Gyvūnijos stebėjimas

ĮSIVAIZDUOKITE, kad prie nugaros jums pritvirtinamas mažytis radijo siųstuvas, kuriuo stebimas kiekvienas jūsų judesys ir po to ši informacija analizuojama. Kaip tik taip atsitiko vienam klajojančiajam albatrosui, pavadintam Ponia Gibson. Naudodamiesi palydovais tyrinėtojai sugauna šio bei kitų paukščių siųstuvėlių siunčiamus signalus ir parsisiunčia juos į žemę. Ištyrę gautą informaciją apie tuos nuostabius paukščius jie sužino nepaprastų dalykų. Tikimasi, kad tai padės juos išsaugoti.

La Trobės (Viktorijos valstija, Australija) universiteto mokslininkų pranešime teigiama, kad klajojantysis albatrosas per vieną dieną nuskrenda vidutiniškai 300, o retkarčiais net 1000 kilometrų. Mosuodami sparnais, kurių tarpugalis siekia 3,4 metro, — daugiausiai iš visų paukščių — šie įspūdingi sklandūnai vinguriuodami dangumi per keletą mėnesių nuskrenda daugiau nei 30000 kilometrų. Jungtinėse Valstijose per panašius tyrimus paaiškėjo, kad vienas havajinis albatrosas iš Terno salos, esančios į šiaurės vakarus nuo Honolulu miesto, keturissyk nuskrido į Aleutų salas — pirmyn ir atgal yra 6000 kilometrų, — kad nuneštų maisto savo vieninteliam jaunikliui.

Šiuolaikine technika atlikti tyrimai taip pat padėjo išsiaiškinti, kodėl klajojančiųjų albatrosų patelės nyksta sparčiau nei patinai. Nustatyta, kad perėjimo metu patinai gaudo žuvį netoli Antarktidos, o patelės paprastai ieško maisto kiek šiauriau, kur plaukioja žvejybiniai laivai su ūdomis. Jos pačiumpa paskui laivą plaukiantį jauką, užkimba ir nuskęsta. Kai kuriose populiacijose patelių dabar yra perpus mažiau nei patinų. Nyksta ir kitos albatrosų rūšys. Praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje netoli Australijos ir Naujosios Zelandijos tokiais žvejybiniais laivais per metus būdavo nuskandinama apie 50000 paukščių, todėl daugybė jų rūšių atsidūrė prie išnykimo ribos. Australijoje keliaujantysis albatrosas netgi priskirtas prie nykstančių rūšių. Tokie duomenys privertė žvejus pakeisti naudojamą techniką, todėl dabar žūva ne taip daug šių paukščių. Vis dėlto daugybėje perėjimo vietų keliaujančiųjų albatrosų ir toliau mažėja.

Paukščių žiedavimas

Mažyčiai elektroniniai prietaisai labai padeda tyrinėtojams stebėti kai kurias paukščių rūšis, tačiau jau daugelį metų tam naudojami ne tokie brangūs ir kur kas paprastesni būdai, pavyzdžiui, žiedavimas. Žieduotojai atsargiai pritvirtina ant paukščio kojos nedidelį metalinį ar plastmasinį žiedą, panašų į apyrankę.

Kaip teigiama žurnale Smithsonian, žieduoti paukščius tyrimams pradėta 1899 metais: danų mokytojas Hansas Kristianas Mortensenas „pagamino metalinius žiedus, išraižė ant jų savo vardą, adresą ir uždėjo ant 165 varnėniukų“. Dabar paukščiai žieduojami visame pasaulyje.  Tokiu būdu gaunama vertinga informacija apie jų pasiskirstymą, migraciją, elgesį, bendruomenių struktūrą, populiacijų dydį, gyvenimo trukmę ir dauginimosi spartą. Šalyse, kuriose leidžiama medžioti, žiedavimas padeda vyriausybei parengti įstatus, reguliuojančius, kiek paukščių galima sumedžioti per tam tikrą laiką. Žieduojant taip pat sužinoma, ar dažnai paukščiai serga ir kaip juos veikia kenksmingos medžiagos. Kai kurie paukščiai perneša pavojingas ligas, pavyzdžiui, encefalitą, Laimo ligą. Taigi žinios apie paukščių fiziologiją ir įpročius gali padėti mums apsaugoti savo sveikatą.

Ar žieduoti ne žiauru?

Šalyse, kuriose paukščiai žieduojami, šis darbas atidžiai prižiūrimas; žieduotojai paprastai privalo gauti leidimą. Anot Australijos gamtos apsaugos agentūros, toje šalyje „žieduotojai yra kruopščiai mokomi, kaip pagauti, laikyti ir žieduoti paukščius nepadarant jiems žalos. Mokymas, į kurį įeina daugybė praktikos, paprastai trunka dvejus metus“. Panaši tvarka yra ir Europoje, Kanadoje, Jungtinėse Valstijose bei kitur.

Paukščių žiedai gaminami iš visokiausių medžiagų; jie būna pačių įvairiausių formų, dydžių ir spalvų. Dauguma žiedų yra gaminami iš lengvų medžiagų, tokių kaip aliuminis ar plastikas. Tačiau ilgai gyvenantiems, taip pat jūrų paukščiams jie gaminami iš nerūdijančio plieno ar kitų nerūdijančių medžiagų. Paukščius su spalvotų žiedų deriniu galima atpažinti iš tolo. Nors dėl to tenka uždėti ne vieną žiedą, jie apsaugo paukščius nuo nemalonaus pakartotinio sugavimo.

Žieduodami ar kitaip žymėdami paukščius tyrinėtojai stengiasi, kad tai netrikdytų ar kitaip nepaveiktų jų elgesio, fiziologijos, gyvenimo trukmės, padėties bendruomenėje, santykių su aplinka ir nekliudytų išgyventi. Pavyzdžiui, dėl ryškaus žymens, tokio kaip prie sparno pritvirtinta kortelė, plėšrūnai paukštį gali lengviau pastebėti arba jam bus sunkiau susiporuoti. Kai kurie paukščiai tuštinasi sau ant kojų, todėl žiedavimas galėtų sukelti infekciją. Šaltuose kraštuose ant žiedų gali susiformuoti ledas, o tai sukeltų pavojų, ypač vandens paukščiams. Čia išvardinta tik keletas dalykų, į kuriuos reikia atsižvelgti. Tačiau net ir tai parodo, kad norint efektyviai ir kartu humaniškai žieduoti paukščius, reikia gerai žinoti paukščių fiziologiją bei elgesį.

Ką daryti suradus žieduotą ar kitaip pažymėtą gyvūną?

Kartais ant žiedo ar kitokio žymens būna užrašytas telefono numeris ar adresas, kuriuo galite susisiekti su jo savininku ar žiedavimo įstaiga. * Jūs galite pranešti savininkui, kur jis rastas, ir tikriausiai kitokius duomenis. Pavyzdžiui, suradus pažymėtą žuvį biologas gali nustatyti, kaip toli ir kaip greit ji nukeliavo nuo tada, kai buvo pažymėta ir paleista.

Viso pasaulio tyrinėtojų ir kitų dorų žmonių, pranešančių apie surastus žymenis, pastangų dėka mes sužinome nepaprastų dalykų apie gyvūniją. Štai pavyzdys apie islandinį bėgiką — tilvikų šeimos paukštį, sveriantį 100—200 gramų. Mokslininkai sužinojo, kad kai kurie islandiniai bėgikai kasmet migruoja iš Kanados tolimosios šiaurės į pačius Pietų Amerikos pietus — pirmyn ir atgal šis atstumas siekia 30000 kilometrų!

Atradus žiedą ant vieno senyvo, bet sveiko islandinio bėgiko paaiškėjo, kad jis taip skraido jau 15 metų. Taigi šis paukščiukas tikriausiai nuskrido 400000 kilometrų — daugiau nei vidutinį atstumą nuo žemės iki mėnulio! Gamtininkas Skotas Vaidensolas, žiūrėdamas į šį ant delno tupintį nuostabų paukštelį, pasakė: „Galiu vien stebėtis ir jausti pagarbą keliauninkams, sujungiantiems šį platų pasaulį.“ Išties, kuo daugiau sužinome apie begalę gyvūnų, tuo labiau kyla baimė ir pagarba Tam, „kuris sukūrė dangų ir žemę... ir visa, kas juose“, — Jehovai Dievui. (Psalmyno 146:5, 6)

[Išnaša]

 [Rėmelis/iliustracijos 15 puslapyje]

ŽYMĖJIMO IR STEBĖJIMO BŪDAI

Tyrinėtojai ženklina ne tik paukščius, bet ir daugybę kitų gyvūnų. Kaip tai daroma, priklauso nuo tyrimo paskirties, gyvūnų fizinių ypatumų bei elgsenos. Be kojų žiedų, tyrinėtojai dar naudoja vėliavėles, kaspinus, korteles, dažus, tatuiruotes, įdagus, antkaklius, radijo sekimo prietaisus, mikrokompiuterius, nerūdijančio plieno strėles su žymėmis, iškarpas kanopoje, ausyje ar uodegoje ir daugelį kitų būdų bei prietaisų. Kai kurios šios priemonės yra labai pigios, kitos — gana brangios. Pavyzdžiui, ruonių nardymo būdui tirti naudojamas mažytis elektroninis prietaisas su jame įtaisyta vaizdo kamera kainuoja apie 60000 litų.

Po užmigdyto gyvūno oda ar į kitą kūno vietą galima įterpti elektroninį prietaisą, vadinamą pasyviu integruotu siųstuvu-imtuvu, o jo sukauptą informaciją vėliau specialiu įrenginiu galima perskaityti iš išorės. Tyrinėdami melsvąjį tuną mokslininkai įsodina į jį mažytį kompiuterį, vadinamą archyvine, arba „gudriąja“, kortele. Tokios mikroschemos gali fiksuoti temperatūrą, vandens gylį, šviesos intensyvumą ir laiką net devynerius metus. Po kelerių metų mokslininkai pasisemia iš tų mažyčių kompiuterių gausybę informacijos apie tunų keliones, kurias galima apskaičiuoti iš dienos šviesos intensyvumo ir laiko rodmenų, sužino ir kitų dalykų.

Gyvates galima pažymėti iškerpant tam tikrus žvynus; vėžlius — išraižant jų šarvus; driežus — apkarpant pirštus; aligatorius ir krokodilus — tiek apkarpant pirštus, tiek nuimant nuo uodegos skydelius (ragines plokšteles). Kai kurie gyvūnai taip skiriasi savo išvaizda, kad pakanka juos nufotografuoti.

[Iliustracijos]

Juodajam lokiui žymuo dedamas ant ausies; rifiniam ešeriukui prisegamas į makaroną panašus žymuo; aligatoriui ženklas tvirtinamas prie uodegos

Sakalas keleivis su palydoviniu siųstuvu

Vaivorykštinis upėtakis su įsodintu nuotolinio matavimo prietaisu

[Šaltinių nuorodos]

Lokys: © Glenn Oliver/Visuals Unlimited; rifinis ešeriukas: Dr. James P. McVey, NOAA Sea Grant Program; aligatorius: Copyright © 2001 by Kent A. Vliet; sakalas 2 ir 15 puslapiuose: Photo by National Park Service; vyrai su žuvimi: © Bill Banaszewski/Visuals Unlimited

[Iliustracija 13 puslapyje]

Margojo vanago žiedavimas

[Šaltinio nuoroda]

© Jane McAlonan/Visuals Unlimited