Biblijos požiūris

Archeologija. Ar ji būtina mūsų tikėjimui?

1873 metais anglų dvasininkas Samuelis Meningas apie Jeruzalę rašė: „Neatsispirdami vilionei piligrimai plaukia čionai iš visų žemės pakraščių. Šios byrančios sienos, apleistos purvinos gatvės, yrantys griuvėsiai milijonams žmonių kelia tokį nuoširdų susidomėjimą ir pagarbą kaip jokia kita vieta.“

ŠVENTOJI žemė traukia žmones nuo pat Romos imperatoriaus Konstantino * laikų. Jau apie 1500 metų piligrimai, religinių jausmų vedami, nuolatos keliauja savo akimis pamatyti tų vietų. Keista, tačiau mokslininkai prie piligrimų prisidėjo tik pirmojoje XIX amžiaus pusėje. Tai davė pradžią Biblijos archeologijai — mokslui apie Šventosios žemės istorinius daiktus, tautas, vietoves ir kalbas.

Archeologiniai atradimai labai padėjo geriau suprasti Biblijos laikų gyvenimą. Be to, archeologiniai duomenys dažnai sutampa su Biblijos istorija. Bet ar to mokslo žinios būtinos krikščionių tikėjimui? Kad išsiaiškintume, pakalbėkime apie vietas, labiausiai traukiančias archeologų dėmesį — Jeruzalę ir jos šventyklą.

„Neliks akmens ant akmens“

Vieną 33 m. e. metų pavasario dieną, pagal žydų kalendorių — nisano 11-ąją, Jėzus Kristus drauge su keliais savo mokiniais paskutinį  sykį apsilankė Jeruzalės šventykloje. Išėję iš jos jie kopė į Alyvų kalną. Tada vienas mokinys tarė: „Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ (Morkaus 13:1)

Tie ištikimi žydai labai mylėjo Dievą ir jo šventyklą. Jie didžiavosi tais didingais pastatais, menančiais pusantro tūkstančio metų senumo tradicijas. Jėzaus atsakymas buvo pribloškiantis: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta.“ (Morkaus 13:2)

Nejaugi dabar, kai pasirodė Mesijas, Dievas leis sunaikinti savo šventyklą? Jėzaus mokiniai jo žodžius suprato tik po kiek laiko, padedami šventosios dvasios. Bet ką bendra šie Jėzaus žodžiai turi su Biblijos archeologija?

Naujasis miestas

Per 33 m. e. m. Sekmines žydų tauta prarado Dievo palankumą. (Mato 21:43) Jos vietą užėmė kai kas pranašesnio — dangiškoji vyriausybė, kuri suteiks palaimų visai žmonijai. (Mato 10:7) Kaip Jėzus ir pranašavo, Jeruzalė bei jos šventykla 70 m. e. metais buvo sunaikinta. Tai patvirtina ir archeologija. Tačiau krikščionių tikėjimas nepriklauso nuo to, ar senovės šventyklos griuvėsiai buvo rasti, ar ne. Jų tikėjimas daug labiau susijęs su kitokia Jeruzale.

Apaštalas Jonas, kuris buvo girdėjęs Jėzaus pranašystę apie Jeruzalės bei jos šventyklos sunaikinimą ir regėjęs šios pranašystės išsipildymą, 96 m. e. m. matė įspūdingą viziją. Jis rašė: „Ir aš išvydau šventąjį miestą — naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo.“ Nuo sosto pasigirdo balsas: „Jis apsigyvens pas juos [žmones], ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto.“ (Apreiškimo 21:2-4)

Šis „miestas“ — ištikimi krikščionys, karaliausiantys su Kristumi danguje. Visi jie sudaro dangiškąją vyriausybę — Dievo Karalystę, kuri valdys žemę ir per Tūkstantmetį ištobulins žmoniją. (Mato 6:10; 2 Petro 3:13) Pirmojo amžiaus krikščionys žydai, įėję į tą žmonių grupę, suvokė, kad nors žydų santvarka buvo jiems brangi, jų priklausymas jai nė iš tolo neprilygo galimybei karaliauti su Kristumi danguje.

Apaštalas Paulius, vienas tos grupės atstovų, apie savo ankstesnę garbingą padėtį judaizme rašė: „Tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe.“ (Filipiečiams 3:7, 8)

Kadangi apaštalas Paulius labai gerbė Dievo įstatymą ir šventyklą, akivaizdu, kad jis nenorėjo pasakyti, jog į šiuos dalykus reikia žiūrėti su panieka. * (Apaštalų darbų 21:20-24) Paulius tiesiog pareiškė, kad krikščioniškasis kelias yra pranašesnis už žydų santvarką.

Paulius ir kiti pirmojo amžiaus krikščionys žydai, be abejo, žinojo daug įdomių faktų apie žydų santvarką. Dabar duris į praeitį atveria archeologija, todėl krikščionys gali geriau suprasti žydų istoriją. Vis dėlto pažiūrėkite, į ką sutelkti dėmesį Paulius skatino jaunąjį Timotiejų: „Rūpinkis šitais dalykais [susijusiais su krikščionių susirinkimu], atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą.“ (1 Timotiejui 4:15)

Tai, kad archeologija geriau nušviečia Biblijoje aprašomą laikotarpį, yra puiku. Tačiau krikščionys suvokia, kad jų tikėjimas turi būti pagrįstas ne žmonių iškastais įrodymais, o Dievo Žodžiu, Biblija. (1 Tesalonikiečiams 2:13; 2 Timotiejui 3:16, 17)

[Išnašos]

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Viršuje: Jeruzalė 1920 metais; žydų naudota romėniška moneta (43 m. e. m.); dramblio kaulo granatas — galbūt iš Saliamono šventyklos (VIII a. p. m. e.)

[Šaltinių nuorodos]

2 ir 18 puslapyje: moneta: Photograph © Israel Museum, Jerusalem; courtesy of Israel Antiquities Authority; granatas: Courtesy of Israel Museum, Jerusalem