Mokytojai. Kodėl mums jų reikia?

„Viena diena su puikiu mokytoju vertingesnė už tūkstantį dienų kruopštaus studijavimo.“ (Japonų patarlė)

GAL prisimenate mokytoją, kuriuo mokykloje tikrai žavėjotės? Arba jei tebesate moksleivis, gal turite mylimą mokytoją? Jei taip, už ką jį vertinate?

Geras mokytojas kelia pasitikėjimą ir mokymąsi daro patrauklų. Vienas septyniasdešimtmetis anglas su meile prisimena savo mokyklos Birmingame gimtosios kalbos mokytoją. „Ponas Klulis padėjo atsiskleisti mano gabumams, kurių nežinojau turįs. Buvau drovus ir mėgstantis vienumą, bet jis rengė mane mokyklos dramų konkursui. Baigiamojoje klasėje už dramą laimėjau prizą. Be mokytojo padrąsinimo to nebūčiau pasiekęs. Deja, vėliau niekada jo nebemačiau ir nepadėkojau už pasiaukojimą mokiniams.“

Margit, miela šeštą dešimtį einanti moteris iš Miuncheno (Vokietija), sako: „Buvo viena mokytoja, kurią aš ypač mylėjau. Ji sugebėdavo paprastai paaiškinti sudėtingus dalykus. Jei ko nors nesuprasdavome, ji ragindavo mus klausti. Mokytoja nebuvo abejinga, ji elgdavosi draugiškai. Tai pamokas padarydavo malonesnes.“

Piteris, australas, prisimena vieną matematikos mokytoją, kuris, anot jo, „praktiniais pavyzdžiais padėjo suprasti mokomų dalykų svarbą“. Piteris pasakoja: „Kai mokėmės trigonometrijos, jis mums parodė, kaip pasinaudojant vien trigonometrijos principais išmatuoti namo aukštį prie jo net neprisilietus. Prisimenu, pasakiau sau: ‘Čia tai bent!’“

Polin iš šiaurės Anglijos savo mokytojui prisipažino: „Man sunkiai sekasi matematika.“ Jis paklausė: „Ar norėtum, kad sektųsi geriau? Galiu padėti.“ Polin pasakoja: „Kelis mėnesius jis man skyrė daugiau dėmesio ir net padėdavo po pamokų. Supratau, jog jis nori, kad daryčiau pažangą — jis rūpinasi. Tai paskatino mane labiau stengtis ir rezultatai pagerėjo.“

Andži iš Škotijos, kuriai dabar per 30, prisimena savo istorijos mokytoją poną Greihamą. „Jis padarydavo, kad istorija būtų tikrai įdomi! Mokytojas faktus įpindavo į pasakojimą ir kiekvieną temą perteikdavo labai entuziastingai. Jo lūpose viskas tarsi atgydavo.“ Taip pat su meile Andži prisimena ponią Hjut, savo senyvą pirmos klasės mokytoją. „Ji buvo miela ir globėjiška. Kartą klasėje aš priėjau prie jos kažko paklausti. Staiga mokytoja mane apkabino. Ji leido man pajusti, kad tikrai manimi rūpinasi.“

Timotis iš pietų Graikijos savo dėkingumą išreiškė taip: „Aš vis dar prisimenu gamtos mokslų mokytoją. Jis visam laikui pakeitė mano požiūrį į mane supantį pasaulį ir gyvenimą. Per pamoką mokytojas sukurdavo pagarbios baimės ir nuostabos atmosferą. Jis įdiegė mums žinių troškimą ir išmokė pajusti pažinimo džiaugsmą.“

Kitas pavyzdys — Ramona iš Kalifornijos (JAV). Ji rašo: „Viena mano vidurinės mokyklos mokytoja labai mėgo anglų kalbą. Jos entuziazmas buvo toks užkrečiamas! Ji net sunkius dalykus perteikdavo taip, kad jie atrodydavo lengvi.“

Džein iš Kanados entuziastingai kalbėjo apie kūno kultūros mokytoją, kuriam „netrūko fantazijos pramogoms ir mokymui. Jis rengdavo su mumis didelius žygius į gamtą, supažindino su slidinėjimu ir poledine žūkle. Mes netgi buvome susikūrę laužą ir kepėme virš jo avižinius paplotėlius, indėnų duoną. Man, nuolat į  knygas nosį įkišusiai namisėdai, tai buvo nuostabu!“

Helen — drovi ponia, gimusi Šanchajuje, mokėsi Honkonge. Ji prisimena: „Penktoje klasėje turėjau mokytoją poną Čaną, kuris mokė kūno kultūros ir piešimo. Buvau smulkaus sudėjimo, todėl labai prastai žaidžiau tinklinį bei krepšinį. Mokytojas buvo supratingas: leisdavo žaisti badmintoną ir kitus žaidimus, kurie man labiau tiko. Jis buvo dėmesingas ir geras.

Panašiai buvo ir su piešimu — man sunkiai sekėsi piešti daiktus ir žmones. Todėl mokytojas leisdavo piešti tai, kam buvau gabesnė — ornamentus. Kadangi už kitus moksleivius buvau jaunesnė, jis įtikino likti antrus metus toje pačioje klasėje. Tai buvo svarbus posūkis mano mokymesi. Įgijau pasitikėjimo ir padariau pažangą. Visada būsiu jam dėkinga.“

Kokie mokytojai, daugelio manymu, daro didžiausią įtaką? Viljamas Ejersas knygoje To Teach—The Journey of a Teacher į šį klausimą atsako taip: „Kad mokytojas mokytų veiksmingai, labiausiai reikia, kad jis būtų dėmesingas, užjaučiantis, pasiaukojęs mokiniams... Gerai mokyti nereiškia taikyti kokius nors ypatingus metodus, stilių ar planus... Mokyti pirmiausia reiškia mylėti.“ Tad kas yra geras mokytojas? Jis sako: „Tai mokytojas, kuris pasiekė jūsų širdį, kuris jus suprato arba rūpinosi kaip asmenybe, mokytojas, kurio entuziazmas bet kam — muzikai, matematikai, lotynų kalbai, aitvarams — buvo užkrečiamas ir veiksmingas.“

Be abejo, nemažai mokytojų iš moksleivių ir net tėvų susilaukia dėkingumo ir todėl yra paskatinami tęsti savo darbą nepaisant sunkumų. Apibendrinant daugumos nuomonę galima pasakyti, jog svarbiausia — nuoširdus mokytojo domėjimasis mokiniais ir jo rodomas gerumas.

Aišku, tokiomis teigiamomis savybėmis pasižymi ne kiekvienas mokytojas. Taip pat neturime pamiršti, kad mokytojai dažnai patiria didžiulę įtampą, o nuo to irgi priklauso, ką jie gali duoti savo mokiniams. Todėl kyla klausimas, kodėl žmonės renkasi tokią sunkią profesiją?

[Iliustracija 4 puslapyje]

„Mokyti pirmiausia reiškia mylėti“