Mokymas: pastangos ir rizika

„Iš mokytojų tikimasi labai daug, tačiau kaip retai tie pasiaukoję mūsų mokyklų pedagogai už savo pastangas sulaukia... tinkamo visuomenės įvertinimo.“ (Kenas Eltis, Sidnėjaus universitetas, Australija)

REIKIA pripažinti, jog ši „pati svarbiausia profesija“, kaip ją kai kas vadina, yra susijusi su daugybe vargų: nuo darbo naštos neatitinkančio atlyginimo iki prastų sąlygų kabinetuose, nuo begalės rašomųjų darbų tikrinimo iki perpildytų klasių, nuo nepagarbos ir smurto iki tėvų abejingumo. Kaip kai kurie mokytojai įveikia šiuos sunkumus?

 Nepagarba

Niujorke keturių mokytojų klausėme, kokie, jų manymu, yra patys didžiausi sunkumai. Jie vienbalsiai atsakė: „Nepagarba.“

Pasak Viljamo iš Kenijos, šiuo atžvilgiu padėtis yra pasikeitusi ir Afrikoje. Jis paaiškino: „Vaikų drausmė silpsta. Kai augau [dabar jam per 40], Afrikos visuomenėje mokytojai buvo vieni iš labiausiai gerbiamų žmonių. Mokytoją tiek jauni, tiek seni visada laikė sektinu pavyzdžiu. Ši pagarba silpsta. Vakarų kultūra pamažu daro įtaką net Afrikos kaimo jaunimui. Filmuose, vaizdajuostėse bei literatūroje nepagarba autoritetui vaizduojama kaip didvyriškumas.“

Džulianas, mokytojaujantis Italijoje, sielojasi: „Vaikai yra veikiami maišto ir neklusnumo dvasios, kuri dabar apėmusi visą visuomenę.“

Narkotikai ir smurtas

Gaila, tačiau narkotikai mokyklose tampa tokia problema, kad JAV mokytoja ir rašytoja Luan Džonson rašo: „Beveik kiekvienos mokyklos, pradedant vaikų darželiu, programoje yra numatomos priemonės, kaip saugoti vaikus nuo narkotikų. Vaikai apie juos nusimano kur kas daugiau... nei daugelis suaugusiųjų [kursyvas mūsų].“ Toliau ji priduria: „Dažniausiai išbandyti narkotikus yra linkę moksleiviai, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, kurie yra nemylimi, vieniši, nuobodžiauja arba jaučiasi nesaugūs“ (Two Parts Textbook, One Part Love).

Kenas, mokytojaujantis Australijoje, klausė: „Kaip mūsų mokytojams auklėti devynerių metų mokinį, kuriam narkotikų pasiūlė patys tėvai, ir jis tapo narkomanu?“ Michaelis, kuriam per 30, dirba vienoje Vokietijos valstybinėje bendrojo lavinimo mokykloje. Jis rašo: „Mes puikiai žinome, kad mokykloje prekiaujama narkotikais ir jie vartojami, tik tai išaiškinama labai retai.“ Be to, jis sako, kad silpsta drausmė, o tai „akivaizdu iš bendros moksleivių tendencijos viską griauti. Stalai ir sienos išteplioti, baldai sugadinti. Kai kurie mano mokiniai dėl vagiliavimo parduotuvėse ar panašių dalykų turėjo reikalų su policija. Nenuostabu, kad ir mokykloje dažnai pasitaiko vagysčių“.

Amira iš Gvanachuato valstijos (Meksika) pripažįsta: „Mes susiduriame su smurto ir narkomanijos problemomis šeimoje, o tai tiesiogiai veikia vaikus. Jiems turi įtakos aplinka, kurioje jie išmoksta nešvankiai kalbėti ir kitaip amoraliai elgtis. Kita didelė bėda — skurdas. Nors mokslas čia nemokamas, tėvai turi nupirkti sąsiuvinių, rašiklių bei kitų mokyklinių reikmenų. O juk gimdytojams svarbiausia — aprūpinti maistu.“

 Ginklai mokykloje?

Neseni incidentai su šaunamaisiais ginklais Jungtinių Valstijų mokyklose parodė, jog toks smurtas šioje šalyje yra nemaža problema. Viename pranešime teigiama: „Paskaičiuota, jog kasdien į 87125 šalies valstybines mokyklas yra atsinešama 135000 šaunamųjų ginklų. Kad jų čia patektų kuo mažiau, mokyklose naudojami metalo detektoriai, stebėjimo kameros, šunys, specialiai dresuoti suuosti ginklus, tikrinamos moksleivių spintelės, reikalaujama, kad moksleiviai turėtų asmens pažymėjimus, ir neleidžiama į mokyklą įsinešti portfelių“ (Teaching in America). ‘Šitokios saugos priemonės? — gali kas nors paklausti. — Apie ką kalbame: mokyklas ar kalėjimus?’ Pranešime pažymima, jog už ginklų atsinešimą į mokyklas iš jų buvo pašalinta per 6000 moksleivių!

Niujorkietė Airis Atsibuskite! korespondentui pasakojo: „Moksleiviai ir pro metalo detektorius sugeba įsinešti ginklų į mokyklą. Kita didelė bėda mokykloje — vandalizmas.“

Kaip priešpriešą šiai anarchiškai aplinkai sąžiningi mokytojai stengiasi iškelti mokslą ir tikrąsias vertybes. Tad nenuostabu, kad daugybė mokytojų kenčia nuo depresijos ir išsekimo. Tiuringijos (Vokietija) mokytojų asociacijos prezidentas Rolfas Bušas sakė: „Vokietijoje yra milijonas mokytojų; beveik trečdalis jų serga ligomis, kurias sukelia stresas. Darbe jie jaučiasi išsekę.“

Vaikai susilaukia vaikų

Daug rūpesčių kelia ir lytinis paauglių aktyvumas. Knygos Teaching in America autorius Džordžas Morisonas apie savo šalį rašo: „Kasmet pastoja maždaug milijonas merginų (11 procentų visų, kurioms 15—19 metų).“ Tarp visų išsivysčiusių pasaulio šalių Jungtinių Valstijų paauglių nėštumo rodiklis yra pats aukščiausias.

Tai patvirtino ir Airis. Ji sakė: „Vienintelis dalykas, apie kurį paaugliai kalba, yra seksas ir vakarėliai. Tai tiesiog manija. Dabar mokyklose laisvai galima naudotis internetu. Tai reiškia, jog galima prisidėti prie pokalbių grupių ir žiūrėti pornografiją.“ Anchalas iš Madrido (Ispanija) pasakojo: „Moksleiviai tikrai paleistuvauja. Yra buvę atvejų, kai pastojo labai jaunos moksleivės.“

„Išgirtos vaikų auklės“

Kai kurie mokytojai skundžiasi dėl to, kad daugelis tėvų nelaiko savo pareiga auklėti vaikus. Mokytojų nuomone, pirmieji vaikų auklėtojai turi būti tėvai. Mokyti gerų manierų reikia pradėti namuose. Nenuostabu, kad Amerikos mokytojų federacijos prezidentė Sandra Feldman sako, jog „į mokytojus... turi būti žiūrima kaip ir į kitų profesijų žmones, o ne kaip į išgirtas vaikų aukles“.

Tėvai dažnai nepritaria mokyklos drausmei. Ankstesniame straipsnyje minėta Limeriz guodėsi: „Jei apie nusikaltusius vaikus praneši direktoriui, žinai, kad tėvai tave tuoj pat užsipuls!“ Jau cituotas Bušas apie sunkiai auklėjamus vaikus pasakė: „Vaikai šeimose nebeauklėjami. Nebėra ko tikėtis, kad bus daug vaikų, kurie šeimoje tinkamai išugdyti.“ Estela iš Mendosos (Argentina) prisipažino: „Mes, mokytojai, mokinių bijome. Jei parašome blogą pažymį, jie mus užpuola arba net apmėto akmenimis, sugadina mūsų automobilį.“

 Tad ar stebėtina, kad daugelyje šalių mokytojų trūksta? Niujorko Karnegio korporacijos prezidentas Vartanas Gregorianas perspėjo: „Ateinantį dešimtmetį mūsų [JAV] mokykloms reikės dar 2,5 milijono mokytojų.“ Didesnieji miestai „kviečiasi juos iš Indijos, Vest Indijos, Pietų Afrikos Respublikos, Europos ir iš visur kitur, kur tiktai galima rasti gerų mokytojų“. Aišku, tai reiškia, kad šios šalys galbūt irgi patirs mokytojų trūkumą.

Kodėl mokytojų trūksta?

Jošinoris, japonas, turintis 32 metų mokytojo darbo patirtį, sakė, jog „mokymas yra kilnus darbas iš gerų paskatų; japonų visuomenėje jis laikomas labai garbingu“. Deja, taip yra ne visose kultūrose. Anksčiau pacituotas Gregorianas tvirtino, kad mokytojai „nėra gerbiami, jie nesulaukia nei pripažinimo, nei deramo atlyginimo... Už mokytojavimą daugumoje [JAV] valstijų mokama mažiau nei už bet kurį kitą darbą, kuriam reikia turėti bakalauro arba magistro laipsnį“.

Straipsnio pradžioje minėtas Kenas Eltis rašė: „Kaip mokytojai pasijaučia, kai suvokia, jog už daug darbų, kuriems reikia mažesnio pasirengimo, yra atlyginama žymiai geriau negu už mokymą? O kaip tada, jei moksleivių, kuriuos jie mokė vos prieš dvylika mėnesių, ... uždarbis viršija mokytojų dabartinę algą arba galbūt net tą, kurią jie gaus po penkerių metų? Tai negali neužgauti mokytojo savigarbos.“

 Viljamas Ejersas rašė: „Mokytojams už darbą atlyginama nepakankamai... Mes vidutiniškai uždirbame ketvirtadalį to, ką gauna teisininkai, pusę to, ką gauna finansininkai, mažiau nei sunkvežimio vairuotojai ar laivų statyklos darbininkai... Nėra kitos tokios profesijos, kur reikalaujama tiek daug, o mokama tiek mažai“ (To Teach—The Journey of a Teacher). Džanet Reno, buvusi JAV vyriausioji prokurorė, tuo pačiu klausimu 2000-ųjų lapkritį pareiškė: „Mes siunčiame žmones į mėnulį... Mokame didžiulius atlyginimus sportininkams. Tad kodėl daugiau nemokame mūsų mokytojams?“

„Apskritai mokytojams nepakankamai mokama, — sakė Limeriz. — Nors studijavau keletą metų, vis tiek čia, Niujorke, aš gaunu menką algą, o patiriu visą didmiesčio gyvenimo stresą ir sunkumus.“ Valentina, mokytoja iš Sankt Peterburgo (Rusija), paminėjo: „Turint omenyje uždarbį, mokytojo darbas yra nedėkingas. Atlyginimas visada žemesnis už minimalųjį.“ Marlin iš Čubuto (Argentina) mano taip pat: „Dėl mažų atlyginimų esame priversti dirbti dviejose, trijose vietose ir bėgioti iš vienos į kitą. Taip tikrai nukenčia darbo kokybė.“ Arturas, mokytojas iš Nairobio (Kenija), Atsibuskite! korespondentui sakė: „Smunkant ekonomikai man, kaip mokytojui, gyventi nelengva. Kaip pripažintų daugelis mano kolegų, menkas užmokestis visada atgraso žmones nuo mūsų profesijos.“

Diana, mokytoja iš Niujorko, guodėsi, kad rašomųjų darbų tikrinimas, kuriam nematyti galo, užima daugybę mokytojo laiko. Viena, kuo skundėsi visi, buvo: „Popieriai, krūvos popierių ištisą dieną.“

Per mažai mokytojų, per daug moksleivių

Bertoldas iš Diūreno (Vokietija) išsakė kitą dažną nepasitenkinimo priežastį: „Mokinių klasėse per daug! Kai kuriose net iki 34 moksleivių. Tai reiškia, kad neįmanoma skirti dėmesio atsiliekantiesiems. Jie lieka nuošalyje. Asmeninių poreikių nėra paisoma.“

Anksčiau cituota Limeriz paaiškino: „Pernai, be tėvų abejingumo, man sunkiausia buvo tai, kad klasėje — 35 vaikai. Pabandykite įsivaizduoti darbą su 35 šešiamečiais!“

Airis sakė: „Čia, Niujorke, nepakanka mokytojų, ypač matematikos ir gamtos mokslų. Jie susiranda geresnį darbą. Todėl miestas samdo daug mokytojų iš užsienio.“

Aišku, mokytojo profesija sunki. Tad kas mokytojus palaiko? Kodėl jie ir toliau ištvermingai dirba tą darbą? Apie tai mūsų baigiamajame straipsnyje.

[Anotacija 9 puslapyje]

Paskaičiuota, kad į JAV mokyklas kasdien atsinešama 135000 šaunamųjų ginklų

[Rėmelis/iliustracija 10 puslapyje]

Koks mokytojas yra geras?

Kaip apibūdintumėte, koks mokytojas yra geras? Ar tas, kuris išlavina vaiko atmintį taip, kad jis įsimena faktus ir išlaiko egzaminus? O gal tai asmuo, kuris moko tyrinėti, mąstyti ir samprotauti, kuris padeda vaikui tapti geresniu piliečiu?

„Jeigu mes, mokytojai, pripažįstame, jog lydime savo mokinius sudėtingoje viso gyvenimo kelionėje, jeigu pradedame su jais elgtis kilniai ir su pagarba, kurios jie, kaip žmonės, nusipelno, tada daromės geri mokytojai. Tai ir labai paprasta, ir kartu labai sunku“ (To Teach—The Journey of a Teacher).

Geras mokytojas suvokia, kokie yra kiekvieno mokinio sugebėjimai ir ką daryti, kad jie atsiskleistų. Viljamas Ejersas kalbėjo: „Mes turime rasti geresnį būdą, — tokį, kuriuo ugdoma atsižvelgiant į stipriąsias puses, patirtį, įgūdžius ir gabumus... Prisimenu vienos Amerikos čiabuvės, kurios sūnus buvo laikomas ‘negabiu mokslui’, argumentą: ‘Vindvulfas nusimano apie daugiau kaip keturiasdešimties paukščių rūšių migravimo įpročius. Jis žino, kad gerai išlaikančio pusiausvyrą erelio uodegoje yra trylika plunksnų. Jam tik trūksta mokytojo, kuris suprastų, ką jis sugeba.’“

Kad atskleistų kiekvieno vaiko sugebėjimus, mokytojas turi išsiaiškinti, kas tą vaiką domina ir kas jį skatina būtent taip manyti ar elgtis. Be to, pasiaukojęs mokytojas vaikus turi mylėti.

[Šaltinio nuoroda]

United Nations/Photo by Saw Lwin

[Rėmelis 11 puslapyje]

Ar mokytis visada turi būti linksma?

Mokytojas Viljamas Ejersas sudarė dešimties klaidingų pažiūrų apie mokymą sąrašą. Viena iš jų: „Geras mokytojas mokymąsi padaro pramoga.“ Toliau jis aiškina: „Pramogos trukdo susikaupti, prajuokina. Pramoga — stebėti klouną, klausytis juokingo pasakojimo. O mokymasis gali būti įdomus, stebinantis, sudėtingas, patrauklus, dažnai ir labai malonus. Jei jis pramoga, — puiku. Bet tai nėra būtina.“ Ejersas priduria: „Mokytojui reikia daugybės žinių, talento, įgūdžių, įžvalgumo ir supratingumo, o svarbiausia — rūpestingumo, gerumo“ (To Teach—The Journey of a Teacher).

Sumijas iš Nagojos (Japonija) pastebi, kad jo mokiniai irgi susiduria su šia problema: „Daugelis vidurinės mokyklos moksleivių trokšta tik pramogos ir to, kam nereikia jokių pastangų.“

Rosa, moksleivių konsultantė iš Bruklino (Niujorkas), sakė: „Daugumos moksleivių požiūriu, mokymasis yra tikra nuobodybė. Mokytojas irgi nuobodus. Jie mano, jog viskas turi teikti malonumą, ir nesupranta, kad iš mokymosi gauni tiek, kiek į jį įdedi pastangų.“

Nuolatinis malonumų siekimas jaunimui kliudo prisiversti ką nors daryti ir aukotis. Sumijas dar teigė: „Didžiausia bėda, kad moksleiviai negalvoja apie ateitį. Tik nedaugelis vidurinės mokyklos moksleivių suvokia, jog jei kažką stengsis daryti dabar, ateityje jiems tai pravers.“

[Iliustracija 7 puslapyje]

DIANA (JAV)

[Iliustracija 8 puslapyje]

‘Narkotikais prekiaujama labai plačiai, bet tai retai išaiškinama.’ (MICHAELIS, VOKIETIJA)

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

„Mes susiduriame su smurto ir narkomanijos problemomis šeimoje.“ (AMIRA, MEKSIKA)

[Iliustracija 9 puslapyje]

„Į mokytojus... turi būti žiūrima kaip ir į kitų profesijų žmones, o ne kaip į išgirtas vaikų aukles.“ (SANDRA FELDMAN, AMERIKOS MOKYTOJŲ FEDERACIJOS PREZIDENTĖ)