Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Laukinė kalba. Kaip bendrauja gyvūnai?

Laukinė kalba. Kaip bendrauja gyvūnai?

Laukinė kalba. Kaip bendrauja gyvūnai?

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KENIJOJE

BE ABEJO, vienas nuostabiausių žmonijos turtų — bendravimas. Bendraudami žodžiu ar kitaip (pavyzdžiui, gestais) perduodame vienas kitam svarbią informaciją. Apie žodžio laisvę tikrai plačiai kalbama visame pasaulyje. Bet kai kurie mano, jog bendrauti sugeba vien žmonės.

Vis dėlto tyrimai rodo, kad informaciją vienas kitam perduoda ir gyvūnai, — dažnai taip sudėtingai, kad žmonėms telieka stebėtis. Taip, jie kalba, bet ne žodžiais, o įvairiais regimais ženklais, pavyzdžiui, vizgindami uodegą, karpydami ausimis, plakdami sparnais, arba balsu: loja, riaumoja, urzgia, čiulba ir panašiai. Kai kurias „kalbas“ suprasti nesunku, bet yra tokių, kurioms atskleisti prireikia ilgų mokslinių tyrimų.

Grobuonys!

Liepos vidurys. Dideliame Tanzanijos Serengečio nacionaliniame parke tūkstančių tūkstančiai gnu ieškodamos geresnių ganyklų traukia į šiaurę, link Kenijos Masaji Maros draustinio. Kasmet tokiu metu lygumos aidi nuo kanopų bildesio. Bet kelias pavojingas. Čia grobio ieško plėšrūs liūtai, gepardai, leopardai, hienos. Gnu dar teks perkirsti ir krokodilų knibždančią Maros upę. Kaip nuo visų šių plėšrūnų apsiginti?

Kad užpuolikas sumištų, gnu ima kraipyti galvą, visu greičiu pašuoliuoja į priekį ir netikėtai atsigręžia. Tada ji ima keistai, juokingai šokinėti. Net ir pats didžiausias grobuonis apstulbsta pamatęs tokį šokį. Jei plėšrūnas nusprendžia prieiti arčiau, gnu spektaklį pakartoja nuo pradžių. Užpuolikas taip suglumsta, kad ir užmiršta, ko atėjęs. Dėl tokio šokio nešokio gnu gavo abejotiną lygumų juokdarės vardą.

Kiek mažesnės gnu pusseserės impalos garsėja dideliais šuoliais. Daug kas dėl jų impalas vadina greitomis grakštuolėmis. Puolama ši antilopė taip pašoka aukštyn, kad plėšrūnas nebepasiekia jos kojų. Pasileidusi net iki 9 metrų ilgio šuoliais antilopė tarsi sako: „Na, pamėgink pasivyti!“ Nedaug grobuonių ryžtasi vytis tokią skrajūnę.

Laikas ėsti

Plėšrūs žvėrys nebūtų plėšrūs, jei nemokėtų medžioti. Todėl jaunikliams tėvai rengia tam tikras pratybas. Viename Afrikos gyvūnų draustinyje buvo stebima, kaip gepardo patelė, praminta Saba, mokė savo vaikus. Apie valandą tykinusi prie Tomsono gazelės ji staiga ant jos užšoko ir griebė už gerklės, bet nepribaigė. Tada Saba numetė apsvaigusią gazelę savo jaunikliams, ir šie, kad ir labai nenoriai, taip pat puolė grobį. Gepardžiukai suprato, kodėl mama jiems atnešė gyvą gazelę. Ji norėjo išmokyti juos tokius gyvūnus žudyti. Kaskart, kai nelaimėlė jau mėgindavo keltis ir bėgti, jaunikliai ją vėl paguldydavo. Galų gale ji išseko ir pasidavė. Viską iš šalies stebėjusi Saba liko patenkinta savo mažyliais.

Kai kurie gyvūnai ieškodami maisto triukšmauja, kiek tik išgali. Vydamasis grobį būrelis dėmėtųjų hienų ir kriuksi, ir prunkščia, ir kikena. O kai juodas darbas jau atliktas, kitas hienas į šventę jos sukviečia savo kraupiu „juoku“. Bet užsimaniusios ėsti hienos ne visada ruošiasi į medžioklę. Jos — bene didžiausios laukinės plėšikės. Šios mėsėdės visais įmanomais būdais trukdo suėsti savo grobį kitiems plėšrūnams. Žinoma atvejų, kad hienos nuo pietų stalo nubaidė net liūtus! Kaip? Norėdamos nuvyti ėdančius liūtus jos triukšmauja iki pasiutimo. Jei šie nekreipia dėmesio, jos dūksta dar aršiau, dar įžūliau. Dažnai tada liūtams viskas atsibosta ir palikę grobį jie pasišalina.

Bitėms ieškotis maisto nėra lengva. Sudėtingų mokslinių stebėjimų duomenimis, naminė bitė apie savo atradimus, tai yra maisto vietą, rūšį ir kokybę, praneša kitoms šeimynykštėms. Bitė atsineša ir maisto — nektaro, žiedadulkių — pavyzdžių. Grįžusios į avilį jos šokdamos padaro aštuoniukę ir stebėtojos supranta, iš kur maistas gautas ir kiek teks nuskristi. Atsargiai! Bitė, zvimbianti virš tavo galvos, galbūt žvalgosi, ką perduoti namiškėms. Tavo aromatingus kvepalus ji gali palaikyti skaniu užkandžiu!

Bendravimas tarpusavyje

Tylią naktį nedaug garsų palieka tokį įspūdį kaip liūto riaumojimas. Taip jie daro dėl kelių priežasčių. Patinas garsiai riaumoja perspėdamas, kad jis yra netoli: eini į jo teritoriją — rizikuoji. Bet liūtai riaumoja ir tiesiog bendraudami su savo bendruomenės nariais. Paprastai šis riaumojimas švelnesnis, ramesnis. Kartą naktį žmonės girdėjo, kaip vienas liūtas vis riaumojo kas 15 minučių, kol tolumoje atsiliepė kitas liūtas. Jie „kalbėjosi“ dar 15 minučių, kol pagaliau susitiko. Tada viskas nurimo.

Gyvūnai tarpusavyje bendrauja ne vien, kad palaikytų santykius, bet ir per blogą orą kviesdami globotinius prisiglausti. Višta karkia keleriopai ir vis kitu garsu viščiukams perduoda kitokią informaciją. Pats aiškiausias yra jų ilgas žemas karkimas, skambantis vakarais. Iš jo reikia suprasti, kad višta jau namie ir ruošiasi snausti. Išgirdę mamos kvietimą iš visų pašalių mažyliai susirenka po jos sparnais ir suminga. (Mato 23:37)

Piršlybos

Ar būna, kad pamiršęs, ką darai, užsiklausai paukščių čiulbesio? Kaip gražiai jie ringuoja įvairias giesmeles! Bet ar žinai, kad paukščiai čiulba visai ne tau? Giesmės — jų būdas perduoti informaciją. Kartais čiulbėdami jie skelbia, kad teritorija užimta, bet dažniausiai taip ieško poros. Kaip rašoma knygoje The New Book of Knowledge, kai paukščiai susiporuoja, jie „čiulba 90 procentų mažiau“.

Deja, kartais laimėti sau pačią gražiai pačiulbėti neužtenka. Kai kurios paukštės reikalauja tam tikros „nuotakos išpirkos“. Pavyzdžiui, piršdamasis audėjas privalo parodyti, kaip jam sekasi sukti lizdus. Kitiems būsimą porininkę tenka pamaitinti ir taip įrodyti, kad sugebės išlaikyti šeimyną.

Bendraudami įvairiais sudėtingais būdais gyvūnai ne vien patenkina savo poreikius, bet ir palaiko taiką, nes dėl to prireikia mažiau kovų. „Laukinė kalba“ tebetyrinėjama ir perprasime ją tik ateityje. Nors dabar ir nesuvokiame jos iki galo, ši „kalba“ tikrai teikia šlovę savo Kūrėjui Jehovai Dievui.

[Rėmelis/iliustracijos 18, 19 puslapiuose]

Negirdimi dramblių balsai

Karšta popietė Kenijoje, plačiame Amboselio nacionaliniame parke. Niekieno netrukdoma ganosi didelė dramblių kaimenė. Aplink griaudėja dramblių „kalba“ — ir žemas murmėjimas, ir aukštas trimitavimas, ir riaumojimas, baubimas, lojimas, prunkštimas. Kai kurių garsų žmogaus ausis nė negirdi, bet jie tokie stiprūs, kad kiti drambliai išgirsta net už kelių kilometrų.

Gyvūnų elgsenos tyrinėtojus iki šiol stebina, kaip sudėtingai drambliai susižino. Džois Pul jau 20 metų tyrinėja, kaip bendrauja afrikiniai drambliai. Ji padarė išvadą, kad, skirtingai nei dauguma gyvūnų, šie vertingomis iltimis garsūs didžiuliai padarai turi jausmus. „Stebint, kaip įdomiai drambliai sveikinasi su savo šeima, artimaisiais, kaip elgiasi atsivedę jauniklį..., sunku nepamąstyti, kad jie turi labai stiprius jausmus, geriausiai apibrėžiamus žodžiais džiaugsmas, pasitenkinimas, meilė, draugiškumas, guvumas, linksmumas, malonumas, užuojauta, palengvėjimas, pagarba“, — sako Pul.

Ilgai nesimatę drambliai susitinka labai audringai: jie puola vienas prie kito aukštai iškėlę galvas ir suskliautę nepaklusniai plevėsuojančias ausis. Kartais drambliai net įkiša straublį į kito burną. Atrodo, tokie pasisveikinimai teikia jiems daug džiaugsmo. Jie tarsi sako: „Kaip gera vėl būti kartu!“ Taip jie iš naujo patvirtina, kad teiks vienas kitam gyvybiškai svarbią paramą.

Atrodo, drambliai jaučia humorą. Pul sako yra mačiusi, kaip drambliai lyg šypsodamiesi pakelia lūpų kampučius ir kraipo galvą, tuo rodydami, kad jiems linksma. Su šiais milžinais ji buvo surengusi vieną žaidimą, per kurį gyvūnai 15 minučių elgėsi juokingai. Po dvejų metų kai kurie jų išvydę Pul ir tikriausiai prisiminę tą žaidimą, rodos, nusišypsodavo. Drambliams patinka ne vien žaisti, bet ir ką nors mėgdžioti. Kartą stebint šiuos gyvūnus Pul ausis pasiekė keisti garsai. Apsvarsčius, kas čia galėtų būti, pasirodė, kad drambliai tikriausiai linksminosi mėgdžiodami netoli pravažiavusių sunkvežimių triukšmą. Atrodo, kad jie tik ir ieško, kaip prasiskaidrinti nuotaiką.

Daug kas kalba, jog drambliai gedi prarasto šeimos nario. Kartą Pul stebėjo patelę, kuri tris dienas saugojo savo negyvą atsivestą jauniklį. Anot stebėtojos, atrodė, kad dramblė „sielvartauja, yra labai prislėgta: jos galva buvo nulenkta, ausys nukabusios, lūpų kampučiai nusvirę žemyn“.

Medžiotojai, besigviešiantys dramblio kaulo, niekada nesusimąsto, kokią „psichologinę traumą“ patiria našlaičiais liekantys drambliukai, matydami žūstančią motiną. Po tokio įvykio keletą dienų jie būna priglaudžiami gyvūnų „vaikų globos namuose“, kur mėginama nuslopinti jų „sielvartą“. „Globos namų“ prižiūrėtojas sakė, kad rytais yra girdėjęs, kaip našlaičiai klykia. Motinos mirtis vaikų atmintyje išlieka net keletą metų. Pul teigimu, drambliai supranta, kad jų motina žuvo nuo žmogaus rankos. Kaip laukiame laiko, kai žmonės ir gyvūnai gyvens santarvėje! (Izaijo 11:6-9)

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Sveikinasi Kapo padūkėliai

[Iliustracija 17 puslapyje]

Užpuoliką gluminantis padrikas gnu šokis

[Iliustracija 17 puslapyje]

Hiena „juokiasi“

[Šaltinio nuoroda]

© Joe McDonald

[Iliustracija 18 puslapyje]

Naminės bitės šokis