Policija. Kodėl ji reikalinga?

KAIP mes gyventume be policijos? Kas gi atsitiko, kai 1997 metais Resifės mieste (Brazilija) 18000 policininkų ėmė streikuoti ir daugiau nei milijonas gyventojų liko be priežiūros?

„Per penkias sumaišties dienas šiame pajūrio didmiestyje kasdien buvo įvykdoma trigubai daugiau žmogžudysčių, — praneša laikraštis The Washington Post. — Apiplėšti aštuoni bankai. Gaujos nusiaubė prekybos kompleksą ir naudodamos šaunamuosius ginklus smurtavo turtingųjų rajonuose. Niekas nesilaikė eismo taisyklių... Po nusikaltimų bangos lavonai vos tilpo į morgą, o didžiausia valstijos ligoninė buvo tiesiog užtvindyta — koridoriaus grindys buvo nuklotos žmonėmis su šautinėmis ir durtinėmis žaizdomis.“ Teisingumo ministras pasakė: „Tiek nusikaltimų čia dar nėra buvę.“

Kad ir kur gyventume, blogis yra tarsi pasislėpęs po ėriuko kailiu. Mums reikalinga policijos apsauga. Žinoma, niekam ne paslaptis, kad kai kurie policininkai elgiasi žiauriai, kyšininkauja, yra abejingi ir piktnaudžiauja savo įgaliojimais. Vienose šalyse tai pasireiškia dažniau, kitose — rečiau. Tačiau ką mes darytume be policijos? Argi ne tiesa, kad ji atlieka vertingą tarnybą? Atsibuskite! bendradarbis paklausė keleto įvairių pasaulio kraštų policininkų, kodėl jie pasirinko būtent šią profesiją.

Visuomenei naudingas darbas

„Man patinka padėti žmonėms, — sako Aivanas, policininkas iš Didžiosios Britanijos. — Mane patraukė darbo  įvairovė. Daugelis nežino, kad kova su nusikalstamumu sudaro vos 20 ar 30 procentų policijos darbo. Daugiausiai dėmesio skiriama rūpinimuisi visuomene. Patruliuojant miesto gatvėmis man tenka pasirūpinti staiga mirusiais žmonėmis, vykti į eismo nelaimės ar nusikaltimo vietą, padėti sutrikusiems pagyvenusiems piliečiams. Patį didžiausią pasitenkinimą patiriu grąžindamas tėvams pasimetusį vaiką ir padėdamas nusikaltimo aukai išgyventi emocinę traumą.“

Buvęs Jungtinių Valstijų policininkas Stivenas teigia: „Kai žmonės nuoširdžiai prašo policijos pareigūną padėti, jis gali suteikti pačią geriausią pagalbą ir turi tam laiko. Štai kas paskatino mane imtis šio darbo. Aš norėjau pasitarnauti žmonėms ir nešti jų naštas. Manau, kad bent kiek padėjau apsaugoti žmones nuo nusikaltėlių. Per penkerius metus suėmiau daugiau nei 1000 asmenų. Tačiau pasitenkinimą jausdavau, kai surasdavau pasimetusius vaikus, padėdavau pasiklydusiems Alzheimerio liga sergantiems žmonėms ir sugrąžindavau pavogtus automobilius. Taip pat buvo įdomu ieškoti ir sugauti įtariamuosius.“

„Aš troškau padėti nelaimės ištiktiems žmonėms, — sako Robertas, policininkas iš Bolivijos. — Kai buvau paauglys, žavėjausi policininkų darbu, nes jie saugo žmones nuo pavojų. Vos tapęs policininku vadovavau pėstiesiems patruliams miesto centre, kur įsikūrusios vyriausybinės įstaigos. Beveik kasdien ten vykdavo politinės demonstracijos. Man reikėdavo pasirūpinti, kad per tuos sambūrius nebūtų smurtaujama. Pastebėjau, jog kai elgdavausi su demonstracijų vadovais draugiškai ir supratingai, riaušių, per kurias daugybė žmonių galėjo būti sužaloti, nekildavo. Tada būdavau patenkintas.“

Policininkai pasitarnauja daugybėje sričių. Jie ir kelia iš medžių kačiukus, ir laisvina įkaitus iš teroristų ar gina bankus nuo plėšikų. Vis dėlto nuo pat šio organo įkūrimo į policininkus ne tik dedama daug vilčių, bet ir dėl jų kyla nuogąstavimų. Apie tai bus rašoma kitame straipsnyje.

 [Iliustracijos 2, 3 puslapiuose]

2 ir 3 puslapiuose: eismo reguliavimas Čengdu, Kinija; Graikijos viešosios tvarkos policija; Pietų Afrikos Respublikos policijos pareigūnai

[Šaltinio nuoroda]

Linda Enger/Indeū Stock Photography

[Iliustracija 3 puslapyje]

Policijos streiko metu Salvadore (Brazilija) nusiaubta parduotuvė (2001-ųjų liepa)

[Šaltinio nuoroda]

Manu Dias/Agência A Tarde

[Iliustracija 4 puslapyje]

Stivenas (JAV)

[Iliustracija 4 puslapyje]

Robertas (Bolivija)