Ugnis — draugas ir priešas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

UGNIS gali būti draugas arba priešas. Ugnis gali atnaujinti kraštovaizdį arba jį nuniokoti. Smarkus gaisras gali tapti nepaprastai stipria, sunkiai suvaldoma naikinamąja jėga.

Vienas iš tokių pavyzdžių — pragaištingo ugnies šėlsmo 1997-aisiais Indonezijoje padariniai. Tais metais šalį nusiaubę miškų gaisrai padarė didžiulę žalą gamtai, žmonių sveikatai ir ekonomikai. Niokojantys dūmai išplito į aštuonias kaimynines šalis ir pakenkė apie 75 milijonams gyventojų. Pranešimuose nurodoma, jog nuo astmos, emfizemos, širdies bei kraujagyslių ligų, taip pat nuo akių ir odos susirgimų buvo gydoma 20 milijonų žmonių.

Singapūre užterštumas pasiekė itin grėsmingą lygį. Miestas skendėjo dūmuose. „Mes visi esame įkalinti savo namuose“, — bėdojo viena gyventoja, bijodama išeiti iš patalpų su kondicionuojamu oru. Buvo dienų, kai pro dūmus nesimatė saulės.

Kitais metais, 1998-aisiais, gaisrui įsisiautėjus Britų Kolumbijoje (Kanada), palikti savo namus ir bėgti nuo sparčiai artėjančios ugnies buvo priversti 8000 šios provincijos gyventojų. Tai buvo tik vienas iš beveik tūkstančio tais metais Kanadoje šėlusių gaisrų — 115 iš jų kuriuo nors metu buvo laikomi nevaldomais. Gaisras šiaurės Albertoje (Kanada) sunaikino 35000 hektarų miško. Vienas gyventojas pasakė: „Tai buvo panašu į atominės bombos sprogimą. Dangų temdė didžiulis juodas debesis.“

Kokį pavojų kelia ugnis

Ugnis — viena galingiausių gamtos jėgų. Šėlstantys miškų gaisrai darko žemės veidą, trikdo pusiausvyrą tarp augalų rūšių, keičia gyvūniją, kelia grėsmę žmonių gyvybei ir turtui.

Smarkaus gaisro nuniokota teritorija neapsaugota nuo dirvos erozijos. Karštą vasarą keičia dažni ir smarkūs lietūs, kurie pliką dirvą išplauna. Taip pakenkiama augmenijai. Jautresni augalai pažeidžiami ar žūsta, o kiti puikiai prisitaiko. Deja, paprastai suveši ir buvusios augmenijos vietą užima piktžolės.

Tada iškyla grėsmė tam tikrų vietinių rūšių augalais besimaitinantiems gyvūnams. Pavyzdžiui, gaisrams nusiaubus didžiules Australijos teritorijas lengvai gali išnykti šioje šalyje besiveisiančios koalos ir kusulapės. Per pastaruosius 200 metų Australijos žemyne išnyko 75 procentai drėgnųjų ir 66 procentai visų miškų, 19 rūšių žinduolių ir 68 rūšys vietinių augalų, kurių daugelis niekur kitur pasaulyje neauga.

Miestams vis giliau skverbiantis į juos supančius krūmynus, žmonės tapo mažiau apsaugoti nuo niokojančių miško gaisrų padarinių.  1997-ųjų gruodį Australijoje Sidnėjaus priemiesčiuose ir kai kuriuose miesteliuose netoli Mėlynųjų kalnų kilus šimtams gaisrų, užsiliepsnojo 250000 hektarų teritorija. Beveik pusė iš šių gaisrų tapo nevaldomi. Vienas ugniagesių komisaras pasakė, jog tai buvo smarkiausi gaisrai, kokius jam teko matyti per 30 metų. Šimtai gyventojų buvo priversti evakuotis, kai kurių namai sudegė. Du žmonės žuvo. 2001-ųjų gruodžio pabaigoje gaisrai, kuriuos, kaip manoma, sukėlė padegėjai, nuniokojo 753000 hektarų krūmynų.

Dėl ko kyla gaisrai

Nesustabdomi gaisrai įsižiebia dėl keleto priežasčių. Viena jų — su El Ninju susiję atmosferos reiškiniai, neįprastas klimatas, dėl kurio pasaulyje periodiškai įsivyrauja karšti, sausi orai. Visose šalyse, kur dėl El Ninjo užeina tam tikram metų laikui nebūdingi sausi orai, kilti gaisrams susidaro idealios sąlygos.

Dar dažniau dėl gaisrų kalti žmonės. Daugelyje šalių tyčinis miškų padegimas laikomas kriminaliniu nusikaltimu. Apskaičiuota, jog daugiau nei pusė gaisrų valstybiniuose Naujojo Pietų Velso (Australija) miškuose buvo tyčia ar netyčia sukelti žmonių.

Kita gaisrų priežastis — neatsakingas žmonių požiūris į aplinką. Dėl medžių kirtimo ir miško ruošos atsiranda daug sausos medienos, kuri lengvai įsiliepsnoja. Be to, sumažėja lapijos, todėl saulės šviesa nesunkiai prasiskverbia iki degaus klodo ir jį išdžiovina. Tuomet užtenka kibirkšties, kad kiltų didelis gaisras, kuris greit gali pasidaryti nevaldomas.

Didžiulių gaisrų daugėja ir dėl ekonominių aplinkybių. Indonezijoje šimtmečiais žemdirbystė buvo plėtojama kertant ir deginant medžius, tačiau dėl to gamta beveik nenukentėdavo. Kai ūkininkai yra atsargūs su ugnimi ir ją valdo, jos poveikis aplinkai būna panašus kaip ir natūraliai kylančių gaisrų. Tačiau pastaraisiais metais tradicinis ūkininkavimas kertant ir deginant medžius sparčiai plinta ir tampa pramoniniu. Dėl visame pasaulyje didėjančios tam tikrų produktų,  pavyzdžiui, palmių aliejaus, paklausos miškai naikinami ir vietoje jų sodinami greit augantys, duodantys pelno augalai. Lengviausia ir pigiausia tai padaryti sudeginant visa, kas juose auga. Tad negalvodami apie ateitį dėl trumpalaikės naudos žmonės išdegina tūkstančių hektarų plotus.

Kada ugnis naudinga

Nors ugnis gali siaubti ir naikinti, daugelio rūšių augalams bei gyvūnams ji būna labai naudinga. Iš tikrųjų kai kada ji netgi palaiko pusiausvyrą gamtoje. Kaip tai įmanoma?

Ugnis — viena iš seniausių žmogaus bičiulių. Ji žmogų šildo, jam šviečia ir verda valgį. Australai šimtmečius be ugnies neapsieina nė dienos. Vietinės janjuvų tautelės žmonėms ugnis yra tokia svarbi, kad įvairiopai ugniai ir jos padariniams nusakyti jie turi daugiau kaip tuziną žodžių. Pavyzdžiui, kalbėdami apie miško gaisrą arba žaibą jie gali vartoti žodį kambambarra (tariama gambambara). Žodžiu warrman (tariama varman) apibūdinama išdegusi, medžioklei tinkama teritorija. Kylantys aukštyn ir pavirstantys debesiu dūmai vadinami rrumarri (tariama rumari).

Čionykščiams gyventojams ugnis labai praverčia žemės ūkyje. Jie tvarkingai, nesukeldami didelio gaisro, sudegina sudžiūvusius augalus — pagrindinį kurą, galintį užsidegti nuo žaibo. Toks apgalvotas ugnies panaudojimas aborigenams leidžia pragyventi iš žemės nenaikinant augalų ir gyvūnų arealo. Be to, žmonėms sumažėja pavojus netikėtai būti užkluptiems miško gaisro.

Numatyto deginimo nauda

Kiek daugiau nei prieš 200 metų europiečiams kolonistams atkeliavus į Australiją, ši lengvai pažeidžiama pusiausvyra tarp žmogaus, gamtos ir ugnies pradėjo trikti. Europiečiams atrodė, jog gaisrą visada reikia slopinti. Gaisrai pasidarė retesni, bet dėl susikaupusių sausuolių smarkesni ir juos užgesinti būdavo sunkiau. Tačiau pastaruoju metu valdžios pasimokė iš čiabuvių patirties ir pradėjo vadinamąją numatyto deginimo programą. Pagal šį metodą, siekiant išvengti pražūtingesnių gaisrų, leidžiama sukelti planinius. Tai daroma ne miško gaisrų sezono metu. Tokio gaisro ugnis slenka lėtai degindama šiukšles, bet medžiams nekenkia. Paprastai vakaro rasa ją užgesina.

Planuotų miško gaisrų tikslas — apsaugoti gyvybes bei turtą ir nepakenkti vietinių augalų bei gyvūnų įvairovei. Be to, jie neleidžia taip sparčiai plisti kai kurioms netenykščių rūšių piktžolėms. Tokie gaisrai taip pat padeda palaikyti augalų įvairovę, reikalingą vietinei gyvūnijai išsaugoti.

 Pasirodo, gaisrai padeda sudygti tam tikrų rūšių augalų sėkloms. Kai kurių iš jų kevalas yra toks kietas, jog kad jis įtrūktų ir į vidų prasiskverbtų drėgmė, reikalinga ugnis. Tyrinėjimai rodo, jog sėkloms sudygti padeda ir gaisro dūmai. Juose, kaip manoma, yra apie 70 sėklų dygimą skatinančių komponentų, pavyzdžiui, azoto dioksido.

Ką tik išdegusiame dirvožemyje gausu tokių maisto medžiagų kaip azotas ir fosforas. Ugnis išlaisvina nukritusiuose lapuose susikaupusias maisto medžiagas, leidžia į žemę prasiskverbti daugiau saulės šviesos ir sukuria idealią terpę suželti naujiems augalams. Pavyzdžiui, po gaisro sudygsta akacijų sėklos ir šie augalai vešėte suveša atsinaujinusioje dirvoje.

Atrodo, jog tokios sąlygos — ypač, kai atželia daug gležnesnė ir sultingesnė augmenija, — naudingos ir daugeliui gyvūnų. Kai kurių veislių kengūros ir valabės renkasi dažnai deginamus miškus ir, manoma, yra priklausomos nuo gaisrų. Taip yra todėl, kad būtent gaisrai lemia, ar išliks augalų, kuriais jos minta ir po kuriais randa prieglobstį.

Tebėra daug neatsakytų klausimų

Taigi akivaizdu, kad ugnis gali ir padėti, ir pakenkti, bet jos sąveika su aplinka yra sudėtinga, tad reikia dar daug ką išsiaiškinti. Reikia išsamiau išstudijuoti, kokią įtaką ugnis turi tam tikrų rūšių augalams ir gyvūnams, kruopščiau ištirti, kaip apskritai ugnis sąveikauja su ekosistema. Štai keli klausimai, į kuriuos reikia atsakyti: ar gaisrai prisideda prie šiltnamio efekto? kokį poveikį gaisrų dūmai daro orams? kaip ugnis reaguoja į tam tikras sąlygas?

Dabar gaisro eigai numatyti sukurtos kompiuterinės programos, vadinamos modeliais. Pasitelkus tokias programas analizuojami duomenys apie degias medžiagas, temperatūrą, vėjo greitį bei kitas oro sąlygas. Deja, modeliai ne visada tikslūs ir pagal juos negalima numatyti tokių neįprastų reiškinių kaip netikėtas liepsnos proveržis ar staigus jos sustiprėjimas. Per 1997-ųjų gaisrą Sidnėjuje nuo vieno iš tokių proveržių, taikliai vadinamų „mirties pirštais“, žuvo du prityrę ugniagesiai.

Ypač sunku numatyti didelių gaisrų eigą, nes jie patys sukelia tam tikras atmosferos sąlygas: ima pūsti stiprūs vėjai, užslenka debesys ir net kyla audros. Tokių vėjų kryptis arba greitis netikėtai gali pasikeisti ir dėl to nuspėti gaisro eigą darosi neįmanoma. Tyrinėtojai dabartinius modelius tikisi patobulinti: įvertinti minėtuosius veiksnius bei kitokią informaciją, pavyzdžiui, vietovės tipą ir nuolydį, taip pat degių medžiagų pasiskirstymą.

Tam tikslui Jungtinėse Valstijose vieno projekto ėmėsi Kolorade įsikūręs Nacionalinis atmosferos tyrimo centras (NCAR). Jis naudojasi transportiniu lėktuvu C-130 su pažangiausia technikos įranga ir septyniais gerai izoliuotais kompiuteriais. Lėktuvo paskirtis — skraidyti virš šėlstančio gaisro ir ant sparnų įmontuotais davikliais registruoti duomenis. Paskui ši informacija siunčiama į kompiuterius apdoroti. Lėktuve įmontuotas infraraudonųjų spindulių fotografavimo įtaisas; jis gali parodyti santykinį liepsnos intensyvumą kiekviename gaisro apimtame taške. Taip NCAR mokslininkai mokosi tobulinti dabartinius gaisro eigos modelius.

Tikimasi, jog šie patobulinti modeliai padės specialistams saugiau kontroliuoti gaisrus. Gebėjimas tiksliai numatyti gaisro eigą taip pat sumažins pavojus, į kuriuos saugodami visuomenę patenka patys gaisrininkai.

Taip, ugnis, kai nevaldoma, gali būti viską niokojantis ir siaubiantis priešas, bet ji gali būti ir geras draugas. Gamtos cikluose, kuriuos nustatė Jehova, jai tenka svarbus vaidmuo atnaujinant žemę ir palaikant pusiausvyrą tarp įvairios augmenijos ir gyvūnijos.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Išsigandęs taurusis elnias gelbstisi nuo gaisro, besiveržiančio Montanos Biteruto upės slėniu

[Šaltinio nuoroda]

John McColgan, BLM, Alaska Fire Service

[Iliustracija 26 puslapyje]

Planinis gaisras Australijoje

[Šaltinio nuoroda]

Photo provided courtesy of Queensland Rural Fire Service