Sveika pramoga ant dviejų ratų

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

KOKIA susisiekimo priemonė yra palyginti pigi, daugelyje miestų greitesnė už automobilį, naudinga sveikatai ir smagi? Dviratis. Važiuoti juo ir praktiška, ir malonu. Šiais laikais, kai daug kas ima vis labiau rūpintis savo sveikata, pagalvoti apie dviratį tikrai verta.

Dviračio tėvu laikomas vokiečių išradėjas baronas Karlas fon Draisas. Jo apie 1817 metus sugalvotas į paspirtuką panašus daiktas, pavadintas drezina, tapo dviračio prototipu. Drezina turėjo du ratus, sėdynę ir vairą, bet jai trūko pedalų. Dviračiams, varomiems minant pedalus, pradžią davė škotų kalvis Kirkpatrikas Makmilanas. 1839 metais jis išrado pedalus, sujungtus su alkūniniais svertais, sukančiais užpakalinį ratą. Tada dviratės transporto priemonės ėmė populiarėti. Pagaliau prancūzai tėvas ir sūnus Pjeras ir Ernestas Mišo pedalus primontavo prie alkūninių svertų, sukančių priekinį ratą. Taip gimė velosipedas (lotyniškai velox reiškia „greitas“, o pedis  — „pėda“) — greitesnė ir daug lengviau valdoma važiuoklė.

Didėjant priekiniam ratui velosipedai greitėjo. Anglijoje atsiradęs „pensas-fartingas“ turėjo 1,5 metro skersmens priekinį ir menkutį užpakalinį ratą. „Pensu-fartingu“ ši važiuoklė pavadinta todėl, kad jos ratai žmonėms priminė didelę penso ir daug mažesnę fartingo monetą.

Tada pasirodė saugieji dviračiai. Pajėgumu jie nesiskyrė nuo ankstesniųjų, tik pažemėjo svorio centras ir ratai jau buvo gaminami visiškai arba beveik vienodi. 1879-aisiais Henris Losonas Paryžiuje pademonstravo dviratį, kurio užpakalinį ratą suka grandinė. Šis modelis vėliau pavadintas bicyclette (tariama bisiklèt).

Daugumos dabartinių dviračių abu ratai būna to paties dydžio. Ši važiuoklė nuo to laiko ne ką tepasikeitė. Šiandien universalieji, kelioniniai, sportiniai, kalnų — bet kokie dviračiai yra puikios susisiekimo priemonės, važiuojančios dviem lengvais ratais su guminėmis padangomis.

Sveika pramoga

Dviračiai nekelia triukšmo, neteršia aplinkos, trumpus atstumus neretai įveikia greičiau nei motorinis transportas. Ne be reikalo juos pamėgo daugelyje šalių. Afrikoje, Azijoje, kitur dviračiai naudojami ir kaip nešulinė važiuoklė. Apkrautais prekėmis jais žmonės mina arba juos stumiasi į turgų. Labai dažnai dviračiu važiuojama ne po vieną: ant rėmo ar nepatogios bagažinės pasisodinamas ir koks šeimynykštis ar draugas.

Nors Vakaruose labiausiai vertinami automobiliai, žmonės, susirūpinę sveikata arba bėgantys nuo rutinos, vėl prisiminė dviračius. Šalia daugybės pagrindinių kelių nutįso dviračių takai. Štai Didžiojoje Britanijoje savivaldybės net didžiuojasi jų teritorijoje esančių dviračių takų ilgiu.

Važinėdamas dviračiu žmogus ne tik neteršia gamtos — tai naudinga ir jo kūnui. Mynimas yra „apsauga nuo širdies ir kraujagyslių ligų, atnešančių daugiausia mirčių Didžiojoje Britanijoje“, — sako konsultantas transporto klausimais Eidrianas Deivisas. Važiuoti dviračiu reikia daugiau jėgų (maždaug 60—85 procentų viso žmogaus pajėgumo) negu vaikščioti (45—50 procentų). Kadangi dviratininko galūnėms tenka nedaug svorio, taip keliaujant daug mažesnė tikimybė susižeisti kaulus negu tiesiog einant pėsčiomis.

Be to, važinėjimas dviračiu gerina savijautą. Tyrimai rodo, kad važiuojant smegenyse skiriasi cheminės medžiagos endorfinai, kurie kelia nuotaiką. Bet dviratis gerina ne tik nuotaiką, bet ir išvaizdą. Kaip? „Važiuojant vidutiniu greičiu sudeginamos maždaug septynios kalorijos per minutę, tai yra 200 kalorijų per pusę valandos“, — rašoma laikraštyje The Guardian. Kas iš to? Figūra tampa lieknesnė ir šlaunys ne tokios suglebusios.

Saugi pramoga

Šalyse, kuriose visur pilna automobilių, nerimą kelią dviratininkų saugumas. Pavyzdžiui, ar reikėtų dėtis šalmą? Būti atsargiam išmintinga. Bet vien šalmas vairuotojo neapsaugos. Vieno laikraščio straipsnių autorė Silija Hol rašė apie tyrimą, atliktą su 1700 įvairaus amžiaus dviratininkų, važinėjančių su šalmais. Paaiškėjo, kad užsidėję šalmą dviratininkai jausdavosi per daug saugūs.  Dar blogiau, kad 6 procentams turimi šalmai nė netiko. Įvykus nelaimei netinkamo dydžio šalmas tikimybę būti sužalotam padidina 50 procentų. Jei tu turi dviratininko šalmą, žiūrėk, kad jis būtų reikiamo dydžio. Vis patikrink savo vaiko šalmą. Per didelis šalmas kelia mirtiną pavojų.

Daugeliui automobilių vairuotojų dviratininkai kelia erzulį, kai kurie į juos net nežiūri. Todėl pasistenk pats atkreipti dėmesį. Dieną vilkėk ryškius rūbus, naktį neužmiršk ko nors, kas atspindėtų šviesą. Tavo dviratis taip pat turi būti pastebimas — ar važiuotum šviesoje, ar ne. Daug kur taisyklės reikalauja ant pedalų turėti atšvaitus ir įsitaisyti priekinį bei užpakalinį žibintus. To laikytis irgi išmintinga. Pasitikrink, ar imiesi visų saugumo priemonių, kurių reikalauja tavo šalies taisyklės.

Saugumas labai priklauso ir nuo dviračio priežiūros. Nuolat tikrink, ar viskas gerai, reguliariai jį valyk ir vis paremontuok. Kad būtum dar saugesnis, galbūt nuspręsi važinėti nelabai judriais keliais. O kad kelionė labai nenuvargintų, reikės pasirinkti tinkamą dviratį. (Skaityk straipsnelį „Kokį pasirinkti?“)

Dviračių sportas

Kai kam važiuoti dviračiu — sportas. Dėl neseniai nuskambėjusių skandalų per žymiąsias  lenktynes Tour de France dviračių sportas, rodos, pasidarė neatsiejamas nuo dopingo ir apgavysčių. Žurnalo Time straipsnyje „Tegul laimi geriausias vaistas!“ rašyta, kad lenktynėse nebuvo jokios tvarkos. Per kilusius skandalus dėl žvalinamųjų preparatų šio sporto vardas buvo suterštas.

Išmintingi dviratininkai rūpestingai žiūri, kad dviratis neatimtų iš jų per daug laiko ir jėgų. Nors važinėti juo sveika, daug žmonių supranta, jog norint gyventi ilgai ir sveikai to neužteks. Vis dėlto, kai tik sumanysi užsėsti ant savo „žirgo“, prisimink: tai tikrai sveika pramoga.

[Rėmelis/iliustracijos 21 puslapyje]

Kokį pasirinkti?

Kalnų dviračiai yra visureigiai. Jų rėmas mažas, tvirtas, vairas tiesus, pedalai įtaisyti aukščiau nei įprasta, padangos plačios, gerai sukimba su grublėtu paviršiumi. Kadangi yra daug pavarų, juo lengva važiuoti į kalną.

Jei važinėji nelygiomis vietovėmis, bet keliais, kurių danga kieta, tau prireiks kalnų ir įprastinio dviračio „mišrūno“. Tai dviratis siauresnėmis padangomis ir kiek žemiau įtaisytais pedalais. Ant įprastinių dviračių sėdima tiesiau ir jame yra mažiau pavarų.

Kad ir kokį modelį pasirinktum, žiūrėk, kad jis būtų reikiamo dydžio. Pirmiausia dviratį išmėgink. Pasikelk ar nusileisk vairą, balnelį, prisitaikyk pedalus. Kai apžergi rėmą, abiem pėdomis turi stovėti ant žemės (žiūrėk nuotrauką viršuje).

Važiuosi saugiausiai ir patogiausiai, jei balnelis bus tokiame aukštyje, kad ištiesęs koją kulnu siektum pedalą, esantį žemiausioje padėtyje (žiūrėk nuotrauką kairėje). Paprastai vairas būna tokiame pačiame aukštyje kaip ir balnelis. (Šaltinis: žurnalas Which?)

[Iliustracija 18, 19 puslapiuose]

„Pensas-fartingas“

[Šaltinio nuoroda]

Police Gazette, 1889

[Iliustracija 19 puslapyje]

Velosipedas

[Šaltinio nuoroda]

Abu paveikslėliai: A Pictorial Archive from Nineteenth-Century Sources/Dover Publications, Inc.

[Iliustracija 20 puslapyje]

Dviračiai — daugelyje šalių mėgstama susisiekimo priemonė

[Iliustracijos 20 puslapyje]

Kai kuriose šalyse taisyklės reikalauja važinėti užsidėjus šalmą