Policijos apsauga. Viltys ir nuogąstavimai

DAUGELIS britų XIX amžiaus pradžioje priešinosi profesionalios uniformuotos policijos įkūrimui. Jie baiminosi, kad vyriausybės valdomos ginkluotos pajėgos gali kelti grėsmę jų laisvei. Kiti būgštavo, kad šalyje galiausiai atsiras kažkas panašaus į Žosefo Fušė vadovaujamą Prancūzijos slaptąją policiją. Vis dėlto britai buvo priversti susimąstyti, ką gi jie darytų be policijos.

Tada Londonas buvo didžiausias ir turtingiausias miestas pasaulyje. Vis didėjantis nusikalstamumas verslininkams kėlė grėsmę. Nei savanoriai naktiniai sargai, nei profesionalūs vagių gaudytojai, privatūs „Bow Street Runners“ detektyvai, nesugebėjo apsaugoti žmonių ir jų nuosavybės. Knygoje The English Police: A Political and Social History Klaivas Emslis rašė: „Vis daugiau žmonių ėmė manyti, kad civilizuotoje visuomenėje nusikaltimų ir netvarkos neturėtų būti.“ Tad tikėdamiesi gerų rezultatų Londono gyventojai nusprendė įkurti profesionalią policiją, kuriai vadovautų Robertas Pylis. 1829 metų rugsėjį uniformuoti sostinės policijos konstebliai pradėjo patruliuoti miesto gatvėmis.

Nuo pat nesenos policijos istorijos pradžios į ją dedama ir daug vilčių, ir būgštaujama: viliamasi, kad policininkai užtikrins saugumą, ir nuogąstaujama, kad jie gali imti piktnaudžiauti savo įgaliojimais.

Amerikos policija

Jungtinėse Valstijose policija pirmiausiai atsirado Niujorke. Kartu su miesto ekonomika augo ir nusikalstamumas. XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kiekviena šeima galėjo skaityti šiurpias kriminalines istorijas neseniai atsiradusiuose bulvariniuose laikraščiuose. Visuomenės nepasitenkinimas didėjo, tad 1845 metais Niujorke buvo įkurta policija. Nuo to laiko Niujorko ir Londono gyventojai žavisi savo policininkais.

Amerikiečiai, kaip ir britai, baiminosi vyriausybės valdomų ginkluotų pajėgų. Tačiau abi šalys pasuko skirtingais keliais. Didžiosios Britanijos policininkai ėmė nešioti aukštas skrybėles, dėvėti tamsiai mėlyną uniformą ir su savimi turėjo tik trumpą policininko lazdelę. Šioje šalyje policininkai iki šiol nesinešioja ginklų, nebent ypatingais atvejais. Vis dėlto viename tinklalapyje sakoma: „Vis labiau aiškėja, jog ilgainiui visa Didžiosios Britanijos policija apsiginkluos.“

Baiminantis, kad vyriausybė gali imti piktnaudžiauti savo pajėgomis, Jungtinėse  Valstijose buvo priimta antroji JAV konstitucijos pataisa, suteikianti „žmonėms teisę laikyti ir nešiotis šaunamuosius ginklus“. Dėl to prireikė apginkluoti ir policininkus. Bėgant laikui susišaudymai su nusikaltėliais pasidarė Amerikos policijos bruožu (bent jau daugelio akyse). Kitas veiksnys, nulėmęs tokį amerikiečių požiūrį į ginklų naudojimą, yra tas, kad tuo metu Jungtinėse Valstijose buvo visiškai kitokia padėtis nei Londone. Gyventojų skaičiui sparčiai augant Niujorke darėsi vis didesnė netvarka. Tūkstančių imigrantų, daugiausiai iš Europos, kraustymasis ir, prasidėjus 1861—1865 metų pilietiniam karui, juodaodžių antplūdis sukėlė rasinę neapykantą. Policijos manymu, reikėjo imtis griežtesnių priemonių.

Į policiją imta žiūrėti kaip į nors nelabai mėgstamą, bet būtiną dalyką. Žmonės buvo linkę pakęsti kai kuriuos jų nusižengimus, kad tik būtų didesnė tvarka ir saugumas. Tačiau kai kuriose šalyse ėmė rastis kitokia policija.

Baimę kelianti policija

XIX amžiaus pradžioje, kai ėmė kurtis policijos pajėgos, didžiąją žmonijos dalį valdė Europos imperijos. Tačiau Europoje policija iš tikrųjų buvo skirta saugoti vyriausybę, o ne visuomenę. Vis dėlto britai, kurie labai nenorėjo turėti ginkluotos sukarintos policijos savo šalyje, nedvejodami naudojosi ja prižiūrėti savo kolonijas. Knygos Policing Across the World autorius Robas Mobis rašo: „Žiauraus elgesio, korupcijos, smurto, žudynių ir piktnaudžiavimo valdžia pasitaikydavo beveik kiekviename kolonijinės policijos egzistavimo dešimtmetyje.“ Minėtoje knygoje nurodoma tokios policijos atnešta nauda, tačiau ten pabrėžiama, kad dėl jos „daugelis susidarė nuomonę, jog policija yra vyriausybinės pajėgos, o ne padedanti visuomenei tarnyba“.

Bijodamos revoliucijų despotiškos vyriausybės kone visada naudodavosi slapta policija sekti šalies gyventojus. Tokia policija išgauna informaciją kankindama, o įtariamuosius užsiimant ardomąja veikla nužudo arba suima be teismo. Naciai turėjo gestapą, Tarybų Sąjungoje veikė KGB, o Rytų Vokietijoje — „Stasi“. Neįtikėtina, bet pastarojoje saugumo tarnyboje dirbo 100000 pareigūnų ir gal pusė milijono informatorių, nors šalyje tebuvo maždaug 16 milijonų gyventojų. Saugumiečiai ištisą parą klausydavosi telefoninių pokalbių ir vedė daugiau nei trečdalio gyventojų bylas. „‘Stasi’ pareigūnai nejautė nei ribų, nei gėdos, — knygoje „Stasi“ rašo Džonas Kėleris. — Slaptais informatoriais jie užverbavo daugybę dvasininkų, įskaitant aukštus protestantų bei katalikų bažnyčių vadovus. Jų kabinetuose ir klausyklose buvo pilna slaptų klausymosi prietaisų.“

Vis dėlto baisių policininkų būna ne vien despotiškų vyriausybių valdomose šalyse. Kai kuriose šalyse didmiesčių policininkai kaltinami, kad žmones, ypač mažumas, laikytis įstatymų verčia baugindami ir rodydami agresiją. Viename žurnale komentuojant pagarsėjusį Los Andželo policijos skandalą teigiama, kad „paaiškėjo neregėtas policininkų nedorovingumas ir atsirado naujas terminas — ‘policininkas-banditas’“.

Užtat vyriausybės pareigūnai ėmė svarstyti, kaip policija galėtų pagerinti savo reputaciją. Norint pabrėžti, kad tai visuomeninė tarnyba, daugelio šalių policija stengiasi labiau sutelkti dėmesį į pagalbą visuomenei.

Viešosios tvarkos saugojimas

Viešosios tvarkos palaikymas Japonijoje patraukė kitų šalių dėmesį. Paprastai nedidelėse Japonijos policijos nuovadose pamainomis dirba gal po dešimt pareigūnų. Daug metų Japonijoje gyvenantis kriminologijos dėstytojas Frankas Laišmanas iš Didžiosios Britanijos sako: „Draugiškų vietinių pareigūnų tarnyba yra plačiai žinoma. Kadangi daugelis gatvių Japonijoje neturi pavadinimų,  jie padeda surasti adresą; liūties užkluptiems žmonėms skolina pamestus skėčius; pasirūpina, kad girti įstaigų tarnautojai parvyktų namo paskutiniu traukiniu ir iškilus keblumams pataria.“ Tokia viešąją tvarką palaikanti policija Japonijoje pasiekė visų taip trokštamą dalyką — ten galima saugiai vaikščioti gatvėmis.

Gal toks policininkų darbo pobūdis būtų veiksmingas kitose šalyse? Kai kurie kriminologai čia įžvelgė kai ką pamokančio. Naujos ryšių priemonės atitolino policininkus nuo žmonių, kuriems jie tarnauja. Dabar daugelio miestų policija, rodos, imasi veiksmų vien ištikus nelaimei. Kartais atrodo, jog pradinis siekis saugoti visuomenę nuo nusikaltimų jau pamirštas. Dėl šios tendencijos vėl išpopuliarėjo kaimynystės sargyba.

Kaimynystės sargyba

„Tai tikrai veiksminga; dėl to sumažėjo nusikalstamumas, — apie savo darbą Velse sako konsteblis Dujis. — Kaimynystės sargyba siekiama paskatinti žmones rūpintis vieniems kitų saugumu. Mes rengiame kaimynų susitikimus, kad jie susipažintų, susižinotų vieni kitų vardus, telefonų numerius ir mokytųsi, kaip užkirsti kelią nusikaltimams. Man patinka šis sumanymas, nes taip visuomenė vėl labiau suartėja. Dažnas dabar net nepažįsta savo kaimynų. Ši sistema yra veiksminga, nes žmonės tampa sąmoningesni.“ Ji taip pat pagerina visuomenės ir policijos santykius.

Policininkai skatinami pasitempti ir kitoje srityje — labiau užjausti nukentėjusiuosius. Žymus olandų viktimologas Janas van Deikas rašė: „Policininkai privalo suprasti, kad nukentėjusiesiems jų švelnumas yra toks pat svarbus kaip pacientams gydytojo.“ Daugelyje šalių policininkai smurto šeimoje ir išprievartavimo nelaiko tikrais nusikaltimais. Tačiau Robas Mobis sako: „Policijos požiūris į smurtą šeimoje ir išprievartavimą pastaraisiais metais pagerėjo. Vis dėlto dar yra kur pasitobulinti.“ Piktnaudžiavimas savo įgaliojimais yra kita sritis, kur galėtų pasitobulinti įvairių šalių policininkai.

Korupcijos dėmė

Nuomonė, kad policija suteiks apsaugą, gali atrodyti naivi, ypač kai girdimi pranešimai apie policininkų papirkinėjimą. Tokie atvejai žinomi jau nuo pat policijos egzistavimo pradžios. Knygoje NYPD—A City and Its Police rašoma apie 1855 metais „Niujorke vyravusią nuomonę, kad policininkus pasidarė sunku atskirti nuo banditų“. Dankano  Gryno knygoje Faces of Latin America teigiama, jog Lotynų Amerikos policija, „daugelio manymu, pažeidinėja žmonių teises, yra labai korumpuota, nekompetentinga“. Vienos Lotynų Amerikos šalies policijos, kurioje tarnauja 14000 žmonių, kadrų skyriaus viršininkas sako: „Ko galima tikėtis iš policininko, uždirbančio mažiau nei... [400 litų]? Ką gi jis darys, kai jam pasiūlys kyšį?“

O kiek plačiai kyšininkavimas paplitęs? Žiūrint, ko paklausi. Viename Šiaurės Amerikos mieste, kuriame gyvena 100000 žmonių, daugelį metų dirbęs policijos patrulis atsakė taip: „Žinoma, dalis pareigūnų  elgiasi nedorai, tačiau dauguma jų sąžiningi. Aš pats tai matau.“ Antra vertus, kitoje šalyje 26 metus nusikaltimus tiriantis pareigūnas tvirtina: „Mano manymu, kyšininkavimas klesti visur. Tik retas policininkas yra sąžiningas. Jei apieškodamas apvogtą namą policininkas suras pinigų, jis juos tikriausiai pasiims. Užuot grąžinęs visas pavogtas brangenybes, dalį pasiliks sau.“ Bet kodėl kai kurie policininkai elgiasi nesąžiningai?

Kartais policininkai dirbti pradeda laikydamiesi aukštų normų, bet vėliau pasiduoda nesąžiningų kolegų ir nusikaltėlių pasaulio, su kuriuo jiems tenka susidurti, įtakai. Knygoje What Cops Know cituojami vieno Čikagoje patruliuojančio pareigūno žodžiai: „Policininkai tiesiogiai susiduria su blogiu. Blogis juos supa. Jie jį liečia, ... jaučia, ... užuodžia, ... girdi, ... jie turi jį čiupinėti.“ Nuolatinis ryšys su nedorais žmonėmis gali bemat padaryti poveikį.

Nors policija daug pasitarnauja visuomenei, ji toli gražu nėra ideali. Ar galime tikėtis ko nors geriau?

[Rėmelis/iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

„Britų policininkai — tikri šaunuoliai“

Britai buvo vieni pirmųjų, kurie galėjo išlaikyti profesionalią policiją. Britai norėjo, kad jų visuomenė būtų gerai organizuota — kaip jų šalyje punktualiai važinėjusių pašto karietų sistema. 1829 metais vidaus reikalų ministras Robertas Pylis įtikino parlamentą įkurti Londono policiją, kurios vyriausioji valdyba būtų Skotland Jarde. Nors iš pradžių dėl griežtos kovos su girtuokliavimu ir lošimu gatvėse į policininkus buvo žiūrima kreivai, vėliau jie tapo britų numylėtiniais.

1851 metais Londono gyventojams buvo malonu pakviesti kitų šalių žmones į Tarptautinę parodą pasigrožėti Didžiosios Britanijos pramonės pasiekimais. Svečius nustebino tvarkingos gatvės, kuriose nesimatė girtuoklių, prostitučių ir valkatų. Stropūs policininkai reguliuodavo žmonių srautą, padėdavo nešti atvykusiųjų bagažą, pereiti gatvę ir net įkeldavo pagyvenusias ponias į karietą. Todėl nieko nuostabaus, kad britai ir svečiai sakydavo: „Britų policininkai — tikri šaunuoliai.“

Jiems taip puikiai sekėsi užkirsti kelią nusikaltimams, kad Česterio miesto vyriausiasis konsteblis 1873 metais tikėjosi ilgainiui visiškai panaikinti organizuotą nusikalstamumą. Policija taip pat pradėjo organizuoti greitosios pagalbos ir ugniagesių tarnybas. Ji steigdavo labdaros įstaigas, kurios aprūpindavo vargšus avalyne ir drabužiais. Kai kurie pareigūnai kurdavo berniukų klubus, poilsio namus ir rengdavo ekskursijas.

Žinoma, neseniai įkurtai policijai buvo nelengva drausminti korumpuotus ar brutaliai besielgiančius savo pareigūnus. Tačiau dauguma palaikydavo tvarką beveik nenaudodami jėgos. Sykį 1853 metais policininkams reikėjo sutramdyti Vigane (Lankašyro grafystė) kilusias šachtininkų riaušes. Narsus policijos seržantas vos su dešimčia pareigūnų nesvyruodamas atsisakė pasinaudoti šachtos savininko šautuvais. Apie tuomet vyravusią dvasią liudija Hektoro Makleodo, tėvo pavyzdžiu tapusio policininku, 1886 metais parašytas laiškas. Knygoje The English Police: A Political and Social History cituojami jo žodžiai: „Grubiai elgdamasis neteksi visuomenės paramos... Visuomenės interesus laikau svarbiausiais, nes dabar esu jos tarnas ir man privalu įtikti jai bei savo viršininkui.“

Atsistatydinęs sostinės policijos inspektorius Haidenas sako: „Mus visada mokė elgtis santūriai, nes norint sėkmingai atlikti savo tarnybą, reikia visuomenės paramos. Trumpa policininko lazdelė buvo naudojama kaip paskutinė priemonė, tačiau dauguma pareigūnų nė karto jos nepanaudoja per visus savo tarnybos metus.“ Didžiosios Britanijos policininkų įvaizdį pagerino ir 21 metus ėjęs televizijos serialas „Diksonas iš Dok Grino“ apie vieną sąžiningą konsteblį, kuris pažinojo visus savo patruliuojamos vietovės gyventojus. Tai tikriausiai paskatino policininkus sekti jo pavyzdžiu, o britai juos dar labiau pamėgo.

Praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje britų požiūris keitėsi — užuot laikę policininkus šalies pasididžiavimu, ėmė jais nebepasitikėti. Nors aštuntajame dešimtmetyje policija stengėsi užsikariauti visuomenės pritarimą įdiegdama kaimynystės sargybos sistemą, jos reputaciją apjuodino pranešimai apie pareigūnų kyšininkavimą ir šališkumą kitų rasių žmonėms. Visiškai neseniai kai kurie policininkai buvo kaltinami rasizmu ir įrodymų klastojimu siekiant įkalinti tam tikrus asmenis, tačiau policija nuoširdžiai stengėsi elgtis dar geriau.

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka viršuje: http://www.constabulary.com

 [Rėmelis/iliustracija 10 puslapyje]

Niujorko stebuklas

Kai policija ypač stengiasi, rezultatai gali būti puikūs. Niujorkas ilgai buvo laikomas vienu pavojingiausių miestų, o praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje atrodė, jog policija pasidarė bejėgė. Dėl ekonominių sunkumų miesto vadovybei teko įšaldyti policininkų atlyginimus ir atleisti dalį darbuotojų. Tada suklestėjo prekyba narkotikais ir dėl to smarkiai padaugėjo smurto. Miesto gyventojai eidavo miegoti girdėdami šūvius. 1991 metais vyko didžiulės rasinės riaušės, o ir patys policininkai surengė triukšmingą protestą, per kurį išreiškė savo nepasitenkinimą.

Vis dėlto naujasis policijos viršininkas ėmėsi kelti pareigūnų dvasią, kiekvienoje apylinkėje reguliariai su jais susitikinėdavo ir nagrinėdavo strategiją. Savo knygoje NYPD—A City and Its Police Džeimsas Lardneris ir Tomas Repetas rašo: „Apie kriminalinės policijos ar narkotikų skyriaus viršininkus apylinkių komisarai anksčiau tik paskaitydavo laikraščiuose, bet retai kada juos matydavo. O dabar jie kartu dalyvauja kelių valandų posėdžiuose.“ Nusikaltimų skaičius staiga nukrito. Žmogžudysčių skaičius palaipsniui mažėjo: 1993 metais jų buvo beveik 2000, o 1998-aisiais — 633 — mažiausiai per pastaruosius 35 metus. Niujorko gyventojai tai laikė kone stebuklu. Per praėjusius aštuonerius metus registruotų nusikaltimų sumažėjo 64 procentais.

Kaip to buvo pasiekta? 2002-ųjų sausio 1 dienos laikraščio The New York Times numeryje teigiama, kad viena iš esminių tokio sėkmingo darbo priežasčių buvo „Compstat“ — „nusikaltimų sekimo sistemos, kuria kiekvieną savaitę nagrinėjami visų apylinkių statistiniai duomenys, kad būtų galima susekti nusikaltimų vietas ir kuo greičiau į jas nuvykti“, — pritaikymas. Buvęs policijos komisaras Bernardas Kerikas sako: „Mes stebėjome, kur vyksta nusikaltimai, nagrinėjome, kodėl būtent ten, ir į tokias vietas sutelkdavome daugiau [policijos] pajėgų. Taip užkertamas kelias nusikaltimams.“

[Iliustracija 7 puslapyje]

Tipiška Japonijos policijos nuovada

[Iliustracija 7 puslapyje]

Honkongo kelių policija

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Minios priežiūra per futbolo varžybas (Anglija)

[Iliustracija 9 puslapyje]

Viena policininkų pareigų — pasirūpinti nukentėjusiais per nelaimingus atsitikimus