Aš laimėjau kovą su gimdyvių depresija

Prisimenu, kaip stebėjau savo vyrą, laimingą žaidžiantį su mūsų naujagime dukryte, ir mąsčiau, kad jiems būtų geriau be manęs. Jaučiausi našta. Norėjau sėsti į mašiną, išvažiuoti ir niekada nebegrįžti. Visai nesuvokiau, kad sirgau gimdyvių depresija.

PIRMIEJI dešimt santuokinio gyvenimo metų buvo labai laimingi. Abu su Džeisonu džiaugsmingai auginome pirmąją dukrelę Lianą. Kai vėl pastojau, visi džiaugėmės.

Bet antras nėštumas buvo labai sunkus. Dėl komplikacijų po gimdymo vos nemiriau. Jau ir prieš tai, nėštumo pabaigoje, mano protas, rodės, aptemo. Man dar labiau pablogėjo, kai iš ligoninės parsivežėme mažylę Karli. Nuolat jaučiausi  išsekusi ir nesugebėdavau nieko pati nuspręsti. Vis skambindavau Džeisonui į darbą ir klausdavau, ką turiu padaryti namuose, arba norėdavau, kad jis mane patikintų, jog ką nors pasakiusi ar padariusi nesuklydau.

Ėmiau bijoti būti tarp žmonių, net tarp senų draugų. Jei kas netikėtai ateidavo prie durų, pasislėpdavau miegamajame. Apleidau namus, tapau išsiblaškiusi, greitai sumišdavau. Mėgstu skaityti, bet tuomet ir tai tapo beveik neįmanoma, nes nesugebėdavau susikaupti. Būdavo sunku ir melstis, todėl silpau dvasiškai. Mane apėmė emocinis sąstingis, net nesugebėjau nieko mylėti. Savo netinkama mąstysena bijojau pakenkti vaikams. Smuko mano savigarba. Maniau, kad einu iš proto.

Tuo metu iš darbo grįžęs Džeisonas padėdavo tvarkyti namus ar paruošti šeimai valgį. Dėl to ant jo pykdavau. Man atrodė, kad taip jis nori pabrėžti, kokia aš bloga mama. Bet jeigu jis nieko nepadėdavo, kaltindavau, kad nesirūpina šeima. Jei Džeisonas nebūtų rodęs tokio supratingumo ir meilės, ta depresija gal net būtų sužlugdžiusi mūsų santuoką. Turbūt pats Džeisonas geriausiai papasakotų, ką iškentė dėl tokios mano savijautos.

Pasakoja mano vyras

„Iš pradžių niekaip nesupratau, kas su Džanel atsitiko. Ji visiškai pasikeitė. Anksčiau būdavo laiminga, draugiška, o dabar ėmė elgtis taip, tarsi būtų visiškai kitas žmogus. Viską, ką pasakydavau, ji priimdavo kaip kritiką. Net kai mėgindavau palengvinti jos darbų naštą, ji įsižeisdavo. Jau norėjau paraginti ją susiimti, bet suvokiau, kad taip viską tik dar pabloginčiau.

 Mūsų santykiai pasidarė labai įtempti. Džanel atrodė, kad prieš ją eina visas pasaulis. Buvau girdėjęs, kad moterys, patyrusios panašius simptomus, sirgo gimdyvių depresija. Įtaręs, kad mano žmona serga ta pačia liga, pradėjau apie ją skaityti, ką tik radau. Spėlionės pasitvirtino. Taip pat suvokiau, kad dėl šios ligos Džanel visai nekalta, kad ji nepadarė jokios klaidos.

Tiesą sakant, kadangi dabar teko daugiau rūpintis ir ja, ir vaikais, išsekau tiek emociškai, tiek fiziškai. Visus dvejus metus vos pavykdavo suderinti pasaulietinį darbą ir susirinkimo vyresniojo, vyro bei tėvo pareigas. Laimei, išėjo taip pakoreguoti darbo tvarkaraštį, kad namo grįžti galėdavau anksčiau, ypač tais vakarais, kai vykdavome į krikščionių sueigas. Grįžęs padėdavau ruošti vakarienę ir aprengti vaikus. Taip sueigų praleisti nereikėdavo nė vienam.“

Kaip išlipau iš duobės

Jei nebūčiau turėjusi mylinčio vyro paramos, be jokių abejonių, sveikimas būtų buvęs daug lėtesnis. Džeisonas kantriai išklausydavo, kai norėdavau išsakyti visus savo būgštavimus. Pamačiau, kad labai svarbu neslopinti jausmų. Kartais kalbėdavau ir piktai. Bet Džeisonas vis kartodavo, kad mane myli, kad viską išgyvena kartu. Jis visada padėdavo įžvelgti gera. Vėliau atsiprašydavau už piktus žodžius. Jis vis sakydavo, kad tada kalbėjo mano liga, o ne aš. Dabar suprantu, kokie  svarbūs man būdavo tokie apgalvoti jo žodžiai.

Bendromis pastangomis suradome labai malonų gydytoją. Jis mielai skyrė laiko išklausyti, kaip jaučiuosi. Nustatęs, jog sergu gimdyvių depresija, gydytojas pasiūlė vartoti vaistus, kad išvengčiau dažnų nerimo priepuolių. Taip pat jis paragino kreiptis pagalbos į psichiatrą, patarė reguliariai mankštintis. Mankšta ne vienam padėjo įveikti depresiją.

Viena didžiausių kliūčių kovoje su šia depresija buvo gėda, kad ja sergu. Žmonėms dažnai sunku atjausti tą, kuris serga nesuprantama liga. Gimdyvių depresija — ne kojos lūžis. Pastarąjį visi mato ir todėl jiems lengva rodyti užuojautą. Vis dėlto mane parėmė ir puikiai suprato šeima ir artimi draugai.

Šeimos ir draugų pagalba

Abu su Džeisonu tuo sunkiu metu labai vertinome mano mamos pagalbą. Kartais jam reikėdavo atsikvėpti nuo namus užvaldžiusios emocinės suirutės. Mama mielai padėdavo, bet ne perimdavo mano darbus, o verčiau paremdavo ir paragindavo pasistengti atlikti tiek, kiek galiu.

Didelė parama buvo ir draugai iš susirinkimo. Daug kas atsiųsdavo laiškelį, kad apie mane galvoja. Kaip brangindavau tuos malonius žodžius! Brangindavau ypač dėl to, kad man buvo sunku bendrauti  — tiek tiesiogiai, tiek telefonu. Neįstengdavau net pasikalbėti su bendratikiais prieš sueigas ar po jų. Todėl parašydami laiškelį mūsų draugai parodydavo ne tik kad supranta, kokius man depresija sukėlė sunkumus, bet ir kad mane bei mūsų šeimą tebemyli, mumis tebesirūpina.

Liga nesitęs visą gyvenimą

Padedama savo gydytojo, remiama šeimos ir supratingų draugų, jau neblogai pasitaisiau. Kad ir kaip kartais jaučiuosi nuvargusi, reguliariai mankštinuosi, nes tai man labai padeda. Taip pat stengiuosi teigiamai reaguoti į kitų padrąsinimus. Kai būna sunku, klausausi į kasetę įrašytos Biblijos ar Karalystės melodijų — Jehovos liudytojų įgrotos muzikos, pastiprinančios dvasiškai ir emociškai. Taip lengviau išlaikyti šviesias mintis. Neseniai susirinkimo sueigose vėl pradėjau atlikti mokomąsias biblines užduotis.

Prireikė daugiau kaip pustrečių metų, kad vėl pajausčiau ir sugebėčiau parodyti tikrą meilę vyrui, vaikams bei kitiems. Nors tas laikas mūsų šeimai buvo labai sunkus, dabar tarpusavio ryšiai stipresni negu kada nors anksčiau. Esu ypač dėkinga Džeisonui, kad iškentė tas juodas dienas, visada buvo šalia, parėmė, kada tik reikėjo. Taip jis parodė savo begalinę meilę. O svarbiausia — sutvirtėjo mūsų abiejų santykiai su Jehova, stiprinusiu per tuos išbandymus.

Bloga nuotaika vis dar užeina, bet kadangi padeda šeima, gydytojas, susirinkimas ir Jehovos šventoji dvasia, šviesa tunelio gale vis ryškėja. Taip, gimdyvių depresija nesitęsia visą gyvenimą. Šį priešą įmanoma nugalėti. (Papasakojo Džanel Maršal.)

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

Kodėl susergama gimdyvių depresija

Be hormoninių pokyčių, yra ir kitų veiksnių, dėl kurių moteris gali susirgti gimdyvių depresija. Pavyzdžiui:

1. Pačios moters požiūris į motinystę, susiformavęs dėl nelaimingos vaikystės ar prastų tėvų santykių.

2. Nerealūs aplinkinių žmonių lūkesčiai iš motinos.

3. Depresija sirgo kuris nors šeimos narys.

4. Nepasitenkinimas sutuoktiniu ir jo bei kitų artimųjų paramos stoka.

5. Bloga nuomonė apie save.

6. Manymas, kad visą laiką rūpintis mažais vaikais — labai didelis krūvis.

Tai, aišku, ne visi veiksniai, sukeliantys gimdyvių depresiją. Jos priežastys dar ne iki galo išaiškintos.

[Rėmelis 21 puslapyje]

Tai nėra tik bloga nuotaika

Gimdyvių depresijos nereikia painioti su dažnai po gimdymo pasitaikančiais nuotaikos svyravimais. Dr. Lora Miler sako: „Šią emociškai labilią (t. y. permainingą) būklę patiria apie 50% gimdyvių. Paprastai sunkiausia būna trečią—penktą dieną po gimdymo, bet paskui per kelias savaites savijauta normalizuojasi.“ Pasak tyrinėtojų, moterų nuotaika svyruoja tikriausiai dėl po gimdymo sutrikusios hormonų pusiausvyros.

Bet susirgus gimdyvių depresija slogi nuotaika tęsiasi kur kas ilgiau. Kartais ji prasideda iškart po gimdymo, kartais tik po kelių savaičių ar mėnesių. Šia liga sergančią mamą vieną minutę gali apimti labai pakili, o kitą — labai niūri nuotaika, net noras nusižudyti. Be to, moteris būna jautri, pikta, lengvai įsižeidžia. Dažna jaučiasi, kad yra niekam tikusi mama, kad vaiko nemyli. Dr. Miler sako: „Kai kurios moterys, kurioms diagnozuota depresija, meilę vaikams suvokia protu, bet viskas, ką jos jaučia, yra apatija, irzlumas ar šleikštulys. Kai kurioms užeina mintys sužaloti ar net nužudyti kūdikį.“

Gimdyvių depresija žinoma nuo senų laikų. Apie moterims po gimdymo pasireiškiančius didelius psichikos pokyčius rašė jau graikų gydytojas Hipokratas, gyvenęs IV a. p. m. e. Vieno tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale Brazilian Journal of Medical and Biological Research, tokie: „Gimdyvių depresija yra didelė problema, paliečianti 10—15% motinų daugelyje šalių.“ Deja, kaip rašoma žurnale, „dauguma tokios depresijos atvejų diagnozuojami netiksliai ir gydomi netinkamai“.

Retesnė, bet sunkesnė liga yra gimdyvių psichozė. Nors kartais net kelias valandas ar dienas ligonė nieko blogo nejaučia, tarpais jai užeina haliucinacijos, galvoje girdisi kažkokie balsai, ji atitrūksta nuo tikrovės. Šios psichozės priežastys vis dar nežinomos, bet, anot dr. Miler, „svarbiausias veiksnys tikriausiai yra paveldėtas polinkis, sužadintas hormoninių pokyčių“. Gimdyvių psichozę kvalifikuoti gydytojai veiksmingai gydo.

[Rėmelis/iliustracijos 22 puslapyje]

Ką daryti pačiai *

1. Jei prislėgta nuotaika neišsisklaido, kreipkitės į gydytoją. Kuo anksčiau taip padarysite, tuo greičiau imsite sveikti. Ieškokite supratingo gydytojo, gerai žinančio tokią būklę. Pasistenkite nesigėdinti, kad sergate gimdyvių depresija ar kad reikia gerti vaistus.

2. Reguliariai mankštinkitės. Tyrimai rodo, kad reguliarus mankštinimasis gydo gana veiksmingai.

3. Kaip jaučiatės, papasakokite artimiausiems žmonėms. Neatsiskirkite nuo kitų, nemėginkite užgniaužti savo jausmų.

4. Atsiminkite, kad visai nereikia būti tobulai šeimininkei. Pasistenkite išlaikyti paprastą gyvenimo būdą, rūpinkitės tik tuo, kas būtina.

5. Melskite Dievą stiprybės ir kantrybės. Jei melstis sunku, paprašykite, kad kas nors pasimelstų kartu. Jei jausitės kalta ir niekam tikusi, greitai pasveikti nepavyks.

[Išnaša]

[Rėmelis 23 puslapyje]

Patarimai vyrams

1. Pripažinkite, kad dėl gimdyvių depresijos jūsų žmona nekalta. Jei liga nesiliauja, kartu su ja ieškokite padėtį suprantančio, atjautaus gydytojo.

2. Žmoną visada kantriai išklausykite. Supraskite jos jausmus. Nenusiminkite dėl jos pesimizmo. Švelniai padėkite įžvelgti gera ir dažnai kartokite, kad ji pasveiks. Nemanykite, kad jums reikia išspręsti visas žmonos suminėtas problemas. Ji gal tik nori pasiguosti, o ne ieško sprendimo. (1 Tesalonikiečiams 5:14, Brb) Prisiminkite: gimdyvių depresija sergančiai moteriai sunku logiškai, aiškiai mąstyti.

3. Mažiau laiko skirkite ne tiek svarbiai veiklai, kad daugiau jo liktų žmonai. Taip jos depresija gali praeiti greičiau.

4. Palikite laiko ir sau. Jei pats išlaikysite gerą fizinę, psichinę ir dvasinę sveikatą, bus lengviau paremti žmoną.

5. Susiraskite, su kuo galėtumėte pasikalbėti, kas jus padrąsintų. Padėti galėtų kitas dvasingas vyras, kurio žmona irgi sirgusi gimdyvių depresija.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Maršalų šeima