Juodojo Aukso mieste

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRAZILIJOJE

APIE Brazilijos miestą Oro Pretą tikriausiai nesate girdėję, bet XVIII amžiuje žmonių jame gyveno triskart daugiau negu Niujorke, o iš jo uždirbtų pinigų kartą buvo atstatytas žemės drebėjimo sugriautas Portugalijos miestas Lisabona. 1980-aisiais Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija Oro Pretą įrašė į Pasaulio paveldo sąrašą, kuriame šiuo metu yra beveik 700 vietovių, vertingų kultūros ar gamtos požiūriu. Kodėl Oro Pretui suteiktas toks statusas? Pažiūrėkime, kokia šio miesto istorija.

Auksinis vanduo

Pirmojoje XVII amžiaus pusėje daugybė portugalų žvalgytojų bandeirantes dabartinės Brazilijos teritorijoje ieškojo naujų žemių, indėnų, kuriuos galėtų pavergti, ir aukso. Viena ekspedicija judėdama gilyn į žemyną pasiekė Itakolomio kalną. Čia Duartė Lopišas norėdamas numalšinti troškulį pasilenkė prie upelio. Jis mediniu dubeniu pasisėmė vandens, atsigėrė ir tada pastebėjo, kad dubenyje liko juodų akmenukų.

Lopišas pardavė juos draugui, o šis, spėdamas, kad jie vertingi, nusiuntė Rio de Žaneiro gubernatoriui. Gubernatorius išsiaiškino, kad akmenukai yra patys tikriausi aukso grynuoliai, tik padengti plonu juodu geležies oksido sluoksniu. Bet iš kur jie? Kai tik iš Lopišo gautas Itakolomio kalno apibūdinimas, pradėta paieška. 1698-aisiais kalną surado bandeirante, vardu Antonijus Dias de Oliveira. Į vietovę smegčia supuolė aukso ieškotojai. Jie apsigyveno stovykloje, vėliau pavadintoje Vila Rika. Neilgai trukus joje jau gyveno 80000 žmonių. Ilgainiui ji tapo Minas Žerajo valstijos sostine ir buvo pervardyta Oro Pretu, tai yra Juoduoju Auksu.

Juodasis auksas nusidažo raudonai

1700—1820 metais aukso ieškotojai iškasė 1200 tonų aukso. Tai sudarė 80 procentų viso tuo metu pasaulyje gauto aukso. Bet ką su juo darė? Iškastas auksas monetų kalykloje buvo sulydytas į luitus. Penktadalis aukso kaip mokestis atsidūrė Portugalijos karališkosios šeimos ižde.

Kolonistai mokesčio atiduoti nenorėjo. Filipė dos Santosas tarp kalnakasių, kariškių ir bažnyčios narių sukėlė maištą prieš Portugalijos sostą. Bet portugalai jį numalšino. 1720-aisiais dos Santosas buvo pakartas, o jo kūną po gatves tampė arkliai. Kalnakasiai grįžo į šachtas, o mokesčiai ir toliau augo.

Bet maištas numalšintas neilgam. Kiek vėliau tame pačiame amžiuje iškilo Žuakimas da Silva Šavjeras, pravarde Tiradentis (lietuviškai „dantų traukėjas“ — aliuzija į jo profesiją). Jis kartu su kai kuriais Oro Preto poetais, teisininkais ir kariškiais eidavo į reguliarius susitikimus kunigo Toledo namuose. Pradžioje ten skambėdavo tik gilios minties juokai, bet po kiek laiko pokalbiai pakrypo į tų dienų politiką. Dar vėliau, pašnibždom prabilus apie nepakeliamus Portugalijos sosto reikalavimus, prasidėjo kalbos apie sukilimą. Portugalijos karalienė Marija I buvo perspėjusi, kad sukilėliams bus nukirstos  galvos. Bet nieko nepaisydamas jaunesnysis leitenantas Tiradentis 1788-aisiais ėmėsi vadovauti Minas Žerajo valstijos sukilimui, arba Inconfidência Mineira.

Per šnipą buvo sužinoti sąmokslininkų vardai. Vienas po kito jie suimti ir ištremti mirti į Afriką. Tiradenčiui teko kamuotis drėgnoje kalėjimo kameroje Rio de Žaneire, o 1792-ųjų balandžio 21-ąją jis buvo pakartas ir nukirsdintas. Tiradenčio galva buvo pamauta ant baslio Oro Preto miesto aikštėje, o jo ketvirčiuoto kūno dalys — pririštos prie keturių stulpų pakelėse. Kurį laiką sukilimų nekilo. Bet 1822-aisiais, po trisdešimt metų, Brazilija vis tiek pasiekė nepriklausomybę nuo Portugalijos.

Meno, istorijos ir religijos vertybės

Laikui bėgant Oro Preto auksas baigėsi ir šio miesto svarba sunyko. Vis dėlto jame liko daug istoriją primenančių daiktų. Kai kurie jų sukaupti Tiradenčio aikštėje vietoje ankstesnės rotušės ir kalėjimo įsikūrusiame Sukilimo muziejuje. Jo eksponatai atgaivina senąjį meną ir skaudžių įvykių kupiną miesto istoriją.

Muziejuje eksponuojamas Marijos I pasirašytas Tiradenčio mirties nuosprendis, kartuvių, kuriose jis buvo pakartas, dalys. Po į eilę suguldytomis akmeninėmis plokštėmis guli kai kurių Tiradenčio bendrininkų palaikai. Kitame aukšte kambarius puošia antikvariniai kolonijinio ir imperinio laikotarpio baldai.

Brangakmenių lobynas

Kitame Tiradenčio aikštės gale stovi dar vienas lobynas — gubernatūra, kurioje gyvendavo gubernatorius, o vėliau — valstijos prezidentas. Dabar čia įsikūrusi aukštoji kasybos inžinerijos, geologijos ir metalurgijos mokykla Escola de Minas. Jos muziejuje rodoma nuostabi 20000 eksponatų kolekcija, į kurią įeina 3000 rūšių mineralų,  brangakmenių, kristalų ir, žinoma, ouro prêto — juodasis auksas.

Šiandien auksas nebėra pagrindinis miesto pajamų šaltinis. Tačiau šiame regione vis dar kasamas geltonasis topazas, taip pat berilai akvamarinas ir smaragdas. Prieš kokius 50 metų juvelyrų buvo vos keli. Bet šiandien Tiradenčio aikštėje sutiksi daugybę brangakmenių ieškančių nepriklausomų specialistų ir pamatysi ne vieną juvelyrinių dirbinių parduotuvę. Parduotuvių šeimininkai pasiruošę ne tik pamokyti atpažinti brangakmenius, bet ir nuvesti į galinius kambarius, kuriuose dirba brangakmenių šlifuotojai. Šie mielai parodys, kaip brangakmeniai apdorojami. Taigi miesto gyventojai tikrai svetingi. Jie didžiuojasi, kad gyvena mieste su turtinga istorija.

Jei ketinate nuvykti į Braziliją, nepamirškite pasivaikščioti ir Oro Prete, kuriame rasite nemažai darbo savo fotoaparatui.

[Žemėlapis 22 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Oro Pretas

[Šaltinio nuoroda]

Žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 22, 23 puslapiuose]

Pašalinus geležies oksidą juodi akmenukai virsta aukso grynuoliais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Už Oro Preto kyšo Itakolomio kalnas

[Iliustracija 24 puslapyje]

Tiradenčio aikštėje įsikūręs Sukilimo muziejus

[Iliustracija 24 puslapyje]

Akvamarinas, geltonasis topazas ir smaragdas

[Šaltinio nuoroda]

Brangakmeniai: Brasil Gemas, Ouro Preto, MG