Indijos geležinkeliai — milžinas, išsiplėtęs per visą šalį

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO INDIJOJE

Daugiau kaip prieš 4000 metų šiaurės Indijoje statybininkai gamino plytas. Jie net nenutuokė, kad vėliau tos plytos pateks į milžinišką geležinkelių tinklą, apimantį visą Indostano subkontinentą.

INDIJOS GELEŽINKELIAI — tikras milžinas! Traukiniai yra pagrindinė milijardo Indijos gyventojų susisiekimo priemonė. Jau nekalbant, kad dabar apskritai kasdien tenka keliauti, milijonai indų, gyvenančių toli nuo giminių, dažnai važinėja laikydamiesi tradicijų — įvairiais šeimyninės svarbos atvejais, pavyzdžiui, kam gimus, mirus, į šventes, vestuves, kam nors susirgus.

Kasdien šioje šalyje, kurioje eksploatuojamų bėgių yra apie 80000 kilometrų, daugiau kaip 8350 traukinių perveža per 12,5 milijono keleivių, o prekiniai traukiniai — daugiau kaip 1,3 milijono tonų prekių. Kartu sudėjus, traukiniai kasdien nuvažiuoja tris su puse karto toliau, negu yra iki mėnulio!

Tik pamąstyk apie 6867 stotis, 7500 lokomotyvų, per 280000 vagonų ir 108000 kilometrų bėgių (įskaitant atšakas)! Tikriausiai nesunku suprasti, kodėl „Indijos geležinkeliuose“ dirba 1,6 milijono žmonių. Tiek darbo jėgos nereikia jokiai kitai bendrovei pasaulyje. Be jokios abejonės, — milžinas!

Kaip milžinas gimė?

Kodėl Indijoje imta tiesti geležinkelius? Kada? Apie kokias 4000 metų senumo plytas  užsiminėme? (Į pastarąjį klausimą atsakoma straipsnelyje viršuje.)

XIX amžiaus viduryje Indijoje būdavo auginama ir paprastais keliais gabenama eksportuoti daug medvilnės. Vis dėlto Didžiosios Britanijos tekstilės fabrikams daugiausia medvilnės atkeliaudavo ne iš Indijos, o iš Šiaurės Amerikos. Bet 1846-aisiais Amerikoje medvilnės derlius buvo negausus, paskui 1861—1865 metais vyko pilietinis karas, todėl reikėjo surasti, kas kitas galėtų ją tiekti. Britų akys tuo metu nukrypo į Indiją. Tačiau kad Anglijos Lankašyro fabrikai nesustotų, reikėjo greitesnio transporto. Tam 1845-aisiais buvo įsteigta „Ost Indijos geležinkelių“ bendrovė, o 1849-aisiais — „Didieji Indostano geležinkeliai“. Taip pat buvo sudaryta sutarčių su anglų vadovaujama „Ost Indijos“ bendrove, kurios rankose laikėsi didžioji dalis Indostano subkontinente vykusios prekybos. Darbai ėjosi sparčiai ir 1853-iųjų balandžio 16-ąją Indijoje pirmasis traukinys nuvažiavo 34 kilometrus nuo Bori Bunderio prieplaukos Bombėjuje (dabar Mumbajus) iki Tanos miesto.

Norint nuo Bombėjaus nukeliauti į atokias vietoves, kur auginama medvilnė, reikėdavo įveikti aukštus Vakarų Gatų kalnus. Britų inžinieriai ir paprasti darbininkai kartu su tūkstančiais (kartais net iki 30000!) indų plušo neturėdami jokios šiuolaikinės technikos. Pirmajam zigzaginiam geležinkeliui pasaulyje sunaudoję vos 24 kilometrus bėgių jie pasiekė net 555 metrų aukštį. Darbininkai iškasė 25 tunelius, kurių bendras ilgis — 3658 metrai. Kai tik buvo pasiektas Dekano plokščiakalnis, geležinkeliu ėmė riedėti traukiniai. Darbas visoje šalyje vyko labai sparčiai. Jį skubino ne vien prekyba. Didėjant britų interesams atsirado poreikis ir greitai vežioti karius bei paprastus darbuotojus.

Tiems nedaugeliui žmonių, kurie XIX amžiuje išgalėjo keliauti pirma klase, nebebuvo baisūs nei karštis, nei dulkės. Nuosavame vagone būdavo patogi lova, tualetas ir vonia, nuo pat pusryčių arbatos iki vakarienės maistu rūpindavosi palydovai, stovėdavo vėdintuvas su kubilu ledo po juo orui vėsinti, dirbdavo kirpėjas, netrūkdavo knygų iš Vilerio geležinkelio bibliotekos serijos, o tarp jų — ir naujausių Indijoje gimusio rašytojo Radjardo Kiplingo romanų. Lui Ruselė̃, Indijos geležinkeliais keliavęs 7-ajame XIX amžiaus dešimtmetyje, kalbėjo: „Tą milžinišką atstumą įveikiau beveik nenuvargęs.“

Milžinas auga

Iki 1900-ųjų Indijos geležinkelių tinklas pateko į didžiausiųjų penketuką. Visus garvežius, motorvežius ir elektrovežius, keleivinius vagonus, kitus riedmenis, anksčiau vežtus iš svetur, imta gaminti pačioje šalyje. Kai kurie lokomotyvai būdavo tikri gramozdai, pavyzdžiui, iki 230 tonų sveriantys garvežiai, 6000 arklio galių elektrovežiai, 3100 arklio galių 123 tonas sveriantys motorvežiai.  1862-aisiais Indijoje ėmė važinėti pirmasis pasaulyje dviaukštis traukinys. Šioje šalyje yra ir ilgiausi pasaulyje dengti peronai (Kalkutos Sildaho geležinkelio stotyje kiekvieno dengto perono ilgis 305 metrai), ir apskritai ilgiausias pasaulyje peronas (Vakarų Bengalijos mieste Karagpūre perono ilgis 833 metrai).

Pirmieji geležinkeliai buvo platūs. Vėliau taupumo sumetimais imta tiesti metro pločio, o kalnuose — dar siauresnius geležinkelius. 1992-aisiais juos imta vienodinti ir iki šiandien beveik 7800 kilometrų siaurų ir metro pločio geležinkelių pakeista plačiaisiais.

Mumbajaus priemiestinių traukinių tinkle į darbą ir namo nuolat sausakimšais vagonais važinėja milijonai žmonių. Kalkutos požeminis metro kasdien perveža 1,7 milijono keleivių. Čenajuje (anksčiau Madrasas) įrengtas pirmasis Indijoje estakadinio geležinkelio tinklas. Neseniai jame kompiuterizuotos kasos ir įrengtos modernios informacijos kabinos. Taigi geležinis Indijos milžinas daug dirba ir vis žengia į priekį.

Įdomieji traukiniai nykštukai

Kolonistai britai nuo karščio dažnai bėgdavo į kalnus. Panorus į juos patekti greičiau, nutiesti kalnų geležinkeliai ir jais paleisti traukiniai nykštukai. Kelionė į kalnus sutrumpėjo, bent jau lyginant su keliavimu raitomis ar palankinu. Vienas traukinys nykštukas pietų Indijoje veža keleivius į Nilgyrio, arba Mėlynuosius, kalnus. Jis yra bene lėčiausias Indijos traukinys — vidutinis greitis būna 10,4 kilometro per valandą. Bet kokia įspūdinga kelionė! Per kalnus vežami į Kunūrą, įsikūrusį 1712 metrų aukštyje, keleiviai paprastai neatsigėri arbatos ir kavos plantacijomis. XIX amžiaus pabaigoje nutiestas geležinkelis kyla į 8,3 procento įkalnę. Šiame kelyje yra 208 vingiai ir 13 tunelių. Juo riedantys traukiniai turi krumplinę pavarą. Savo dantimis kabindamasis už krumpliastiebio lokomotyvas tarsi lipa kopėčiomis ir stumia visą traukinį iš galo. Ši geležinkelio linija yra viena seniausių ir stačiausių krumplinę pavarą naudojančių linijų pasaulyje.

Dardžilingo Himalajų geležinkelio vėžės plotis vos 61 centimetras. Jis nutiestas 4,4  procento įkalnėje, kurios viršuje, 2258 metrų aukštyje virš jūros lygio, — aukščiausiai Indijoje — pastatyta Gumo geležinkelio stotis. Iki jos geležinkelis padaro tris apsisukimus spirale ir šešių vingių zigzagą. Kai traukinys važiuoja žinomiausiu Batasijos lankstu, dažnas keleivis mieliau iš jo iššoktų ir pats užsiropštęs žolingu šlaitu įsėstų į traukinį tiesiame kelyje. Visą kelionę apvainikuoja įspūdingas Kančendžangos, trečio pagal dydį kalno pasaulyje, vaizdas. Užtikrindama šio geležinkelio ateitį 1999-aisiais UNESCO jį įrašė į Pasaulio paveldo sąrašą.

Riedėdamas vos 95 kilometrus iki 2200 metrų aukštyje įsikūrusios Simlos, valdant britams buvusios Indijos vasaros sostine, traukinys pervažiuoja 102 tunelius, 869 tiltus ir padaro 919 vingių. Pro didelius langus ir permatomą stiklaplasčio stogą keleiviai prisigroži nuostabiais reginiais. Taip, keliauti traukiniais nykštukais — labai smagu! Deja, kadangi bilietai nėra brangūs, kalnų geležinkeliai dirba nuostolingai. Bet tokių kelionių mėgėjai nenukabina nosių ir vis dar tikisi, kad šie įdomūs traukinukai bus išgelbėti.

Tolima kelionė

Sakoma, kad Indijoje atsiradus geležinkeliams „baigėsi senoji era ir prasidėjo nauja“, be to, „geležinkeliai ‘susiuvo’ Indiją taip, kaip dar nėra pavykę vykdant jokią integracijos programą“. Tikra tiesa. Norėdamas gali sėsti į traukinį Džamu Himalajų papėdėje ir išlipti Kanijakumaryje — piečiausiame Indijos taške, kur susilieja Arabijos jūra, Indijos vandenynas ir Bengalijos įlanka. Per 66 valandas nuvažiuotum 3751 kilometrą ir perkirstum 12 valstijų. Už bilietą, net ir už miegamą vietą, tikriausiai sumokėtum mažiau kaip 60 litų. Susipažintum su draugiškais, kalbiais įvairių kultūrų žmonėmis, apžiūrėjęs nemažą dalį jų žavios šalies. Nusipirk bilietą ir — gero kelio!

[Rėmelis 14 puslapyje]

Tos senovės plytos

Kai Indostaną valdė britai (1757—1947), šio subkontinento geležinkeliai labai tiko kariams į tolimas vietas vežioti. Praėjus mažiau nei trejiems metams po pirmojo traukinio paleidimo Indijoje bėgiai buvo tiesiami nuo Karačio iki Lahoro (dabar abu yra Pakistane). Balastui po bėgiais nebuvo akmenų, bet šalia Harapos kaimo darbininkai rado degtų plytų. Škotų inžinieriai Džonas ir Viljamas Brantonai nusprendė, kad jos būtų tinkamas ir ekonomiškas pakaitas. Atkasant tą krūvą plytų rasta molinių statulėlių, pastebėta nežinomos kalbos įspaudų, bet nutraukti „paties svarbiausio“ darbo radiniams nepavyko. 160 kilometrų bėgių nutiesta ant Harapos plytų. Po 65 metų vietoves apie Harapą ėmė kasinėti archeologai ir apstulbo radę Indo civilizaciją, egzistavusią tokiu pat metu kaip ir senovės Mesopotamija, tai yra daugiau kaip prieš 4000 metų!

 [Rėmelis/iliustracija 16 puslapyje]

KONKANO GELEŽINKELIS — šių laikų stebuklas

Konkanas yra žemės ruožas vakarinėje Indijos pakrantėje, skiriantis Arabijos jūrą nuo Sahiadrio kalnų. Didžiausias jo plotis 75 kilometrai. Kadangi driekiasi nuo Indijos prekybos centro Mumbajaus iki pat pietuose esančio svarbiausio uosto Mangaloro, Konkanas labai svarbus prekybai. Ilgus amžius prekybą Indijos viduje ir su kitomis šalimis reguliavo tik uostai. Keliauti jūra būdavo pavojinga, ypač per lietaus sezoną. Tada upės irgi netikdavo laivybai, bet visi keliai ir geležinkeliai vengiant daugybės gamtos kliūčių buvo nutiesti į žemyno gilumą. To regiono žmonės seniai norėjo, kad prekes, ypač greitai gendančias, į didesnes prekyvietes būtų įmanoma gabenti sausuma palei krantą. Kas buvo nuspręsta?

Tiesti Konkano geležinkelį. Šis užmojis — didžiausias geležinkelio projektas subkontinente per visą XX amžių. Ką reikėjo padaryti? Nutiesti 760 kilometrų bėgių su pylimais iki 25 metrų aukščio ir iškasomis iki 28 metrų gylio. Teko ir pastatyti per 2000 tiltų, tarp jų — 64 metrų aukščio, aukščiausią Azijoje, Panval Nadžio tiltą, einantį per 500 metrų ilgio slėnį, taip pat 2,065 kilometro ilgio tiltą per Šaravačio upę. Kad geležinkelis būtų kuo tiesesnis, reikėjo pakovoti su kalnais: iškasti 92 tuneliai, 6 iš kurių ilgesni kaip 3 kilometrai. 6,5 kilometro ilgio Karbudos tunelis yra ilgiausias Indijoje.

Tiesti šį geležinkelį buvo neapsakomai sunku: trukdė liūtys, nuošliaužos, kai kur tunelius teko kirsti kietose uolose arba, kas dar sunkiau, kasti juos molingame grunte, panašiame į dantų pastą. Gabūs inžinieriai ir technika visas šias gamtos kliūtis įveikė. Jau vien įrengti tuose tuneliuose išcentrinius bei kitokius vėdintuvus, taip pat kitas saugumo priemones, buvo milžiniškas sumanymas. Be to, iš 42000 žemvaldžių supirkti žemės sklypus — gigantiškas juridinis užmojis.

Vis dėlto 1998-ųjų sausio 26-ąją, praėjus tikrai mažai — vos septyneriems metams nuo darbų pradžios, Konkano geležinkeliu paleistas pirmasis traukinys. Iš Mumbajaus į Mangalorą nebereikėjo keliauti aplinkkeliais. Kelias 1127 kilometrais sutrumpėjo, o laiko jam įveikti dabar reikia 26 valandomis mažiau. Keliaujantieji Konkano geležinkeliu išvysta iki tol niekam nematytų reginių. Turistai gali aplankyti daug naujų vietovių. Be to, milijonams žmonių šis geležinkelis padeda plėtoti verslą.

[Žemėlapis]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MUMBAJUS (BOMBĖJUS)

Mangaloras

[Iliustracija]

Panval Nadžio tiltas — aukščiausias Azijoje

[Šaltinio nuoroda]

Dipankar Banerjee/STSimages.com

[Rėmelis/iliustracija 16 puslapyje]

„FĖJŲ KARALIENĖ“

Seniausias tebedirbantis garvežys pasaulyje yra „Fairy Queen“ (Fėjų karalienė). Jis pagamintas 1855-aisiais Lidse (Anglija), Kitsono, Tompsono ir Hjuitsono mašinų gamykloje. Pradžioje šis garvežys dirbo Bengalijoje — traukdavo pašto traukinius iš Hauros stoties (šalia Kalkutos) į Ranigandžą. 1909-aisiais kaip atitarnavęs jis atsidūrė Delio Nacionaliniame geležinkelio muziejuje ir ėmė džiuginti traukinių mėgėjų akis. Bet švenčiant Indijos nepriklausomybės 50-metį senukas sugrąžintas ant bėgių. Nuo 1997-ųjų ekspresas „Fairy Queen Express“ pukšnoja Radžastano valstijoje nuo Delio iki Alvaro, kuriuos skiria 143 kilometrai.

 [Rėmelis/iliustracijos 17 puslapyje]

PRABANGOS IR GREIČIO Indijoje netrūksta

PRABANGA. Per visą ilgą Indijos istoriją šalyje dažnai vyraudavo prabanga. Dabar pažvelgti į tą istoriją ten siūloma keliaujant traukiniu (nors toks grįžimas į praeitį nėra pigus). 1982-aisiais ėmė važinėti garvežio traukiamas „Palace on Wheels“ (Rūmai ant ratų). Prabangiai įrengti vagonai, kuriais anksčiau važinėdavo maharadžos ir vicekaraliai, tiesiog persmelkti karališkos atmosferos. Perlų baltumo eksterjeras, Birmos tikmedžio dailylentės, krištoliniai sietynai, sodrių spalvų brokato apmušalai net trykšta prabanga. Traukinyje yra puošnūs kupė, valgomieji, poilsio kambarys, biblioteka, puiki įvairių šalių virtuvė ir livrėjomis apsirengę palydovai, — žodžiu, keleiviai tiesiog lepinami.

Kadangi 1995-aisiais geležinkelių vėžės pakeistos platesnėmis, buvo pagaminti nauji „rūmai“ — pirmieji liko nebenaudojami. Ant senųjų metro pločio bėgių šalies vakaruose, Gudžarato ir Radžastano valstijose, važinėja naujas prabangus traukinys „The Royal Orient“ (Karališkieji Rytai). Jis paprastai važiuoja naktį, o dieną keleiviai ekskursuoja po vietoves. Traukinys rieda per didžiąją Taro dykumą, gausią senų fortų, tvirtovių ir šventyklų. Galima per kopas pajodinėti ant kupranugario ar užsėdus ant dramblio nukeliauti į žymųjį Amber Fortą. Visai šalia stovi turtingas istorija ir garsėjantis brangakmeniais bei rankdarbiais Džaipūras, dar vadinamas Rožiniu miestu. Ekskursantams aprodomi ir paukščių, tigrų draustiniai, vienintelių laisvėje likusių azijinių liūtų gyvenamos vietos. Svarbu nepraleisti Udaipūro ežero rūmų ir, žinoma, Tadž Mahalio. Dėl visų šių (ir ne tik) dalykų keliauti geležinkeliu būna labai įdomu.

GREITIS. Žinoma, ne Indijos traukiniams lenktyniauti su greitaisiais Prancūzijos ar Japonijos traukiniais. Tačiau „Indijos geležinkeliai“ turi 106 poras greitų tarpmiestinių traukinių, dėl kurių tolimos kelionės tikrai neprailgsta. Traukiniai „Rajdhani“ (skaitoma radždani) ir „Shatabdi“ (skaitoma šatabdi), lekiantys beveik 160 kilometrų per valandą greičiu, komfortu ir paslaugomis tikrai gali varžytis su lėktuvais. Vagonuose su oro kondicionavimo sistema įrengtos atlošiamos kėdės ir patogūs gultai. Į bilieto kainą įskaičiuojama ir maistas, užkandžiai, patalynė, švarus geriamasis vanduo bei medicininė pagalba.

[Žemėlapis]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Džaipūras

Udaipūras

[Iliustracijos]

Džaipūro Hava Mahalis

Agros Tadž Mahalis

„The Royal Orient“

Traukinyje „Palace on Wheels“

[Šaltinio nuoroda]

Hira Punjabi/STSimages.com

[Žemėlapis/iliustracijos 13 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

DELIS

[Iliustracijos]

Kai kurios svarbiausios geležinkelio linijos

Garvežys iš Zavaro

Garvežys iš Dardžilingo Himalajų geležinkelio

Elektrovežis iš Agros

Elektrovežis iš Mumbajaus

Motorvežis iš Haidarabado

Motorvežis iš Simlos

[Šaltinio nuoroda]

Žemėlapis: © www.MapsofIndia.com

[Žemėlapis/iliustracija 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MUMBAJUS (BOMBĖJUS)

[Iliustracija]

Mumbajaus stotis „Churchgate Station“

[Šaltinio nuoroda]

Sandeep Ruparel/STSimages.com

[Žemėlapis/iliustracija 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Nilgyrio kalnai

[Iliustracija]

Garvežys stumia Nilgyrio traukinį nykštuką į stačią įkalnę

[Žemėlapis/iliustracijos 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Dardžilingas

[Iliustracijos]

Batasijos lankstas — geležinkelis eina virš savęs paties

Iš Batasijos lanksto matomas Kančendžangos kalnas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 14 puslapyje]

Traukiniai 2, 13, 15 (viduryje), 16—18 puslapiuose: Reproduced by permission of Richard Wallace.