Retų laukinių baltųjų karvių banda

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

ČILINGHAMO DRAUSTINYJE, kuris yra Nortamberlando grafystėje (Anglija), besiribojančioje su Škotija, veisiasi nedidelė laukinių baltųjų karvių banda. Kasmet jų pamatyti lankytojai atvyksta iš pačių tolimiausių kraštų. Kodėl? Todėl, kad šie raguočiai labai reti. Šiandien aš su žmona taip pat atvykau apžiūrėti šių karvių.

 Manoma, jog laukinės baltosios karvės Čilinghame veisiasi jau nuo XIII amžiaus, kai maždaug 600 hektarų plotas buvo aptvertas tvora ir jame pradėta laikyti laukinius gyvulius maistui. Šių retų karvių, dabar laikomų 140 hektarų plote, ausys rusvos, kanopos juodos, o snukis dėmėtas. Dėmelės atsiranda sulaukus maždaug dvejų metų ir ilgainiui paplinta po kaklą bei pečius.

Baltosios karvės dar niekad neatsivedė margų jauniklių. Manoma, kad jos nebuvo sukergtos su jokiomis kitomis karvių rūšimis. Šių raguočių banda labai skiriasi nuo maždaug tūkstančio kitų Čilinghamo draustinio karvių, mažomis bandomis dabar besiveisiančių kai kuriuose Didžiosios Britanijos bei Šiaurės Amerikos ūkiuose. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad šios karvių bandos kraujo grupė neaptinkama tarp jokių kitų Vakarų Europos galvijų.

Laukinių jaučių ragai yra atsikišę į priekį ir palinkę į šonus, o karvių — užsirietę atgal. Jų kaukolė ir ragų forma panaši į taurų — išnykusių laukinių jaučių, kurie senovės Europoje buvo piešiami ant uolų. Kai kas mano, kad Čilinghamo raguočiai yra tiesioginiai šių, kadaise po Britų salas klajojusių jaučių, palikuoniai, bet jų kilmė vis dar neaiški.

Bandos hierarchija

Kad pamatytume šias karves iš arčiau, su bandos prižiūrėtoju sėdame į jo visureigį ir pasileidžiame į pakalnę per kupstais nusėtą ganyklą. Netrukus palei medžius išvystame nuo saulės kaitros besislepiančias karves. Raguočiai mus smalsiai nužvelgia. Keli iš jų pamažu prieina prie visureigio ir didžiuliais ragais ima į jį brūžintis.

Prižiūrėtojas mums parodo bandos vadą — stambiausią ir stipriausią jautį. Kiekvieno jaučio viešpatavimas trunka apie trejus metus ir per visą tą laiką karves apvaisina tik jis. Taip iš kartos į kartą perduodami tik patys geriausi genai. Joks jautis nesiporuoja su savo palikuonėmis ir joks jautukas netampa bandos vadu po tėvo.

Instinktai

Kadaise šie galvijai turėjo aršų priešą — vilką, kuris medžiodavo daugiausiai silpnesnius bandos narius. Nors Didžiojoje Britanijoje vilkai išnyko jau XVI amžiuje, pabaidytos karvės vis dar puola bėgti. Kai banda sumano stabtelėti, jaučiai instinktyviai sustoja ratu, o jo viduje nuo galimų priešų pasislepia karvės ir veršiukai.

Šie gyvuliai yra visiškai neprijaukinti, todėl šiuolaikinio ūkininkavimo metodai jų priežiūrai nė kiek nenaudingi. Net žiemą, kada būna labai mažai žolės, jie minta tik šienu ar šiaudais, o grūdų ir kitokio pašaro nė neparagauja. Kadangi jaunikliai pasaulį išvysta labai lengvi, veršiuojantis retai kada pasitaiko komplikacijų, o joms atsiradus niekas — net veterinaras — padėti negali: sakoma, kad jei žmogus prisiliestų prie ko nors iš bandos, kiti jį negyvai užbadytų.

Po veršiavimosi savaitę ar kiek ilgiau karvė su veršiuku laikosi atokiau nuo kitų ir jį slepia. Paskui abu prieina prie bandos, vadas išeina pasitikti ir juos palydi. Prieš priimdami veršiuką į bandą, kiti jį apuosto ir apžiūri. Kai tik veršiukas priimamas, niekas nebekreipia į jį ypatingo dėmesio.

1967 metais už keturių kilometrų nuo Čilinghamo draustinio daug gyvulių susirgo snukio ir nagų liga. Draustinis buvo staigiai uždarytas lankytojams ir karvės liko sveikos. Vėliau dėl atsargumo buvo nuspręsta Škotijoje užveisti nedidelę atsarginę bandą. Kadangi į naują bandą paskirti raguočiai buvo pervežti drauge, nesutarimų bandoje išvengta.

Mums buvo labai įdomu pamatyti laukines baltąsias karves ir sužinoti apie jų praeitį. Galbūt vieną dieną ir jums pavyks išvysti šiuos nepaprastus raguočius tykiai besiganančius pievelėje.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 27 puslapyje]

Courtesy Chillingham Wild Cattle Association

Loaned by courtesy of Lawrence Alderson