Buvau politinis aktyvistas — tapau neutraliu krikščionimi

PAPASAKOJO LADISLAVAS ŠMEIKALAS

Išklausęs nuosprendį buvau parlydėtas į kamerą. Tuoj pat ėmiau Morzės abėcėle barškinti į sieną draugui, kalinčiam dviem aukštais aukščiau. Jis jau laukė iš manęs žinių.

— Keturiolika metų, — subarškinau.

Jis negalėjo patikėti, todėl pasitikslino: — Keturiolika mėnesių?

— Ne, — atsakiau. — Keturiolika metų.

ĖJO 1953-ieji. Viskas vyko Čekoslovakijos (dabar Čekijos) mieste Liberece. Tada buvau 19-metis politinių permainų siekiantis aktyvistas. Savo pažiūras propagavome platindami proklamacijas, kuriose buvo kritikuojama tada valdžiusi Komunistų partija. Dėl tokios veiklos mus laikė tėvynės išdavikais, taigi nenuostabu, kad man skyrė tiek metų.

Prieš paskelbiant nuosprendį kalėjime jau sėdėjau beveik metus. Kaliniai, kurie dar tebelaukė teismo, būdavo laikomi po du. Užrišę akis juos daug kartų vesdavosi kvosti. Kamerose mums neleido kalbėtis, todėl tarpusavyje tik šnibždėdavomės arba barškindavomės Morzės abėcėle.

Greitai išsiaiškinau, kad daug kalinių yra Jehovos liudytojai. Mūsų kalėjime paprastai kas vieną du mėnesius keisdavo kameros draugus. Kadangi domėjausi Biblija, džiaugiausi, kai kartą mane perkėlė į kamerą, kurioje buvo liudytojas. Po kurio laiko su juo jau studijavau Bibliją.

Manau, mūsų pokalbius tikrai galima pavadinti Biblijos studijomis, nors pačios Biblijos ar biblinės literatūros ir neturėjome. Per visą gyvenimą Biblijos net nebuvau matęs. Bet mes kalbėdavomės. Liudytojas iš atminties pasakodavo apie šią knygą, o aš užsirašinėdavau. Kalbėdavomės pašnibždomis, susėdę greta.

Vienintelis mūsų turtas buvo tualetinis popierius ir šukos. Šukomis ant to popieriaus ir rašydavau. Daug aptartų Biblijos eilučių įsiminiau. Su manimi studijavę liudytojai išmokė ir Karalystės giesmių.  Vienas man kalbėjo: „Dabar sėdi kaip politinis nusikaltėlis, bet vėliau gali būti įkalintas už tai, kad esi Jehovos liudytojas.“

Po gausybės kvotų man pagaliau paskelbė nuosprendį ir išvežė į priverčiamojo darbo stovyklą šalia Jachymovo miestelio. Tada jau buvau pasiryžęs, kad vieną dieną tapsiu Jehovos liudytoju.

Ilgi metai kalėjime

Tik atvykęs į šią stovyklą (joje buvo kasamas uranas), ėmiau ieškoti liudytojų. Deja, netrukus sužinojau, kad jie išvežti kažkur kitur. Vis dėlto vienas liko — virėjas. Jis man paskolino begalę slėptuvių mačiusią labai nusitrynusią Bibliją. Dabar galėjau perskaityti tas eilutes, kurias jau buvau išmokęs. Skaitydamas vis kartojau sau: „Tikrai, būtent taip man ir sakė.“

Maždaug po mėnesio mane perkėlė į Bytizo stovyklą, šalia Pršybramo miesto. Ten radau daugiau liudytojų. Bytize slapta reguliariai gaudavome biblinės literatūros. Nors stovyklos administracija ir bandė susekti kaip, jai nepavyko. Stovykloje 14 kalinių pasakojo kitiems gerąją naujieną. Pusė jų buvo pasikrikštiję liudytojai, o kiti, tokie kaip aš, — kurie liudytojų įsitikinimus perėmė kalėjime.

Daugelis norėjome parodyti savo pasiaukojimą Dievui vandens krikštu. Bet kadangi buvo sunku rasti pakankamai vandens, tiksliau, pakankamai didelę vandens talpyklą, surengti krikštijimą panardinant buvo nelengva. Todėl daug kam iš norinčiųjų krikštytis teko laukti, kol bus paleisti. Bytizo stovykloje stovėjo didžiuliai kasyklos kompresorių aušinimo bokštai. Šeštojo dešimtmečio viduryje kai kurie pasikrikštijome vieno bokšto rezervuare.

Po kelerių metų, tai yra 1960-ųjų kovą, mane išsikvietė politinius nusikaltėlius prižiūrintis policininkas. Jis sakė, kad jeigu teikčiau informaciją apie kitų kalinių veiklą, jis pasirūpintų, kad mane paleistų anksčiau. Kai atsisakiau, policininkas mane iškeikė. „Tu praradai galimybę išeiti į laisvę! — rėkė jis. — Pasirūpinsiu, kad niekada negrįžtum namo! Supūsi čia!“ Vis dėlto po dviejų mėnesių tokiems kaip aš buvo paskelbta amnestija. Iškalėjęs aštuonerius metus namo sugrįžau.

Trumpa laisvė

Nuo 1949-ųjų balandžio Jehovos liudytojų veikla Čekoslovakijoje buvo uždrausta, todėl greitai pamačiau, kad tokioje „laisvėje“ tarnauti Dievui ne ką lengviau negu už grotų. Paleistas susidūriau su kita kliūtimi. Tuo metu kiekvienam vyrui buvo privaloma dvejus metus ištarnauti kariuomenėje.

Kai kurie valstybinių įmonių darbuotojai nuo karinės tarnybos būdavo atleidžiami, pavyzdžiui, angliakasiai. Kadangi tokį darbą jau buvau dirbęs, įsidarbinti kasykloje nebuvo sunku. Mane šiltai priėmė. „Dėl kariuomenės nesijaudink, — sakė  man. — Tau tikrai ten nereikės — viską sutvarkysim.“

Kai po dviejų mėnesių gavau šaukimą, administracijos darbuotojai mane patikino: „Nebijok, čia turbūt kokia nors klaida. Mes parašysim kariuomenei laišką, ir viskas išsispręs.“ Deja. Po kurio laiko prie manęs priėjo vienas tarnautojas ir atsiprašė: „Dar niekada taip nebuvo. Deja, tau reikės prisistatyti į komisariatą.“ Kadangi mano sąžinė neleidžia kariauti, stoti į kariuomenę atsisakiau. Todėl buvau suimtas ir nuvežtas į artimiausią karinį dalinį. (Izaijo 2:4)

Tribunole

Kai 1961-ųjų sausį buvau įkalintas Kladno mieste, imta stengtis mane įtikinti tapti kareiviu. Vienas karininkas surengė tokį susitikimą. Mane nuvedė į posėdžių kambarį su dideliu apvaliu stalu, apsuptu patogiais oda aptrauktais foteliais. Prie stalo ėmė rinktis įvairūs pareigūnai. Karininkas visus man pristatė. Tada jis pats atsisėdo ir tarė: „Nagi, papasakok dabar apie tą savo tikėjimą.“

Po trumpos tylios maldos ėmiau kalbėti. Jie klausė labai atidžiai. Pokalbis pakrypo evoliucijos tema. Jie pareiškė, kad evoliucija yra mokslo įrodytas faktas. Kai anksčiau kalėjau priverčiamojo darbo stovykloje, išnagrinėjau knygelę „Evoliucija ar Naujasis pasaulis?“ * Visų pareigūnų nuostabai pateikiau svarių argumentų, kad evoliucija — tik neįrodoma teorija.

Tada prabilo majoras, kuris anksčiau aiškiai turėjo kažkokių ryšių su katalikybe.

— Ką manote apie Mergelę Mariją? — paklausė. — Ir kaip žiūrite į Šventąsias Mišias?

Viską paaiškinęs pasakiau:

— Pone, matau, kad jūs tikintis — jūsų klausimai visiškai kitokie.

— Ne ne ne! Aš ne tikintis! — atkirto jis. Kadangi čia buvo komunistinė šalis, tikinčiųjų niekas negerbė ir neskyrė jiems atsakingų pareigų. Po šių žodžių pareigūnas nieko nebepratarė. Labai džiaugiausi, kad tiems žmonėms galėjau paaiškinti Jehovos liudytojų įsitikinimus.

Dar daugiau galimybių liudyti

Po kelių dienų mane nuvežė į vienas kareivines Prahoje ir pastatė sargybinį. Jis stebėjosi, kad aš saugomas taip ypatingai. „Tai pirmas kartas, kai mums reikia kažką saugoti asmeniškai“, — sakė jis. Paaiškinau, kodėl ten atsidūriau. Jis labai susidomėjo: atsisėdo, įsispraudė šautuvą tarp kelių ir įdėmiai išklausė. Po dviejų valandų jį pakeitė kitas kareivis. Šis irgi pradėjo panašiai, todėl ir su juo kalbėjomės apie Bibliją.

Kitomis dienomis šnekėjau ir su savo sargybiniais, ir, kai jie leisdavo, su kitais kaliniais. Kai kurie  sargybiniai neprieštaraudavo, kad paklausyti apie Bibliją susirinktų ir kaliniai iš kitų kamerų. Laikui bėgant ėmiau nerimauti, kad apie man suteiktą laisvę kalbėtis su kitais kaliniais bus sužinota ir imtasi kokių nors veiksmų. Bet viskas taip ir liko paslaptyje.

Kai pagaliau buvau pakviestas į teismą išklausyti nuosprendžio, tie, kuriems pasakojau savo įsitikinimus, mane padrąsino. Buvau nuteistas dvejiems metams, kuriuos pridėjo prie šešerių, neatsėdėtų dėl amnestijos. Vadinasi, manęs laukė dar aštuoneri kalėjimo metai.

Jaučiu Dievo pagalbą

Kai mane tampė po įvairias Čekoslovakijos stovyklas ir kalėjimus, visada jaučiau Dievo paramą. Kai buvau atvežtas į kalėjimą Valdicėje, viršininkas paklausė, kodėl aš čia.

— Atsisakiau tarnauti kariuomenėje, — paaiškinau. — Kariauti — priešinga mano įsitikinimams.

— Būtų gerai, kad visi taip galvotų, — atsakė jis prijaučiamai ir kiek pamąstęs pridūrė: — Bet kadangi dauguma žmonių taip negalvoja, privalome tave nubausti, ir labai griežtai.

Paskyrė bausmę graviruoti stiklą. Nors buvau įkalintas dėl to, kad esu Jehovos liudytojas ir atsisakiau tarnauti kariuomenėje, vis dar buvau laikomas politiniu nusikaltėliu ir todėl gavau sunkesnį darbą. Graviruoti stiklą šviestuvams ir kitokiems prabangiems stiklo dirbiniams buvo ypač sunku, nes darbą turėjome atlikti be jokių defektų. Labai dažnai kaliniai atidavę, ką padarė, kitą dieną gaudavo pusę savo darbo atgal — pataisyti. Taigi buvo labai sunku padaryti visą reikalaujamą kiekį.

Kai buvau paskirtas į tą skyrių, pirmiausia turėjau sulaukti skyriaus viršininko. Atėjęs jis ėmė šaukti ant kalinių, nes jie, kaip jis sakė, dirba nerimtai. Perėjęs kitus viršininkas priėjo ir prie manęs. Jis paklausė:

— O tu? Kodėl nedirbi?

Paaiškinau, kad esu naujokas. Jis nusivedė mane į savo kabinetą ir paklausė, kaip įprasta, už ką aš įkalintas. Kai paaiškinau, jis pasakė:

— Tai tu esi Jehovos liudytojas?

— Taip, — atsakiau.

— Nesijaudink, — pasakė jis jau visai kitokiu veidu. — Čia jau dirbo daug Jehovos liudytojų. Visus jus gerbiame, nes esate darbštūs ir šaunūs žmonės. Pasirūpinsiu, kad gautum įvykdomą darbo planą.

Pasikeitęs darbo prižiūrėtojo elgesys man buvo didelė staigmena. Prisipildžiau didelio dėkingumo Jehovai ir tiems nepažįstamiems bendratikiams, kurie šiame kalėjime liudytojams užtarnavo tokį gerą vardą. Per visą laiką, praleistą už grotų, jaučiau mylinčio Jehovos pagalbą.

Net ir sunkiausiomis aplinkybėmis žinojau, kad vis tiek susitiksiu su savo broliais krikščionimis. Kai taip įvykdavo, džiaugdavausi jų šypsenomis ir semdavausi ryžto. Be jų atsėdėti visą laiką būtų buvę daug sunkiau.

Daug kalinių, atrodo, mąstė tik kaip atkeršyti už visas nuoskaudas. Bet man tai nerūpėjo. Aš žinojau, kad kenčiu už paklusnumą teisingiesiems Dievo principams.  Todėl neabejojau, jog už kiekvieną kalėjime praleistą dieną Jehova gali atsilyginti begaline daugybe nuostabių dienų naujojoje žemėje — Rojuje. (Psalmyno 37:29; 2 Petro 3:13; Apreiškimo 21:3, 4)

Dabartinės palaimos

1968-ųjų gegužę, iš viso iškalėjęs daugiau kaip 15 metų, buvau paleistas. Pradžioje, kaip ir daug kas, didelę gyvenimo dalį praleidęs regėdamas tik kalinių drapanas ir sargybinių uniformas, varžiausi kalbėti su žmonėmis. Bet krikščionys broliai padėjo man greitai įsitraukti į gerosios žinios skelbimo darbą. Jis, aišku, tebebuvo uždraustas.

Po kelių savaičių susitikau Evą. Maždaug prieš trejus metus ji ir jos brolis ryžtingai stojo už Biblijos tiesą, nepaisydami labai priešiškos šeimos. Netrukus ėmėme drauge darbuotis tarnyboje ir spausdinti biblinę literatūrą. Spausdinome slaptose pogrindžio spaustuvėse. 1969-ųjų lapkritį mes susituokėme.

1970-aisiais mums gimė Jana. Po kurio laiko savaitgaliais ėmiau dirbti keliaujančiojo Jehovos liudytojų tarno darbą: lankiau susirinkimus ir juos dvasiškai stiprinau. Šiame darbe 1975-aisiais buvau suimtas ir vėl pasodintas į kalėjimą, tik šį kartą čia praleidau vos kelis mėnesius. 1977-aisiais mums gimė sūnus Štepanas.

1993-iųjų rugsėjo 1-ąją Jehovos liudytojų veikla Čekijos Respublikoje pagaliau įteisinta. Kitais metais mūsų dukra Jana ištekėjo už krikščionių vyresniojo Daliboro Dražano. O 1999-aisiais tarnybiniu padėjėju tarnaujantis sūnus vedė visalaikėje tarnyboje triūsiančią Blanką. Visi mes dabar esame kelių Prahos susirinkimų nariai. Labai laukiame naujojo pasaulio. Aš ypač trokštu, kad kuo greičiau ateitų laikas, kai niekur nebebus jokių kalėjimų.

[Išnaša]

[Iliustracijos 20 puslapyje]

Biblijos eilutes užsirašinėdavau šukomis

[Iliustracija 21 puslapyje]

Bytizo stovykla, kurioje kalinamas aš pasikrikštijau

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mūsų vestuvės

[Iliustracija 23 puslapyje]

Viduryje Eva ir aš, mums iš kairės Štepanas ir Blanka, o iš dešinės Jana ir Daliboras