Ar yra kokia nors išeitis?

KĄ DARYTI su nereikalingu daiktu? „Išmesk“, — atsakymas, atrodo, paprastas ir aiškus. Vis dėlto atsikratyti atliekomis nėra taip lengva. Kur jas mesti? Italijos aplinkosaugos draugijos teigimu, į jūrą išmestas stiklinis butelis sutrūnys tik per 1000 metų; popierius — nepalyginamai greičiau, — per tris mėnesius. Cigarečių nuorūkos užteršia jūrą 5 metams, polietileniniai maišeliai — nuo 10 iki 20 metų, nailono  skiautės — nuo 30 iki 40 metų, skardinės — 500 metų, polistirolas — 1000 metų.

Tokių atliekų nepaprastai pagausėjo. Dabar rinkoje pilna įvairiausių prekių, o reklamuotojai nori įtikinti, kad mums visų jų reikia. Britanijos laikraštyje The Guardian sakoma: „Reklamuotojai padeda mums patenkinti poreikius, kurių anksčiau net nežinojome turį.“ Mus traukia pirkti ką tik pasirodžiusias prekes, nes baiminamės praleisti kažką nauja. Be to, reklamose žodis „naujas“ reiškia „geresnis ir pranašesnis“, o „senas“ — „prastas ir atgyvenęs“.

Todėl užuot taisius seną dalyką, mus dažnai ragina pirkti naują. Tvirtinama, kad pakeisti seną daiktą yra praktiškiau ir pigiau, nei jį sutaisyti. Kartais tai tiesa. Bet dažniausiai išmesti seną ir pirkti naują yra brangu ir nereikalinga.

Šiandien daugelis daiktų gaminami taip, kad kiek panaudojus tektų išmesti. Juos gali būti sunku pataisyti, todėl prieš perkant svarbu į tai atkreipti dėmesį. Viename Vokietijos laikraštyje pabrėžiama: „Viskas gaminama vis trumpesniam naudojimui. Kas buvo madinga vakar, šiandien yra seniena, tad dažniausiai atsiduria šiukšlyne. Taip vertingos žaliavos nuolatos virsta bevertėmis atliekomis!“

Ar toks besaikis pirkimas tikrai naudingas vartotojams? Iš tikrųjų tai naudinga komercinėms įstaigoms, siekiančioms prisikimšti savo kasos aparatus. Šveicarijos savaitraštyje Die Weltwoche teigiama: „Jei kiekvienas naudotųsi baldais ir automobiliu visą savo gyvenimą ar bent dvigubai ilgiau nei dabar, ekonomika garantuotai žlugtų.“ Ekonomikos žlugimas vargu ar yra išeitis, nes dėl to darbo netektų ir vartotojai. Tad kaip sustabdyti šiukšlių tvaną?

Išmesti, perdirbti ar tausoti?

Kai kurios išsivysčiusios šalys pasirenka lengvą išeitį: tiesiog išgabena atliekas į besivystančias šalis. Pavyzdžiui, viename šaltinyje sakoma, kad „liūdnai pagarsėjusioje Nigerijos vietovėje buvo rasta 3500 tonų nuodingų chemikalų, kurie liejosi iš daugiau kaip 8000 rūdijančių stati̇̀nių ir teršė dirvožemį bei gruntinius vandenis“. Toks atliekų šalinimas tikrai nėra girtinas ir tuo anaiptol neparodoma pagarbos kitiems.

Argi ne geriau, užuot išmetus nereikalingus daiktus, juos perdirbti? Žinoma, tada reikia suskirstyti atliekas pagal rūšis (kai kur to jau reikalauja įstatymai). Valstybės pareigūnai gali paprašyti rūšiuoti atliekas: popierių, kartoną, metalą, stiklą ir organines atliekas. Stiklą kartais net reikia suskirstyti pagal spalvą.

Be abejo, perdirbimas — nebloga išeitis. Knygoje 5000 Days to Save the Planet pabrėžiama, kad perdirbant aliuminį „sutaupoma daugybė energijos“ ir taip „galėtų sumažėti žala aplinkai, kuri padaroma kasant boksitą“. Knygoje dar sakoma: „Perdirbant popierių sunaudojama perpus mažiau energijos, nei jį gaminant, o vandens — dešimt kartų mažiau... Daug atliekų galima atnaujinti, perdirbti ar panaudoti antrąkart... Net tos pramonės įmonės, kurios negali panaudoti savo atliekų, kartais galėtų perdirbti jas ir atiduoti kaip žaliavą kitiems... Olandijoje keitimosi atliekomis sistema sėkmingai veikia  jau nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios.“

Kai kurių šalių vyriausybės, užuot ieškojusios būdų atsikratyti šiukšlėmis, skiria daugiau dėmesio atliekų mažinimui. Anksčiau minėtoje knygoje perspėjama, kad „reikia nedelsiant imtis veiksmų“, jei žmonija nori „nuo šiukšlinančios ekonomikos... pereiti prie tausojančios, tai yra mažiau šiukšlinančios ir taupiau naudojančios žaliavas“.

Vis dėlto norintieji taip pasikeisti turėtų naudotis įsigytais daiktais kuo ilgiau ir išmesti tik tada, kai nebeišeina pataisyti. Nebereikalingus, tačiau tinkamus naudoti daiktus reikėtų atiduoti kitiems. Vokietijos Ekologijos instituto Darmštato biuras paskaičiavo, kad jei šeimos laikytųsi principo „naudok, o ne eikvok“, atliekų sumažėtų 75 procentais.

Bet ar daug šeimų ims laikytis tokio principo? Vargu. Šiukšlių perteklius yra tik dar didesnės problemos apraiška. Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau įsigali atsainus požiūris. Patyrinėkime šį požiūrį ir tai, prie kokių kraštutinybių jis gali privesti.

Kuo pavojingas atsainumas

Atsainumas gali nesunkiai tapti kur kas didesne blogybe nei tik nedidelis švaistumas. Žmogus gali pasidaryti nedėkingas, beatodairiškas ir jam nieko nereikš išmesti nemažai net neparagauto maisto ar kitko. Besistengiantys nė per žingsnį neatsilikti nuo mados ir tenkinantys visus savo norus savimylos nuolatos jaučiasi verčiami gerus drabužius, baldus ir kitus daiktus keisti naujais.

Atsainiai gali būti žiūrima ne tik į daiktus. Viena Vokietijos organizacija, siekianti panaudoti išmestus namų apyvokos daiktus, neseniai pareiškė: „Kaip darome su baldais, kurie mums nebepatinka, — po penkerių metų išmetame ir perkame naujus, — taip elgiamės ir su žmonėmis. Kyla klausimas, kaip ilgai mūsų visuomenė tai pakęs.“ Tame pranešime dar sakoma: „Kai tik koks nors žmogus nebepajėgia dirbti didžiausiu pajėgumu, jis pakeičiamas. Juk tiek daug norinčiųjų užimti jo vietą.“

Savo knygoje Earth in the Balance buvęs JAV viceprezidentas Alas Goras iškėlė gerų klausimų: „Jei naudojamus daiktus manome turį po kurio laiko išmesti, ar ne taip pat žiūrime ir į žmones?.. Ar šitaip nenustojome vertinti vieni kitų unikalių savybių?“

Žmonės, nustoję vertinti ir gerbti kitus, tikriausiai ramia širdimi paliks ir draugus ar sutuoktinį. Apie tokį požiūrį Vokietijos laikraštyje Süddeutsche Zeitung sakoma: „Dukart per metus mes perkame naujus drabužius, kas ketverius metus — naują automobilį, o kas dešimt metų keičiame baldų komplektą; mes keičiame namus, darbą, verslą — tad kodėl nepakeitus ir sutuoktinio?“

Atrodo, jog šiandien kai kurie žmonės pasiruošę išmesti kone viską, kas jiems tampa našta. Pavyzdžiui, vienoje Europos šalyje 1999 metais 100000  kačių ir 96000 šunų buvo apleisti savo šeimininkų. Vienos tos šalies gyvūnų globos aktyvistės tvirtinimu, tenykščiai gyventojai „gyvūnėlio priežiūros nelaiko ilgalaikiu įsipareigojimu. Jie nusiperka šuniuką rugsėjį, o rugpjūtį [kitąmet išvykdami atostogauti] jo atsikrato“. Bet skaudžiausia, kad taip atsainiai žiūrima net į pačią žmonių gyvybę.

Pagarbos gyvybei stoka

Šiais laikais daugybė žmonių visiškai nevertina savo gyvybės. Kaip tai gali būti? Štai viename Europos žurnale neseniai buvo rašyta, kad pastaraisiais metais vis daugiau jaunuolių mėgsta rizikuoti. Tai matyti iš pagausėjusio ekstremalaus sporto mėgėjų rato. Dėl kelių jaudinančių akimirkų jie pasiryžę atsisakyti net gyvybės. Pelno siekiantys verslininkai uoliai tuo naudojasi. Vieno Vokietijos politiko tvirtinimu, ekstremalaus sporto propaguotojams „pelnas dažniausiai yra svarbiau už žmonių sveikatą ar gyvybę“.

O kaip yra elgiamasi su negimusio vaiko gyvybe? Pasaulinės sveikatos organizacijos pranešime sakoma, kad „kiekvienais metais visame pasaulyje 75 milijonai užsimezgančių gyvybių yra niekieno nelaukiamos. Daugeliui moterų abortas yra vienintelė išeitis“. Pavojus gresia net ir naujagimiams. Kaip sakoma Brazilijos laikraštyje O Estado de S. Paulo, „vis daugėja gatvėse paliktų kūdikių“. Gal padėtis panaši ir jūsų kaimynystėje?

Mes aiškiai matome, kad šiandieniniame pasaulyje žmogaus gyvybė yra nevertinama ir laikoma dalyku, kurį galima nerūpestingai išmesti. Tokią tendenciją matome populiariose smurtiškose pramogose, kai vos per vieną filmą ar televizijos laidą „didvyriai“ nužudo daugybę „blogųjų“. Tai liudija ir visoje žemėje siautėjantis smurtas, — vagys nužudo savo aukas dėl nedidelės pinigų sumos ar visai be priežasties. Tai matyti iš pribloškiančių pranešimų apie teroristinius išpuolius, etninius valymus ir genocidus, per kuriuos šaltakraujiškai ir be jokios atrankos žudomi žmonės — brangios gyvybės laikomos šiukšlėmis.

Nors gyvename atsainioje visuomenėje, mes galime tokie netapti. Kitame straipsnyje bus kalbama apie tai, kas gali padėti mums gyventi tokioje atsainioje visuomenėje ir neperimti iš jos netinkamo mąstymo.

[Iliustracija 6 puslapyje]

Daugelyje šalių atliekų perdirbimas yra privalomas

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Ar besikeičiančios mados verčia tave išmesti gerus drabužius ir pirktis naujus?

[Iliustracija 8 puslapyje]

Į negimusį kūdikį turi būti žiūrima su pagarba, o ne kaip į nereikalingą daiktą

[Šaltinio nuoroda]

Index Stock Photography Inc./BSIP Agency

[Iliustracija 8 puslapyje]

Gyvybė yra per daug brangi, kad rizikuotume ja dėl jaudinančių akimirkų