Lobis, atrastas Perlų uoste

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

BRUMAS — miestas šiaurės vakarų Australijoje. Jį supa gausybė smėlio ir vandens. Pietryčiuose iki žemyno vidurio tęsiasi Didžioji Smėlio dykuma. Vakaruose iki Afrikos krantų plyti Indijos vandenynas. Šį Australijos šiaurės vakarų pakraštį dažnai užgriūna ciklonai.

Kadaise šalia Brumo, po atogrąžų vandenyno vilnimis, buvo įsikūrusi perluočių kolonija, tokia gausi, kad Brumas buvo vadinamas Perlų uostu. Todėl įdomią Brumo istoriją kūrė piratai, vergai ir perlų magnatai.

Pirato atradimas

Nors šią nuošalią vietovę 1616-aisiais tyrinėjo olandas Dirkas Hartogas, iki 1688-ųjų apie vakarinį Australijos krantą buvo žinoma labai nedaug. Tais metais į šią pakrantę piratų laivu Cygnet atsitiktinai atplaukė anglų rašytojas, dailininkas ir piratas Viljamas Dampyras. Grįžęs namo apie ten patirtus įspūdžius jis išleido knygą. Jos turinys ir iliustracijos taip sužadino Dampyro tėvynainių vaizduotę, kad Didžiosios Britanijos karinis jūrų laivynas davė šiam piratui laivą ir įpareigojo plaukti į Naująją Olandiją (tada taip buvo vadinama Australija) jos ištirti.

Dampyro ekspedicija karinio jūrų laivyno laivu Roebuck nepasisekė. Naujų žemių įgula neatrado, o kelionė baigėsi tuo, kad sutrūnijęs laivas sudužo ir nuskendo. Dampyras išsigelbėjo ir pasakojimuose apie kelionę paminėjo radęs perluočių.

Turtai, įgyti kitų gyvybės kaina

Ko vertas Dampyro atradimas, buvo suprasta tik po 160 metų. 1854-aisiais Ryklių įlankoje (taip ją pavadino Dampyras) buvo pradėtos rinkti perluotės, bet didelės naudos tai neatnešė. Tačiau tuo metu netolimoje Nikolo įlankoje buvo atrastos didžiulės austrės Pinctada maxima. Šie moliuskai pietų lėkštės dydžio geldelėse augina geriausią pasaulyje perlamutrą — žaliavą, turėjusią didžiulę paklausą sagų gamyboje.

XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje į Angliją iš Brumo austrių veisyklų kasmet laivais perlamutro jau būdavo atgabenama maždaug už 140000 svarų sterlingų. Nors daugelyje kriauklių glūdėdavo vertingi perlai, šios brangenybės duodavo tik papildomą pelną. Pirmieji perlų magnatai didžiausią naudą — dažnai kitų gyvybės kaina — gaudavo iš pačių kriauklių.

Iš pradžių darbdaviai ieškoti perlų prikalbindavo arba priversdavo vietinius gyventojus, mat šie greit įgusdavo tai daryti. Tačiau perlų ieškotojo darbas pavojingas: daug narų nuskęsdavo arba žūdavo nuo ryklių. Be to, daug jų mirdavo dėl nepakeliamų darbo sąlygų. Todėl vietinę darbo jėgą papildydavo narai iš Malaizijos ir Javos. Kai sekliose vietose austrių kolonijos buvo nualintos, į gilesnius vandenis narai leisdavosi su tada neseniai išrastais nardomaisiais šalmais.

„Sodomos ir Gomoros“ žlugimas

Brumo perlų ieškotojų flotilė išaugo į daugiau kaip 400 laivų armadą. Iš Azijos, Europos ir vietinių kultūrų čia susiformavo unikali, įstatymų dažnai nepaisanti bendruomenė. Vienas perlų ieškotojas to meto socialinį klimatą aprašo taip: „Brume [gyveno] pasiturinti, nuodėminga ir liberali visuomenė, kurioje dvasininkų dažnai minima Sodoma ir Gomora veikiau buvo laikoma ne perspėjimu apie būsimą Dievo atpildą, o tinkamu miestiečių pažangos rodikliu.“

Tačiau įsiliepsnojus pirmajam pasauliniam karui pasaulio perlamutro rinka smuko ir Brumas nelauktai žlugo. Tarpukario laikotarpiu šis verslas  buvo trumpam atsigavęs, bet po antrojo pasaulinio karo Brumą ištiko kita nesėkmė. Išradus plastmasę, netrukus sagos buvo pradėtos gaminti iš jos ir perlamutras prarado paklausą.

„Gelmių deimantų“ auginimas

Pasibaigus antrajam pasauliniam karui viena australų delegacija lankėsi Ago (Japonija) perlų auginimo ūkiuose. Čia Kokičis Mikimotas buvo ištobulinęs perlų auginimo meną — jis į austrės kriauklę dirbtinai įterpdavo smėlio. Knygoje Port of Pearls (Perlų uostas) rašoma, kad Mikimotas australams pasakęs, jog „jų šiltuose vandenyse didesnėse australiškų austrių kriauklėse būtų galima išauginti dar geresnių perlų“. Jo patarimu buvo pasinaudota ir XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Australijos austrės jau augino vienus iš didžiausių ir vertingiausių perlų pasaulyje.

Paprastai perlai užauga iki 11 milimetrų skersmens, o pietų jūrų austrės juos užaugina net iki 18 milimetrų. Tokių stambių perlų vėrinys gali kainuoti per 2000000 litų. Todėl nenuostabu, kad šie brangūs rutuliukai vadinami gelmių deimantais!

[Iliustracijos 14, 15 puslapiuose]

Viljamas Dampyras

Perlų ieškotojas renka kriaukles pakrantės vandenyse į šiaurę nuo Brumo

Žinovas išima perlą iš kriauklės

Autentiškas perlų liugeris restauruotas, kad būtų galima plaukioti

Įvairių atspalvių perlai (nuotrauka padidinta)

[Šaltinių nuorodos]

Viljamas Dampyras: By permission of the National Library of Australia-Rex Nan Kivell Collection, NK550; perlų ieškotojas: © C. Bryce-Lochman Transparencies; vėrinys ir perlų žinovas: Courtesy Department of Fisheries WA, J. Lochman; laivas: Courtesy Department of Fisheries WA, C. Young; perlai iš arti: Courtesy Department of Fisheries WA, R. Rose