Nešami vėjo

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KANADOJE

„DUOKITE MAN TAFTOS BEI VIRVĘ IR AŠ PARODYSIU JUMS TAI, KAS NUSTEBINS PASAULĮ!“ (ŽOZEFAS MIŠELIS MONGOLFJĖ, 1782 M.)

ŪŽT! Liepsna pliūpteli aukštyn į spalvingą kupolą ir lengvai pakelia jį į padangę. Dreifavimas aukštai ore po gražiu vaivorykštės spalvų audinio kupolu pakelia nuotaiką ir atpalaiduoja nuo beprotiško gyvenimo tempo. Anot vieno patyrusio karšto oro balionų aistruolio, tai „kartu ir ramina, ir jaudina“.

Tokie skrydžiai žmogų sužavėjo nuo tada, kai XVIII amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą sėkmingai į orą pakilo brolių Žozefo Mišelio ir Žako Etjeno Mongolfjė sukonstruotas oro balionas. (Skaitykite rėmelyje.) Tačiau pramoginiu sportu skraidymas oro balionu tapo tik XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, įdiegus naujovę — ugniai atsparų audinį ir saugią, nebrangią įrangą kaitinti orui ir reguliuoti temperatūrai baliono viduje naudojant propano dujas.

Prieikime prie baliono arčiau

Apžiūrinėdami gražų balioną iš arčiau, matote gerai vieną prie kitos pritvirtintas kūgiškas iš viršaus į apačią smailėjančias spalvingo audinio juostas. Pripildyti oro, kai kurie balionai būna 15 metrų skersmens ir 25 metrų aukščio.

Lakios vaizduotės oreiviai savo individualybę bei išradingumą išreiškia savitais balionų dydžiais ir formomis, įvairuojančiomis nuo gyvūnų iki butelių ar net klounų. Kad ir kaip šie begarsiai skraidymo aparatai atrodytų, jų skridimo principai lieka tie patys.

Tiek pilotas, tiek keleiviai sėdi lengvame, tvirtai nupintame krepšyje — gondoloje, kuri stipriomis virvėmis pritvirtinama prie baliono kupolo žemiau jo angos. Kai kurie krepšiai daromi iš aliuminio. Dabar pažiūrėkite, kas yra virš gondolos. Po pačia anga  pamatysite ant metalinės platformos įtaisytą kuro degiklį ir reguliatorių. Kuro bakų nesimato: jie laikomi gondoloje.

Ruoškitės pakilti

Jei pakilti lėktuvui reikia ilgo tako, tai balionui pakanka nedidelės atviros aikštelės. Svarbiausia rasti vietą, kurioje virš galvos nebūtų jokių kliūčių. Ar norėtumėte paskraidyti šiuo betriukšmiu aparatu? Tačiau prieš lipant į krepšį dar reikia kai ką padaryti.

Pirmiausiai subliūškęs baliono kupolas išskleidžiamas ant žemės; jis turi būti pavėjui nuo šalia paguldytos gondolos. Tada didžiuliu ventiliatoriumi pučiama į jo angą. Paskui ten pat nukreipiamas įkaitintas oras; jis priverčia kupolą kilti ir pastatyti gondolą. Galiausiai patikrinami visi įrengimai ir kuro padavimo mechanizmas, įsitikinama, ar nuo angos einantys lynai, reguliuosiantys oro išleidimą, yra krepšyje. Dabar pilotas jau pasiruošęs paimti keleivius ir kilti. Kai kurie oreiviai turi radijo įrangą ir nuolat palaiko ryšį su žemėje likusiais draugais, kurie automobiliu seka įkandin jų, pasirengę parvežti balioną ir keleivius, kai šie nusileis.

Nešami vėjo

Dauguma oreivių mėgsta pakilti į maždaug 100 metrų aukštį, o tada ramiai plaukia  pavėjui ir stebi, kas vyksta žemėje. Taip netgi galima girdėti iš apačios sklindantį žmonių juoką ir šūksnius. Dreifuojantis balionas, primenantis švelnaus vėjelio nešamą kiaulpienės sėklą, žiūrint iš žemės — žavus reginys. Kiti pakyla 600 metrų ar dar aukščiau. Tačiau be deguonies atsargų laikytis daugiau nei 3000 metrų aukštyje nepatartina. (Skaitykite straipsnelį „Aukštybinis skridimas“.)

Bet, jei jau pakilote, kaip nusileisite? Pasinaudodami sunkio jėga. Leidimąsi galite reguliuoti patraukdami angos lyną ir išleisdami šiek tiek karšto oro. Tačiau judėti horizontaliai — visai kas kita. Čia pilotas yra priklausomas nuo oro sąlygų. „Kiekvienas skrydis vis kitoks, nes kryptį ir greitį diktuoja vėjas“, — aiškina vienas patyręs oreivis. Skirtinguose aukščiuose oro srautų greitis ir kryptis būna nevienoda. Neretai 100 metrų aukštyje vėjas pučia viena, o 200 metrų aukštyje — visai kita kryptimi.

Kadangi balionai skrenda vėjo greičiu, jautiesi taip, tarsi nejudėdamas kabotum ore, o žemė apačioje suktųsi. „Dreifuodami oreiviai vėjo nejaučia. Jei būdami ore jie išskleistų žemėlapį, vėjas jo nenupūstų“, — tvirtinama žurnale Smithsonian.

Įgykite patirties

Tinkamiausias laikas skridimui yra tada, kai vėjas pats silpniausias. Dažniausiai taip būna vos saulei patekėjus arba prieš jai nusileidžiant. Rytais skristi geriausia, nes tada paprastai oras vėsesnis ir balionas turi daugiau keliamosios jėgos. Skrydžiai vakare yra rizikingi, nes gali užklupti tamsa.

Kad įgytumėte skraidymo balionu įgūdžių, reikia daug treniruotis. Svarbiausia surasti norimos krypties oro srautą ir jame išsilaikyti. Patyrę oreiviai gerai įgunda atlikti manevrą, kuris vadinamas kopimu laiptais. Jie pasiekia  tam tikrą aukštį ir išlygina balioną. Tada trumpam padidina liepsną, karštas oras plūsteli iki baliono viršaus ir pakelia begarsį skraidymo aparatą aukščiau.

Kad balionas netaptų nevaldomas, pilotui labai svarbu tinkamu ritmu paduoti karštą orą ir būti atidžiam. Net trumpam užsimiršus balionas gali staiga pradėti leistis. Apdairus pilotas turi omenyje, kad paprastai, nuo degiklio iki baliono viršaus esant 15—18 metrų atstumui, skraidymo aparatas į liepsnos pliūpsnį sureaguoja po 15—30 sekundžių.

Leidžiantis kartais užima kvapą, ypač kai pučiant stipriam vėjui tenka leistis į uždarą aikštelę. Anot vieno balionų specialisto, tokiomis sąlygomis „geriau staigiai nusileisti tinkamoje vietoje, negu palengva į liūto narvą zoologijos sode“. Aišku, maloniausia, kai vėjas būna silpnas ir nutūpti pavyksta lėtai.

Įvairios balionų varžybos, šventės ar šiaip noras patirti skrydžio jaudulį traukia žmones. Taigi pramoginis skraidymas karšto oro balionais ir toliau atsiskleis visu savo grožiu.

[Rėmelis/iliustracijos 14, 15 puslapiuose]

PIRMIEJI ORO BALIONAI

Karšto oro baliono konstravimo ir paleidimo pradininkais teisėtai laikomi turtingo popieriaus fabrikanto sūnūs — Žozefas Mišelis ir Žakas Etjenas Mongolfjė iš Anonė (Prancūzija). Savo pirmuosius bandymus XVIII amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje išradėjai atliko su popieriniais balionais; jų manymu, balionus privertė pakilti iš uždegtų šiaudų ir vilnos rūkstantys dūmai. Netrukus broliai Mongolfjė suprato, kad kelia įkaitintas oras.

Vėliau, pradėję gaminti balionus iš audinio, išradėjai pastebėjo, jog kuo balionai didesni, tuo aukščiau jie pakyla ir pajėgia pakelti vis didesnį krovinį. 1783-iųjų birželį iš atviros Anonė aikštės jie paleido patį didžiausią iki to meto sukonstruotą balioną. Jis padangėje dreifavo apie dešimt minučių.

Po tokio pasisekimo išradėjai nusprendė, kad metas paleisti balioną su žmonėmis. Vis dėlto pirmiau, 1783-iųjų rugsėjį, buvo paleistas balionas, kurio keleiviai buvo gaidys, antis ir avinas; stebėti šio reginio į Versalį susirinko tūkstančiai žiūrovų. Visi trys gyvūnai puikiai atlaikė aštuonių minučių skrydį ir nusileidimą. Netrukus, 1783-iųjų lapkričio 21-ąją, buvo atliktas pirmas skrydis su žmonėmis. Liudvikas XVI buvo įkalbėtas suteikti tą garbę dviem didikams. Jie pakilo iš Šato de la Mueto ir nusklendė virš Paryžiaus apie 8 kilometrus, bet maždaug po 25 minučių, užsidegus balionui, buvo priversti nusileisti.

Tuo metu išradimu susidomėjo ir Paryžiaus Mokslų akademija. Vienas iš garsiausių tų laikų fizikų profesorius Žakas Šarlis drauge su dviem gabiais mechanikais Šarliu ir Marinoeliu Roberais sukonstravo pirmąjį vandenilio balioną ir 1783-iųjų rugpjūčio 27-ąją jį išbandė. Balionas per 45 minutes nuskrido maždaug 24 kilometrus. Jis pavadintas Šarlio vardu. Tokio tipo balionai, beveik identiški pirmajam, tebenaudojami ligi šiol.

[Rėmelis 17 puslapyje]

AUKŠTYBINIS SKRIDIMAS

Anglas Henris Koksvelas išgarsėjo kaip aukštybinių skridimų pilotas. 1862-ųjų rugsėjį Britų meteorologų draugijos narys Džeimsas Glaišeris buvo įgaliotas drauge su šiuo pilotu mokslo tyrimų tikslais leistis į aukštybinį skrydį. Oreiviai į daugiau kaip 9 kilometrų aukštį pakilo be kvėpavimui skirtų deguonies aparatų!

Maždaug 8000 metrų aukštyje, kai dėl šalto, išretėjusio oro pasidarė sunku kvėpuoti, Koksvelas ėmė ruoštis nusileidimui. Tačiau balionui nuolat sukantis susinarpliojo oro išleidimo vožtuvo lynas ir Koksvelui neliko nieko kita, kaip ropštis baliono virvėmis jo išpainioti. Glaišeris jau buvo praradęs sąmonę, o Koksvelui teko traukti lyną dantimis, nes rankos buvo sugrubusios nuo šalčio. Galų gale jie ėmė leistis.

Po kurio laiko abu vyrai kiek atsigavo ir sugebėjo lėtai nuleisti balioną. Jie buvo pasiekę beveik 10000 metrų aukščio zoną; tai buvo rekordas, kurio niekas neviršijo daugiau kaip šimtmetį. Tas skrydis balionu su atvira gondola vertinamas kaip vienas iš didžiausių aviacijos pasiekimų, nes buvo atliktas be deguonies atsargų, turint tik pačius būtiniausius apsauginius drabužius ir iš esmės nieko nežinant apie viršutinius atmosferos sluoksnius.

[Iliustracija 15 puslapyje]

Taip atrodo pučiamo baliono vidus

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kad balionas pakiltų ir skristų, į jį pučiamas įkaitintas oras

[Iliustracija 16 puslapyje]

Neįprastų formų balionai