Tolerantiška karalystė nepakantumo epochoje

„KIEKVIENAS GALI NEVARŽOMAS IŠPAŽINTI SAVO PASIRINKTĄ RELIGIJĄ IR LAISVAI REMTI SAVO TIKĖJIMO PROPAGUOTOJUS.“

KĄ PASAKYTUMĖTE, jei reikėtų atspėti, kada šie žodžiai buvo užrašyti? Daugelis pamanytų, jog tai ištrauka iš kokios nors šių laikų konstitucijos.

Tad galbūt nustebsite sužinojęs, jog ši deklaracija buvo paskelbta daugiau kaip prieš 400 metų šalyje, kuri, galima sakyti, buvo tolerancijos sala nepakantumo jūroje. Kokia tai šalis? Iš pradžių apžvelkime to meto istorinį foną.

Nepakanta — įprastas dalykas

Viduramžiais religinė nepakanta buvo įprastas dalykas, o XVI amžiuje ji tik dar labiau sustiprėjo. Anglijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje bei Vokietijoje religija kurstė šiurpius, kraugeriškus karus. Nuo 1520 iki 1565 metų krikščioniškajame Vakarų pasaulyje mirties bausmė buvo įvykdyta maždaug 3000 erezija apkaltintų žmonių. Nors kiek kitokios pažiūros į įprastas normas ar idėjas, ypač religiniais klausimais, buvo sutinkamos priešiškai.

Vienas iš Katalikų bažnyčios mokymų, dėl kurio ilgą laiką nesiliovė diskusijos, buvo Trejybė — tikėjimas, kad Dievas yra triasmenis. Istorikas Erlas Morsas Vilberis aiškina, jog „viduramžiais tai buvo katalikų teologų ir net pačių popiežių labiausiai diskutuojama tema“. Tačiau tokie debatai paprastus žmones pasiekdavo retai, nes iš jų buvo reikalaujama tas tikėjimo doktrinas pripažinti kaip „šventąsias paslaptis“.

Vis dėlto XVI amžiuje kai kurie, siekdami tokias paslaptis išsiaiškinti, nusprendė pasipriešinti tradicijai ir patyrinėti Šventąjį Raštą. Jų moto buvo sola Scriptura (tik Šventasis Raštas). Atmetusieji Trejybės doktriną (kai kurie iš jų, norint pabrėžti pažiūrų skirtingumą nuo trinitorių, vėliau buvo vadinami unitoriais) dažnai tapdavo tiek katalikų, tiek protestantų žiauraus persekiojimo objektu. Dėl tos priežasties jie slapstėsi ir plačiai skaitomas savo knygas spausdino prisidengdami pseudonimais. Be to, antitrinitoriai buvo žinomi kaip kovotojai už toleranciją. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, ispanų teologas Migelis Servetas, už savo įsitikinimus net sumokėjo gyvybe. *

Suvienyti pakantumo

Viena šalis, užuot kėlusi religinius karus ir persekiojusi atskalūnus, užėmė visiškai kitokią poziciją. Tai buvo Transilvanija, tuomet savarankiška kunigaikštystė (dabar dalis Rumunijos Rytų Europoje). Vengrų istorikas Katalinas Pėteris aiškina, jog kilminga našlė  Transilvanijos karalienė Izabelė „imdamasi visų denominacijų gynėjos vaidmens stengėsi nesivelti į religinius konfliktus“. 1544—1574 metais Transilvanijos parlamentas išleido 22 religijos laisvę garantuojančius įstatymus.

Pavyzdžiui, 1557-aisiais Tordos reichstago išleistame įstatyme karalienė kartu su savo sūnumi pareiškė, jog „kiekvienas asmuo gali laikytis bet kurio pasirinkto tikėjimo, tradicinio ar naujo; mes leidžiame jiems tikėjimo klausimais elgtis kaip tinkamiems, tačiau su viena sąlyga, kad tuo niekam nebūtų daroma žala“. Šis įstatymas vadinamas „pirmuoju istorijoje įstatymu, garantuojančiu religijos laisvę“. Transilvanijoje religinė tolerancija savo apogėjų pasiekė 1559-aisiais, kai tiesiogiai valdyti pradėjo Izabelės sūnus Jonas II Zigmantas.

Vieša diskusija

Kitas žymus asmuo, prisidėjęs prie Transilvanijos antitrinitorių judėjimo, buvo italų gydytojas Georgas Blandrata. Jis kurį laiką gyveno Italijoje bei Šveicarijoje; ten glaudėsi daug antitrinitorių pabėgėlių, kurie tikriausiai ir sužadino jo abejones dėl Trejybės. Persikėlęs į Lenkiją Blandrata labai rėmė Mažesniąją bažnyčią, vėliau žinomą Lenkijos brolių * vardu. 1563-iaisiais jis buvo paskirtas Zigmanto gydytoju bei patarėju ir išvyko į Transilvaniją.

Dar vienas Trejybe abejojantis išsilavinęs asmuo Transilvanijoje buvo Reformatų bažnyčios vyskupas ir rūmų pamokslininkas Francas Davidas. Apie mokymus, susijusius su Trejybe, jis rašė: „Jei šie dalykai būtini išsigelbėti, aišku, kad joks vargšas valstietis krikščionis neišsigelbės, nes jis jų nesupras per visą savo gyvenimą.“ Davidas kartu su  Blandrata išleido knygą, kurioje buvo kai kurie Serveto raštai; leidinį jie dedikavo Zigmantui.

Ginčai dėl Trejybės ėmė stiprėti, tad prireikė tą klausimą svarstyti viešai. Blandrata pareikalavo, kad būtų diskutuojama pagal principą sola Scriptura, tai yra, vartojant tik biblinę, o ne filosofinę kalbą. 1566-aisiais, po rezultato nedavusių debatų, Zigmantas antitrinitorių idėjoms skleisti parūpino spausdinimo mašiną.

Blandrata ir Davidas uoliai ėmėsi darbo ir išspausdino knygą De falsa et vera unius Dei Patris, Filii, et Spiritus Sancti cognitione (Klaidingos ir teisingos žinios apie Dievo Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vienybę). Knygoje buvo istoriškai nagrinėjami teiginiai tų, kurie atsisakė tikėti Trejybe. Viename jos skyriuje buvo paveikslėliai, kuriais, matyt, norėta pajuokti tai, kaip Trejybė buvo vaizduojama įvairiose bažnyčiose esančiuose meno kūriniuose. Oponentai buvo sukrėsti; jie tvirtino, jog paveikslai įžeidžiantys, ir stengėsi sunaikinti visus knygos egzempliorius. Poleminis leidinys sukėlė dar stipresnius ginčus. Atsiliepdamas į juos Zigmantas sušaukė antrą diskusiją.

Vienijanti pergalė

Debatai prasidėjo 1568-ųjų kovo 3-iąją penktą valandą ryto. Dešimties dienų diskusija vyko lotynų kalba. Trinitoriams vadovavo Transilvanijos Reformatų bažnyčios vadovas Peteris Melijus. Jis ir kiti palaikantieji Trejybę rėmėsi dogmomis, Bažnyčios Tėvų mokymais, ortodoksine teologija ir Biblija. Kita šalis, kuriai atstovavo Davidas, rėmėsi tiktai Biblija. Davidas nurodė, jog Tėvas yra Dievas, Sūnus — pavaldus Tėvui, o šventoji dvasia — Dievo jėga. Būdamas įsitikinęs, jog tai yra geriausias būdas išsiaiškinti tiesą, diskusijoje dalyvavo ir religijos klausimais labai susidomėjęs Zigmantas. Tai padėjo užtikrinti, kad karšti debatai iš dalies vyktų laisvai ir atvirai.

Diskusija baigėsi antitrinitorių pergale. Gimtajame Koložvaro (dabar Klužas-Napoka, Rumunija) mieste Davidas buvo sutiktas kaip didvyris. Pasakojama, jog parvykęs jis atsistojo ant didelio akmens gatvės kampe ir taip įtikinamai dėstė apie tikėjimą, kad visus įkalbėjo pritarti jo mokymams.

Atsivertimas ir mirtis

Ankstesni debatai vyko tik išsilavinusiems žmonėms suprantama lotynų kalba. Bet Davidas norėjo perduoti savo žinią liaudžiai. Todėl Zigmantui pritarus kitąsyk, 1569-ųjų spalio 20-ąją, Varade (dabar Oradia, Rumunija) buvo diskutuojama vengriškai. Abiem šalims vėl tarpininkavo Zigmantas.

Trinitorius Peteris Melijus pareiškė, jog praėjusią naktį Viešpats jam atskleidė savo tikrąją esmę. Karalius atkirto: „Pastoriau Peteri, jei praėjusią naktį jums buvo paaiškinta, kas yra Dievo Sūnus, klausiu, ką jūs skelbėte prieš tai? Reiškia, iki šiol jūs apgaudinėjote žmones!“ Kai Melijus žodžiais užsipuolė Davidą, Zigmantas pabarė jį primindamas, jog „tikėjimas yra Dievo dovana“ ir „prievartauti sąžinės nevalia“. Baigiamojoje kalboje karalius  pasakė: „Reikalaujame, kad mūsų valdose būtų sąžinės laisvė.“

Po diskusijos Zigmantas ir jo rūmų dauguma tapo unitorių šalininkais. 1571-aisiais buvo išleistas rūmų įsakas dėl Unitorių bažnyčios įteisinimo. Transilvanija tapo vienintele valstybe, kurioje unitoriai turėjo tą patį statusą kaip ir katalikai, liuteronai bei kalvinistai, o Zigmantas — vieninteliu karaliumi, kada nors pripažinusiu antitrinitorių tikėjimą. Deja, netrukus medžiodamas su Davidu ir Blandrata 30-metis karalius buvo sužeistas ir po kelių mėnesių mirė.

Jo įpėdinis katalikas Steponas Batoras vėl patvirtino įstatymą, ginantį pripažintas religijas, bet pažymėjo, jog tolesnių permainų netoleruos. Iš pradžių Steponas tikino vadovaująs žmonėms, o ne jų sąžinei. Bet netrukus jis apribojo knygų — svarbiausios priemonės skleisti tikėjimą — spausdinimą. Davidas neteko savo posto, kiti unitoriai irgi buvo pašalinti iš rūmų ir valstybės pareigų.

Davidui pradėjus mokyti, kad Kristus neturi būti garbinamas, buvo išleistas įsakas, draudžiantis jam sakyti pamokslus. Nepaisydamas draudimo, kitą sekmadienį Davidas pamokslą sakė du kartus. Jis buvo suimtas, apkaltintas religinių „naujovių“ diegimu ir įkalintas iki gyvos galvos. 1579-aisiais Davidas mirė karališkajame požeminiame kalėjime. Prieš mirtį jis ant kameros sienos užrašė: „Nei dvasininkų kalavijas... nei mirties šmėkla nesustabdys tiesos pažangos... Esu tikras, kad po mano mirties klaidingų pranašų mokymai žlugs.“

Kokią pamoką davė karalius

Karalius Jonas Zigmantas rėmė švietimą, muziką ir menus. Tačiau jis gyveno neilgai ir dažnai sirgdavo. Jo karaliavimui buvo grasinama tiek iš vidaus (prieš jį buvo surengti bent devyni sąmokslai), tiek iš išorės, nes užsienio valdovai skatino maištus. Šis tolerantiškas karalius dažnai buvo žiauriai smerkiamas už savo religines pažiūras. Vėliau vienas oponentas pasakė, jog karalius „be abejo, nuėjo į pragarą“.

Tačiau istorikas Vilberis padeda visa tai įvertinti realiai: „Tais metais, kai karalius Jonas [Zigmantas] paskelbė savo paskutinę chartiją, užtikrinančią visišką religijos laisvę net pačiai baisiausiai iš visų reformatorių sektų, protestantų teologai vis dar liaupsino Kalviną už tai, kad Servetą sudegino gyvą ir kad inkvizicija liejo protestantų kraują Nyderlanduose, ... o kol Anglijoje už klaidingas religines pažiūras buvo liautasi deginti žmones ant laužo, turėjo praeiti daugiau kaip 40 metų.“

Iš tiesų, kaip pareiškė vienas komentatorius, „vertinant kone pagal bet kokias normas, — žinoma, ir pagal tų laikų — karalius Jonas Zigmantas buvo nuostabus valdovas... Svarbiausias jo karaliavimo bruožas buvo tolerancija“. Suprasdamas, jog valstybės interesus labiausiai atitinka religinė santarvė, jis tapo uoliu sąžinės ir religijos laisvės gynėju.

Šiais laikais, kai religinė nepakanta vis dar grėsmingai kelia galvą, naudinga pamąstyti apie tai, kas prieš daug metų vyko toje mažytėje šalyje. Transilvanija trumpą laiką tikrai buvo tolerantiška karalystė nepakantumo epochoje.

[Išnašos]

[Anotacija 14 puslapyje]

„Sąžinės prievartauti nevalia... reikalaujame, kad mūsų valdose būtų sąžinės laisvė“ (Karalius Jonas II Zigmantas)

[Iliustracijos 12, 13 puslapiuose]

Georgas Blandrata

Blandratos ir Davido išleistos knygos puslapiai su dviem trinitorius sukrėtusiais paveikslais

Francas Davidas prieš Tordos reichstagą

[Šaltinių nuorodos]

Du piešiniai, vaizduojantys Trejybę: © Cliché Bibliothèque nationale de France, Paris; visos kitos nuotraukos: Országos Széchényi Könyvtár

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 14 puslapyje]

2 ir 14 puslapis: Országos Széchényi Könyvtár