Aš netekau dar negimusio kūdikio

PIRMADIENIS, 2000-ųjų balandžio 10-oji, buvo šilta ir saulėta diena, todėl ketinau tvarkyti kai kuriuos reikalus. Buvo tik prasidėjęs ketvirtas mano nėštumo mėnuo ir, nors nesijaučiau labai energinga, pasivaikščioti atvirame ore buvo malonu. Bakalėjos parduotuvėje stovėdama eilėje prie kasos pasijutau nekaip.

Grįžus namo nuogąstavimai pasitvirtino — aš kraujavau. Per du ankstesnius nėštumus to nebuvo pasitaikę, tad labai nusigandau. Paskambinau savo gydytojui, bet jis pasiūlė palaukti rytojaus, nes kaip tik tada turėjau pas jį apsilankyti. Tą vakarą mudu su vyru, prieš paguldydami miegoti abu savo vaikus, drauge pasimeldėme prašydami Jehovos suteikti mums visokeriopos stiprybės. Galiausiai užmigau.

Bet apie antrą valandą nakties pabudau nuo stipraus skausmo. Jis pamažu rimo, bet vos tik užsnūdau vėl atsinaujino ir ėmė vienodais tarpsniais kartotis. Kraujavimas stiprėjo, supratau, kad prasidėjo sąrėmiai. Mintyse karštligiškai stengiausi suvokti, gal dariau ką netinkama, kad taip atsitiko, bet nieko tokio negalėjau prisiminti.

Iki penktos ryto neliko abejonių, jog turiu važiuoti į ligoninę. Nuvykę ten abu su vyru pajutome palengvėjimą, nes mane priėmė labai malonus, paslaugus ir užjaučiantis ligoninės priimamojo personalas. Po dviejų valandų gydytojas pranešė baisią žinią: aš netekau kūdikio.

Dėl anų simptomų tam buvau pasirengusi, todėl žinią sutikau gana ramiai. Be to, visą laiką šalia buvo vyras ir mane labai palaikė. Bet dabar turėjome grįžti namo be kūdikio, todėl svarstėme, ką pasakysime vaikams, šešerių metukų Ketlin ir ketverių Deividui.

Ką sakyti vaikams?

Vaikai nuėjo miegoti suprasdami, kad darosi kažkas negera. Bet kaip pasakyti, kad taip lauktas broliukas ar sesutė mirė? Nusprendėme būti atviri, nieko neslėpti. Gerai, kad mano mama jau buvo pasakiusi vaikams, jog kūdikis su mumis į namus negrįš. Kai parvažiavome, jie atbėgo mūsų pasitikti, apkabino ir išbučiavo. Jų pirmas klausimas buvo: „O kaip vaikutis?“ Aš nepajėgiau atsakyti, bet vyras apkabino mus ir pasakė: „Vaikutis mirė.“ Mes stovėjome susiglaudę ir verkėme. Tai padėjo nepalūžti.

 Tačiau vėlesnei savo vaikų reakcijai nebuvome pasirengę. Pavyzdžiui, praėjus maždaug dviem savaitėms po persileidimo Jehovos liudytojų susirinkime, kurį lankėme, pranešė, kad mirė vienas pagyvenęs liudytojas, artimas mūsų šeimos draugas. Keturmetis Deividas pradėjo nenumaldomai verkti, todėl vyras išsivedė jį į lauką. Aprimęs Deividas paklausė, kodėl mirė jo draugas ir kodėl mirė mūsų vaikutis. Tada pasakė tėčiui: „Ar tu irgi mirsi?“ Jis taip pat norėjo žinoti, kodėl Dievas Jehova dar nesunaikino Šėtono ir nepradėjo „taisyti padėties“. Mes tikrai buvome nustebinti matydami, kiek daug dalykų rūpėjo mažyliui.

Ketlin irgi daug klausinėjo. Žaisdama su lėlėmis ji dažnai vaizduodavo, jog viena lėlė serga, o kitos yra slaugytojos arba šeimos nariai. Ji iš kartoninės dėžės pasidarė lėlių ligoninę ir kartais sugalvodavo, kad viena iš jos lėlių mirė. Mūsų vaikų klausimai ir žaidimai davė daugybę progų mokyti juos svarbių dalykų apie gyvybę ir kaip Biblija padeda ištverti sunkumus. Taip pat priminėme jiems apie Dievo tikslą paversti žemę nuostabiu rojumi, kuriame nebus nei kančių, nei skausmo, nei mirties. (Apreiškimo 21:3, 4)

Kaip aš pakėliau netektį

Tik grįžusi iš ligoninės jaučiausi priblokšta. Manęs laukė daugybė darbų, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Paskambinau kelioms tokią pat netektį išgyvenusioms draugėms. Jos mane labai paguodė. Viena puiki draugė atsiuntė gėlių ir pasisiūlė popietę pasiimti vaikus. Aš jai labai dėkinga už nuoširdų rūpinimąsi ir konkrečią pagalbą.

Dėliojau į albumus šeimos nuotraukas. Apžiūrinėjau savo negimusio kūdikio drabužėlius — vienintelį apčiuopiamą daiktą, primenantį tą netektį. Keletą savaičių nuotaika buvo labai permaininga. Nors draugai ir šeima visokeriopai palaikė, būdavo dienų, kai nesulaikydavau ašarų. Kartais atrodė, jog einu iš proto. Ypač sunku būdavo matyti nėščias drauges. Anksčiau maniau, kad persileidimas — tik nežymus nemalonumas moters gyvenime, nesukeliantis per daug skausmo. Kaip aš klydau! *

 Meilė — geriausias vaistas

Laikui bėgant labai veiksmingi vaistai buvo vyro ir bendratikių meilė. Viena liudytoja sykį paruošė pietus ir atnešė mums. Susirinkimo vyresnysis su žmona atnešė gėlių, užuojautos atviruką ir pasiliko su mumis visą vakarą. Žinojome, kokie jie užimti, todėl toks dėmesys labai sujaudino. Atvirukus arba gėles siuntė ir daug kitų draugų. Nuoširdūs žodžiai „mes galvojame apie jus“ reiškė labai daug! Viena mūsų susirinkimo sesuo rašė: „Mes, kaip ir Jehova, gyvybę laikome labai svarbia. Jei jis žino, kada žemėn krenta žvirblis, be abejo, žino ir kada žūna žmogaus vaisius.“ Mano pusbrolio žmona rašė: „Mes labai stebimės gimimo bei gyvybės stebuklu, bet nemažiau sunku suvokti, kodėl jis kartais neįvyksta.“

Kartą, praėjus kelioms savaitėms, būdama Karalystės salėje jaučiau, kad nebepajėgsiu sutramdyti ašarų, ir prieš pat prasidedant sueigai turėjau išeiti. Dvi draugės, pastebėjusios, kad išeinu pilnomis ašarų akimis, atsisėdo su manimi į automobilį, laikė mane už rankos ir kiek pralinksmino. Netrukus visos trys sugrįžome į salę. Koks džiaugsmas turėti draugų, „artimesnių už brolį“! (Patarlių 18:24)

Buvau nustebinta sužinojusi, kiek daug seserų yra patyrusios tokią pat netektį. Net tos, kurių anksčiau artimai nepažinojau, mane guodė ir drąsino. Jų meilinga parama, kai jos taip reikėjo, man priminė vieną Biblijos eilutę: „Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje.“ (Patarlių 17:17, Brb)

Dievo Žodžio paguoda

Nepraėjus nė savaitei po persileidimo buvo Kristaus mirties Minėjimas. Vieną vakarą, kai skaitėme Biblijos pasakojimus apie paskutines Jėzaus dienas, man staiga toptelėjo mintis: ‘Jehova pažįsta netekties skausmą. Jis neteko savo sūnaus!’ Jehova yra mūsų dangiškasis Tėvas, tad gal aš kartais pamirštu, koks jis užjaučiantis ir kiek išgyvena dėl savo tarnų — vyrų ir moterų. Tą akimirką pajutau didžiulį palengvėjimą. Jaučiau kaip niekada stiprų ryšį su Jehova.

Be to, mane labai padrąsino bibliniai leidiniai, ypač ankstesni žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite! numeriai, kuriuose rašoma apie artimųjų netektį. Pavyzdžiui, man labai padėjo žurnalo Atsibuskite! 1987 m. rugpjūčio 8 d. numeryje (yra anglų k.) išspausdinta serija straipsnių „Kai netenki vaiko“, taip pat brošiūra „Kai miršta tavo mylimas asmuo“ (yra rusų k.). *

Sielvarto nebebus

Laikui bėgant supratau, jog pradedu atsigauti, nes nebesijausdavau kalta dėl to, kad juokiuosi, ir pokalbiuose nebeminėdavau prarasto kūdikio. Bet vis tiek, bendraudama su draugėmis, kurios nebuvo girdėjusios apie mano persileidimą, arba kai į Karalystės salę ateidavo šeima su naujagimiu, kartais pasijusdavau labai prislėgta.

Vieną rytą pabudusi supratau, kad liūdesio debesys išsisklaidė. Jau prieš atmerkdama akis pajutau ramybę, kurios neturėjau daug mėnesių. Vis dėlto kai praėjus metams po persileidimo pasijutau nėščia, iš karto pagalvojau apie galimą persileidimą. Laimei, 2001-ųjų spalį pagimdžiau sveiką berniuką.

Tebeliūdžiu dėl kūdikio, kurio netekau, bet dėl viso, kas atsitiko, sustiprėjo mano dėkingumas už gyvybę, dėkingumas šeimai, bendratikiams ir Dievui, kuris mus guodžia. Taip pat tas išgyvenimas patvirtino skaudžią tiesą, kad mūsų vaikų Dievas neatima, bet daug kas „priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“. (Mokytojo 9:11, Brb)

Kaip laukiu to laiko, kai Dievas pašalins visokį liūdesį, verksmą ir skausmą, taip pat ir persileidimą, sukeliantį fizines bei emocines kančias! (Izaijo 65:17-23) Tada visa klusni žmonija galės sakyti: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Korintiečiams 15:55; Izaijo 25:8) (Atsiųsta.)

[Išnašos]

[Rėmelis 21 puslapyje]

Kiek dažnai įvyksta persileidimai ir kas juos sukelia

„Tyrimai rodo, jog persileidimu baigiasi nuo 15 iki 20 procentų visų diagnozuotų nėštumų, — rašoma leidinyje The World Book Encyclopedia. — Bet didžiausias pavojus persileisti gresia pirmąsias dvi savaites nuo pastojimo (apvaisinimo), kai dauguma moterų net nežino esančios nėščios.“ Kitame šaltinyje nurodoma, jog daugiau kaip „80 procentų persileidimų įvyksta per pirmąsias 12 nėštumo savaičių“; manoma, jog mažiausiai pusę iš jų sukelia embriono chromosomų defektai. Jie nėra panašių defektų motinos arba tėvo chromosomose padarinys.

Kitos persileidimo priežastys gali būti susijusios su motinos sveikata. Medicinos specialistai nurodo, jog tai gali būti motinos hormonų ir imuninės sistemos sutrikimai, infekcijos bei gimdos kaklelio ar gimdos anomalijos. Įtakos gali turėti tokios ligos kaip diabetas (jei netinkamai kontroliuojamas) ir aukštas kraujospūdis.

Specialistų nuomone, negalima tvirtinti, kad persileidimą sukelia mankšta, sunkių daiktų kilnojimas ar lytiniai santykiai. Taip pat mažai tikėtina, kad moteris persileistų dėl to, kad pargriuvo, perpūtė vėjas ar netikėtai išsigando. Viename šaltinyje teigiama: „Trauma vargu ar galėtų pakenkti vaisiui, nebent ji būtų tokia didelė, kad kiltų grėsmė jūsų pačios gyvybei.“ Kaip puikiai gimdos sandara liudija apie mūsų Kūrėjo išmintį ir meilę! (Psalmyno 139:13, 14)

 [Rėmelis/iliustracija 23 puslapyje]

Kaip gali padėti šeima ir draugai

Kartais, kai persileidimą patiria kas nors iš šeimos ar draugių, sunku įsivaizduoti, ką sakyti ar ką daryti. Žmonės į tokią netektį reaguoja skirtingai, todėl, kaip paguosti ar pasiūlyti pagalbą, vienintelio recepto nėra. Tačiau turėkite omenyje tokius patarimus. *

Būdai padėti:

◆ Pasisiūlykite pasirūpinti vaikais.

◆ Paruoškite ir nuneškite šeimai maisto.

◆ Pasiūlykite pagalbą ir tėvui. Anot vieno tėvo, „tėvams užuojautos atvirukai negaminami“.

Naudingi patarimai, ką sakyti:

◆ „Man labai gaila, kad taip atsitiko.“

Tie paprasti žodžiai daug reiškia ir gali padėti rasti tolesnių paguodos žodžių.

◆ „Išsiverk.“

Pirmąsias savaites ar net mėnesius po persileidimo moteriai dažnai norisi išsiverkti. Patikinkite, kad dėl tokio emocijų proveržio moterį gerbiate nė kiek ne mažiau.

◆ „Ar galiu vėl paskambinti kitą savaitę ir pasidomėti, kaip jautiesi?“

Iš pradžių kenčianti moteris sulaukia daug užuojautos, bet po kurio laiko ji gali pajusti, kad kiti nelaimę jau visai užmiršo, nors pačiai tebėra skaudu. Todėl būtų gerai, kad ji suprastų, jog jūs vis dar prisimenate jos širdgėlą. Slegiantys jausmai vėl gali staiga užplūsti po kelių savaičių ar mėnesių. Taip gali atsitikti net po sėkmingo gimdymo.

◆ „Net nežinau, ką pasakyti.“

Pasakyti šitaip kartais geriau negu nesakyti nieko. Atvirumas ir tai, kad esate šalia, rodo, jog užjaučiate ir norite padėti.

Ko sakyti nedera:

◆ „Tu dar susilauksi kito kūdikio.“

Nors galbūt taip ir bus, tokie žodžiai gali būti suprasti kaip jautrumo stoka. Tėvai nori ne kūdikio apskritai, o būtent to kūdikio. Tikriausiai, jei jie ir galvos apie kitą vaiką, tai tik tada, kai praeis sielvartas dėl to, kurio neteko.

◆ „Galbūt kūdikis buvo nesveikas.“

Nors tai būtų tiesa, ji nėra paguodžianti. Motinai atrodo, kad ji nešiojo sveiką kūdikį.

◆ „Tu bent jau nepažinai to vaikelio. Būtų daug blogiau, jei tai būtų atsitikę vėliau.“

Daugumai moterų ryšys su dar negimusiu kūdikiu užsimezga labai anksti. Todėl jam mirus paprastai apima sielvartas. Jį padidina dar ir tai, kad, be mamos, kūdikio taip niekas ir „nepažino“.

◆ „Nieko, dar turi kitų vaikų.“

Sielvartaujantiems tėvams tai gali būti tas pats, kaip netekusiam rankos arba kojos žmogui pasakyti: „Nieko, dar turi kitą.“

Reikia pripažinti, kad net labiausiai užjaučiantys ir nuoširdūs žmonės kartais pasako ką nors netinkama. (Jokūbo 3:2) Tokiu atveju persileidimą patyrusi įžvalgi moteris turėtų parodyti krikščionišką meilę ir neįsižeisti. (Kolosiečiams 3:13)

[Išnaša]