Kaip gydomos nelaimės žaizdos

„NUO RYTO ESAME ANT KOJŲ. BĖGAME, KAD IŠSIGELBĖTUME. NETURIME NEI VANDENS, NEI MAISTO. VISI NAMAI SUGRIUVO“ (HARDŽIVANAS, PO 7,9 BALO STIPRUMO ŽEMĖS DREBĖJIMO INDIJOJE).

SAVO akimis regėti žemės drebėjimo baisumus — šiurpu. „Nuo pustrečio metro aukščio medinės spintos ant lovos aplink mane sukrito knygos, —1999-ųjų drebėjimą Taivane prisimena viena moteris. Ji priduria: — Ant lovos, šalia galvos, nukrito ir naujas motociklininko šalmas. Nors šiaip jis skirtas apsaugoti nuo nelaimės, dabar pats vos manęs neužmušė.“

Po drebėjimo

Išgyvenusieji drebėjimo siaubą būna labai sukrėsti, bet tuo viskas tik prasideda. Iškart po nelaimės pagalbos darbuotojai ryžtingai puola ieškoti ir gydyti sužeistųjų. Dažnai jiems tenka nekreipti dėmesio, kad gresia pakartotiniai smūgiai. „Turime būti labai atidūs, — kalbėjo vienas žmogus, ruošdamasis eiti kasti kalnus purvo, palaidojusio visą miesto rajoną per neseniai įvykusį drebėjimą Salvadore. — Jei žemė vėl sujudėtų, gali nuslinkti ir kita kalno dalis.“

Kai kurie padeda nukentėjusiesiems labai pasiaukojamai. Pavyzdžiui, kai 2001-ųjų pradžioje stiprus žemės drebėjimas sukrėtė Indiją, jau senyvas Manu, gyvenantis Jungtinėse Valstijose, parvyko į šią šalį. „Aš privalau ten nuvykti, — mąstė jis. — Reikia padėti ne tik savo šeimai, bet ir visiems kenčiantiems.“ Kur tik važiavo, Manu lydėjo niūrūs vaizdai. Bet jis sakė: „Žmonių vyriškumas stulbina.“ Vienas žurnalistas rašė: „Nepažįstu tokio žmogaus, kuris nebūtų atidavęs visko, be ko galėjo apsieiti: dienos, savaitės ar net mėnesio uždarbio, dalies santaupų ar ko nors kito, kad tik padėtų.“

Žinoma, viena yra sutvarkyti griuvėsius ir pagydyti nukentėjusiuosius, bet visai kas kita — į įprastas vėžes sugrąžinti žmonių gyvenimą, per kelias šiurpias minutes apvirtusį aukštyn kojomis. Štai salvadorietė Delores per žemės drebėjimą  neteko namų. „Tai baisiau už karą, — sako ji. — Tada virš galvos bent jau turėjom stogą.“

Kaip minėjome įžanginiame straipsnyje, kartais reikia ne tiek materialinės, kiek emocinės pagalbos. Pavyzdžiui, kai 1999-ųjų pradžioje žemės drebėjimas sukrėtė vakarų Kolumbijos miestą Armeniją ir žuvo per tūkstantį žmonių, daug ką užvaldė sielvartas, ištiko emocinės traumos. „Kur tik eini, visur žmonės šaukiasi pagalbos, — sakė psichiatras Robertas Estefanas, pats per nelaimę netekęs buto. — Išeinu tik suvalgyti mėsainio, o dauguma sutinkamų žmonių pasinaudoja proga pasiguosti, kad juos kankina nemiga, slegia liūdesys.“

Dr. Estefanas puikiai žino: po žemės drebėjimo suduoto emocinio smūgio atsigauti nelengva. Viena moteris, savanoriškai padėjusi įrengti nukentėjusiųjų stovyklą, pasakojo, kad kai kurie, turintys darbą, į jį nėjo, nes manė, jog vis tiek netrukus žus.

 Sielvartaujantiesiems suteikiama viltis

Per tokius šiurpius įvykius Jehovos liudytojai išgyvenusiesiems stengiasi padėti tiek fiziškai, tiek dvasiškai ir emociškai. Pavyzdžiui, tuoj pat po minėto žemės drebėjimo Kolumbijoje Jehovos liudytojų filialas sudarė pagalbos komitetą. Tūkstančiai tos šalies liudytojų paaukojo maisto ir pinigų. Netrukus apie 70 tonų maisto buvo nusiųsta į nelaimės vietą.

Neretai dvasinės paramos reikia labiausiai. Vieną rytą po Kolumbijos drebėjimo Jehovos liudytoja sugriautosios Armenijos gatvėje pastebėjo labai prislėgtą moterį. Priėjusi ji pasiūlė traktatą Kokia viltis mylimiems mirusiesiems? *

Moteris jį priėmė ir namie atidžiai perskaitė. Kai kitą kartą prie jos durų priėjo kita Jehovos liudytoja, ji panoro išsipasakoti. Paaiškėjo, kad per žemės drebėjimą sugriuvo keli jos namai, iš kurių ji gyveno. Dabar moteris neteko pragyvenimo šaltinio. Bet tai dar ne viskas. Sugriuvo ir namas, kuriame su 25 metų sūnumi gyveno ji pati. Sūnus žuvo. Moteris paminėjo, kad anksčiau ji visiškai nesidomėjo religija, bet dabar iškilo daugybė klausimų. Traktatas suteikė jai tikrą viltį. Buvo pradėtos Biblijos studijos.

Jehovos liudytojai tvirtai tiki, kad ateis laikas, kai žmonijos nebevargins jokios stichinės nelaimės, taigi ir jokie žemės drebėjimai. Kitame straipsnyje paaiškinama kodėl.

[Išnaša]

[Rėmelis 6 puslapyje]

BŪKITE PASIRENGĘ!

▪ Žiūrėkite, kad vandens šildytuvai būtų gerai pritvirtinti, kad visi sunkūs daiktai būtų ant žemės arba kuo žemiau.

▪ Visa šeima išmokite, kaip atjungti elektrą, dujas, vandenį.

▪ Turėkite gesintuvą ir vaistinėlę.

▪ Turėkite lengvai pasiekiamą nešiojamą radijo imtuvą ir vis pažiūrėkite, ar jo baterijos nepaseno.

▪ Su šeima renkite pratybas ir per jas atkreipkite dėmesį, kad svarbu 1) likti ramiems, 2) išjungti visus šildytuvus ir panašius prietaisus, 3) atsistoti tarpduryje arba palįsti po stalu ir 4) saugotis langų, veidrodžių, kaminų.

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

ŽEMĖS DREBĖJIMAI IZRAELYJE

Anot profesoriaus Amoso Nuro, Izraelyje „žemės drebėjimai fiksuojami nuo seniausių laikų ir čia jų būta daugiau nei bet kur kitur“. Rytų Afrikos lūžių zona, einanti tarp Viduržemio ir Arabijos plokščių, iš šiaurės į pietus perskrodžia ir visą Izraelį.

Kai kurių archeologų nuomone, senovės inžinieriai tam tikru būdu stengdavosi sumažinti žemės drebėjimų padaromus nuostolius. Kai kas panašaus minima ir Biblijoje, apibūdinant Saliamono statybų planą: „Didysis kiemas buvo aptvertas aplinkui trimis eilėmis tašytų akmenų ir viena eile kedro rąstų. Taip buvo aptverti ir vidinis Viešpaties Namų kiemas bei Namų prieangis.“ (1 Karalių 6:36; 7:12, kursyvas mūsų) Akmeniniame statinyje rąstai būdavo įterpiami ir daug kur kitur, pavyzdžiui, taip pastatyti Megido vartai, kaip spėjama, išlikę nuo Saliamono ar dar ankstesnių laikų. Tyrinėtojas Deividas Rolas mano, jog šie rąstai buvo „įterpti, kad saugotų statinį per žemės drebėjimą“.

[Iliustracija]

Žemės drebėjimo sugriautas Izraelio miestas Bet Šeanas

[Rėmelis/iliustracijos 8 puslapyje]

DVI ŠIURPIOS MINUTĖS. ŽEMĖS DREBĖJIMĄ PERGYVENUSIO ŽMOGAUS PASAKOJIMAS

Gyvename Indijoje, Ahmadabade. Visa šeima ruošėmės pusseserės vestuvėms. 2001-ųjų sausio 26-ąją mane pabudino ne žadintuvas, o smarkus drebėjimas. Išgirdau, kaip pirmyn atgal važinėja metalinės spintelės, ir supratau, kad čia kažkas ne taip. Tada dėdė surėkė: „Bėk į lauką!“ Lauke stebėjome, kaip visas mūsų namas virpėte virpėjo. Atrodė, kad viskas tęsiasi ištisą amžinybę. Iš tikrųjų drebėjimas liovėsi jau po poros minučių.

Iš pradžių emocinis sukrėtimas atrodė nepakeliamas. Pasirūpinome šeimos nariais. Kadangi dingo ir telefono ryšys, ir elektra, iš pradžių nežinojom, ar nieko neatsitiko mūsų giminėms aplinkiniuose miestuose. Bet po valandos paaiškėjo, kad jie gyvi ir sveiki. Taip pasisekė ne visiems. Vien Ahmadabade sugriuvo per šimtą namų ir žuvo daugiau kaip 500 žmonių.

Keletą savaičių visi gyveno baimėje. Kasnakt atrodė, kad tuojau prasidės žinovų numatomas antras drebėjimas. Atstatymo darbai vyko lėtai, daug kas liko be pastogės. Drebėjimas truko tik porą minučių, bet mūsų atmintyje jis įsirėžė visam laikui. (Papasakojo Samiras Saraja.)

[Iliustracija 6, 7 puslapiuose]

Vyras, pergyvenęs 2001-ųjų sausį Indiją sukrėtusį žemės drebėjimą, laiko žuvusios ir dabar kremuojamos motinos nuotrauką

[Šaltinio nuoroda]

© Randolph Langenbach/UNESCO (www.conservationtech.com)