Didysis Airijos badmetis. Mirtys ir emigracija

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AIRIJOJE

AIRIJOJE, „švento“ Kroupatriko kalno * papėdėje, stovi labai keistas laivas. Jis panašus į nedidelį XIX amžiaus burlaivį. Jo priekis atsuktas į vakarus Atlanto link. Tačiau šis laivas niekada neišplauks į jūrą. Jis yra gerai pritvirtintas prie betoninio pamato. Ant laivo denio matyti šiurpą keliantys netikri žmonių griaučiai.

Šis laivas — tai didžiulis metalinis monumentas, oficialiai atidengtas 1997 metais, skirtas vienai baisiausių Airijos nelaimių — Didžiajam badmečiui — atminti. Žmonių griaučiai ir laivas primena tragiškuosius 1845—1850 metus, kai Airijoje siautėjo mirtis ir gyventojai masiškai bėgo iš šalies.

 Žinoma, badmečių patyrė ir kitos šalys, ne vien Airija. Tačiau Didysis Airijos badas buvo itin nuožmus. 1845 metais Airijoje gyveno apie aštuonis milijonus žmonių, o iki 1850-ųjų iš bado mirė apie pusantro milijono jų. Ieškodami geresnio gyvenimo į Didžiąją Britaniją, Jungtines Valstijas ir kitur emigravo dar vienas milijonas gyventojų. Iš tiesų tragiška.

Dėl ko kilo toks didžiulis badas? Kokia pagalba buvo suteikta badaujantiesiems? Ko pamoko ši nelaimė? Kad išsiaiškintume šiuos klausimus, pirmiausiai pasidomėkime, kaip airiai gyveno prieš badmetį.

Prieš Didįjį badą

XIX amžiaus pradžioje Didžioji Britanija valdė labai daug žemių, tarp jų ir Airiją. Dauguma Airijos žemių priklausė britų žemvaldžiams, kurie paprastai gyveno Didžiojoje Britanijoje. Savo žemes jie brangiai nuomodavo airiams, o samdiniams mokėdavo labai mažai.

Tūkstančiai smulkių ūkininkų gyveno labai skurdžiai. Jie negalėdavo įpirkti mėsos, daugelio kitų maisto produktų, todėl augindavo pigiausias, paprasčiausias ir maistingiausias tomis sąlygomis daržoves — bulves.

Bulvių reikšmė

Airijoje bulves pradėta auginti 1590 metais. Jos puikiai vešėjo net skurdžioje žemėje, nes drėgnas ir švelnus Airijos klimatas bulvėms gerai tiko. Jomis airiai maitindavosi patys ir šerdavo gyvulius. XIX amžiaus viduryje bulvėmis buvo užsodinta beveik trečdalis visos dirbamos žemės. Apie du trečdalius bulvių derliaus suvalgydavo žmonės. Tai buvo kasdieninis airių vyrų valgis.

Kadangi tiek daug žmonių mito, galima sakyti, vien bulvėmis, susidarė palankios sąlygos didžiulei nelaimei. Kas atsitiktų, jei bulvių derlius pražūtų?

Pirmasis nederlius

Bulvių nederlius pasitaikydavo ir anksčiau. Trumpalaikė parama padėdavo išgyventi, o geras kitų metų derlius pataisydavo padėtį. Tad bulvių nederlius 1845 metais vyriausybei nesukėlė nerimo.

Tačiau šįsyk padėtis buvo kur kas grėsmingesnė. Dabar jau žinoma, kad 1845-ųjų bulvių derlių pražudė maras, kurį sukėlė grybelis, vadinamas bulvine fitoftora (phytophthora infestans). Vėjo pernešamas grybelis sparčiai plito iš vieno bulvių lauko į kitą. Užkrėstos bulvės supūdavo dirvoje, o laikomos rūsiuose, kaip pasakojo gyventojai, tiesiog „ištirpdavo“. Kadangi Airijoje buvo auginamos tik vienos veislės bulvės, liga išplito po visą šalį. Kitais metais vėl buvo pasodintos tos pačios, todėl grybelis ir toliau naikino derlių.

 Antrasis nederlius

Išlikusios prastos bulvės buvo pasodintos kitąmet, 1846-aisiais, tačiau maras ir vėl viską nuniokojo. Kadangi neliko, ko kasti, daugelis samdinių neteko darbo. Ūkininkai tiesiog negalėjo jų išlaikyti.

Kad daugybė neturtingų žmonių galėtų išmaitinti savo šeimas, šalies vyriausybė samdė juos dirbti įvairius darbus, daugiausiai tiesti kelius.

Kai kurie galėjo įsidarbinti tik vargšų prieglaudose. Jos įdarbindavo skurdžius ir kaip užmokestį duodavo maisto ir pastogę. Dirbti reikėdavo labai sunkiai. Maistas dažniausiai būdavo prastas, o būstas — primityvus. Kai kurie neišgyveno.

Šios priemonės šiek tiek palengvino padėtį. Bet tuo nelaimė dar toli gražu nesibaigė. 1846—1847 metų žiema buvo nepaprastai atšiauri ir tai beveik visiškai sustabdė darbus lauke. Įvairios valstybinės įstaigos dalino maistą nemokamai. Vis dėlto po dvejų metų vyriausybės pinigai, skirti samdomiems darbininkams išlaikyti, buvo besibaigią. Vis didėjančiai išsekusių žmonių miniai visa parama tebuvo lašas jūroje. Tuomet Airijai užėjo dar sunkesnės dienos.

Svetur gyvenantys žemvaldžiai, kurių daugelis patys turėjo didelių skolų, ir toliau reikalavo mokėti nuomą. Daugybė nuomininkų negalėjo susimokėti, todėl tūkstančiai iš tokių žemių buvo išvaryti. Kai kurie tikėdamiesi geresnio gyvenimo išsikėlė į miestus. Tačiau neturėdami maisto, pinigų ir pastogės, kur jie galėjo eiti? Daugelis tematė vienintelę išeitį — išvykti iš šalies.

Masinė emigracija

Į svečias šalis airiai vyko ir anksčiau. Jau nuo XVIII amžiaus pradžios nemažai jų išplaukdavo į Didžiąją Britaniją ir Ameriką. Po 1845 metų žiemos emigrantai paplūdo kaip skėriai. 1850 metais 26 procentus Niujorko gyventojų sudarė airiai, ir jų ten buvo daugiau nei Airijos sostinėje Dubline.

Per šešerius bado metus pavojingų 5000 kilometrų kelionių per Atlantą buvo surengta penki tūkstančiai. Daugelis laivų buvo seni. Kai kuriais anksčiau buvo gabenami vergai. Juos imta naudoti tik dėl susidariusios kritiškos padėties. Ankštos laivų gyvenamosios patalpos buvo tik šiek tiek patvarkytos. Sanitarinės sąlygos ten buvo prastos, o keleiviai turėdavo tenkintis labai skurdžiu valgiu.

Tūkstančius bado išsekintų keleivių užpuolė visokios ligos. Daugybė mirė pakeliui. 1847 metais į Kanadą plaukusius laivus imta vadinti karstais. Iš maždaug 100000 emigrantų daugiau nei 16000 mirė pakeliui arba netrukus po kelionės. Savo draugams ar giminaičiams Airijoje emigrantai rašė apie baisias sąlygas, tačiau jų srautas vis vien nesumažėjo.

Keletas žemvaldžių padėjo savo buvusiems nuomininkams. Pavyzdžiui, vienas jų pasamdė tris laivus ir apmokėjo  tūkstančio savo nuomininkų kelionę. Tačiau dauguma emigrantų už kelionę turėjo susimokėti patys. Išvykti neretai galėjo tik vienas ar du didžiulės šeimos nariai. Tik įsivaizduokite prieplaukoje susirinkusių tūkstančių žmonių skausmą, kai jiems tekdavo galbūt visam laikui atsisveikinti su savo artimaisiais.

Ligos ir trečiasis nederlius

Po dvejų iš eilės bulvių nederliaus metų ir masinės emigracijos Airiją užklupo dar viena neganda — ligos. Daug gyvybių nusinešė šiltinė, dizenterija ir skorbutas. Likę gyvi tikriausiai manė, kad blogiau būti jau nebegali, tačiau jie klydo.

Apsidžiaugę neblogu 1847 metų derliumi žemdirbiai kitąmet pasodino trigubai daugiau bulvių. Tačiau ir vėl nelaimė! 1848-ųjų vasara buvo labai lietinga. Bulvių maras ištiko dar sykį. Per ketverius metus pražuvo trys derliai. Valstybinės ir labdaros įstaigos nebegalėjo padėti. Bet ir tai buvo ne viskas. 1849 metais choleros epidemija nusinešė dar 36000 žmonių gyvybių.

Po Didžiojo badmečio

Galiausiai nelaimės ėmė trauktis. Kitąmet bulvės užderėjo gerai. Pamažu viskas ėjo geryn. Vyriausybės sprendimu buvo panaikintos visos bado metais susidariusios skolos. Gyventojų skaičius vėl ėmė didėti. Nors ir vėliau derlių kartais ištikdavo maras, tokia neganda kaip Didysis badmetis, per kurį Airija neteko daugiau nei ketvirtadalio gyventojų, nebepasikartojo.

Šiandien visoje Airijoje išgriuvusios akmeninės sienos ir namai primena tuos sunkius laikus, kai daugybė airių turėjo palikti šalį. Vien Jungtinėse Valstijose dabar gyvena daugiau kaip 40 milijonų airių kilmės žmonių. JAV prezidentas Džonas F. Kenedis ir Henris Fordas, automobilio „Ford“ išradėjas, buvo tiesioginiai bado metais emigravusių airių palikuonys.

Žinoma, pagrindinė šios daugybės mirčių ir emigracijos priežastis — kelerius metus iš eilės trukęs bulvių nederlius. Kita svarbi priežastis yra ta, kad, anot vieno Biblijos rašytojo, „žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“. (Mokytojo 8:9) Mes turime būti dėkingi, kad žemės ir viso, kas joje, Kūrėjas savo Žodyje, Biblijoje, pažadėjo atkurti rojų, kuriame klestės taika ir gerovė. (2 Petro 3:13) Be to, psalmininkas išpranašavo: „Javų bus krašte apsčiai, net kalnų viršūnėse jie augs.“ (Psalmyno 72:16, Brb)

[Išnaša]

[Iliustracija 14 puslapyje]

Paminklas Didžiajam badmečiui atminti

[Iliustracija 15 puslapyje]

Ieškoma bulvių (iliustracija iš laikraščio „Illustrated London News“ 1849 m. gruodžio 22 d. numerio)

[Iliustracija 16 puslapyje]

Skurstančioms šeimoms dalijami drabužiai

[Šaltinio nuoroda]

ir 15 puslapyje: From the newspaper The Illustrated London News, December 22, 1849

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

„Laivas su emigrantais“ (Čarlsas Dž. Steinilendas, apie 1880 m.)

[Šaltinio nuoroda]

Bradford Art Galleries and Museums, West Yorkshire, UK/Bridgeman Art Library

[Iliustracija 17 puslapyje]

Namų griuvėsiai primena sunkius bado metus

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 14 puslapyje]

Eskizas viršuje: Courtesy of the “Views of the Famine” Web site at http://vassun.vassar.edu/-sttaylor/FAMINE