Ir per šiurpiausias nelaimes spindi viltis

„APLINK MANE DREBĖJO PASTATAI, VISKAS LIEPSNOJO. BĖGDAMAS MAČIAU ŽMONES, KURIE VERKĖ, MELDĖSI DIEVUI IR ŠAUKĖSI PAGALBOS. MANIAU, ATĖJO PASAULIO PABAIGA.“ (G. R.)

KASMET mūsų neramiosios Žemės plutą suvirpina milijonai drebėjimų. Daugumos jų visiškai nejaučiame. * Bet apie 140 drebėjimų per metus pavadinami stipriais, griaunančiais ar naikinančiais. Tokios nelaimės jau nusinešė milijonus gyvybių ir pridarė nesuskaičiuojamų nuostolių.

Žemės drebėjimai žmones paveikia ir emociškai. Štai Salvadore po dviejų drebėjimų 2001-ųjų pradžioje šalies sveikatos ministerijos psichinės sveikatos patariamojo komiteto koordinatorius pasakė: „Žmones kamuoja psichologinės problemos, kurių požymiai — liūdesys, neviltis ir pyktis.“ Niekas nenustebo Salvadoro medikams pranešus, kad žmonių, kenčiančių nuo depresijos ir nuolatinio nerimo padaugėjo 73 procentais. Ištyrus, kokie didžiausi nukentėjusiųjų stovyklų poreikiai, paaiškėjo, jog po vandens svarbiausia ten — gydyti psichines traumas.

Vis dėlto žemės drebėjimai — tai ne tik mirtys, griuvenos ir liūdesys. Tokios katastrofos ne vieną žmogų paskatina imtis ypač gerų, pasiaukojamų darbų. Vieni nenuilsdami stato namus, kiti padeda nukentėjusiesiems kapstytis iš gyvenimo griuvėsių. Tokių žmonių dėka viltis niekada neužgęsta. Kaip pamatysime, ji spindi net ir per pačias šiurpiausias nelaimes.

[Išnaša]

 [Iliustracijos 2, 3 puslapiuose]

2 ir 3 puslapiuose: Graikija, Atėnai. Mergina, nežinanti, kur dėtis, nes jos mama liko sugriuvusiame name. Tėvas, laimingas, kad jo penkiametė dukrelė išgelbėta

[Šaltinio nuoroda]

AP Photos/Dimitri Messinis