Alebastro dirbiniai — senovinis Volteros amatas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

Įsivaizduokite gamtinę žaliavą, kuriai lengvai galima suteikti grakščias, subtilias formas, — žaliavą, dėl kurios įvairių spalvų dermės, grožio, skaidrumo ir išsivingiavusių gyslelių galima iškalti labai puošnių daiktų ir nuostabių figūrų. Ar žinote, kas tai?

ALEBASTRAS. Prieš apsilankydami Toskanos srities (Italija) mieste Volteroje — tradiciniame alebastro dirbinių centre, apie šį mineralą žinojome nedaug.

Volteroje alebastro dirbiniai daromi nuo seno. Šiuo amatu čia vertėsi jau senovės etruskai. Tarp daugybės meno kūrinių, kuriais žavėjomės vietiniame Etruskų muziejuje, buvo ir šimtai alebastrinių laidojimo urnų — stačiakampių dėžučių, į kurias po kremacijos būdavo supilami ir paskui laidojami mirusiųjų pelenai. Šios akmeninės dėžutės išpuoštos įmantriais reljefiniais kaldiniais, kurie dažniausiai vaizduoja tariamą mirusiojo kelionę į pomirtinį pasaulį.

Žinoma, alebastrą senovės laikais naudojo ne tik etruskai. Daug ką iš jo darė ir egiptiečiai. Tačiau rytietiškojo alebastro, apie kurį užsimenama ir Biblijoje, bei daug minkštesnio Volteros kalkinio alebastro cheminė sudėtis skiriasi.

Senovės Graikijoje bei Romoje daug meno dirbinių buvo daroma ir iš marmuro, todėl, lyginant su šiuo tauriu mineralu, kalkinis alebastras laikytas prastesniu. Tai minkštesnė, trapesnė, lengvai įbrėžiama uoliena, todėl architektūros ir meno dirbiniuose jai visada tenka vieta po marmuro. Alebastrinės skulptūros nėra atsparios aplinkos poveikiui. Architektai alebastrą daugiausiai naudoja interjerui. Antra vertus, dėl savo elastingumo jis yra ypač tinkamas smulkioms detalėms.

 Amato istorija

Ar Volteroje kas nors buvo daroma iš alebastro šimtmečius po etruskų ir Romos laikų, tiksliai nežinoma. Tačiau yra išlikę istorinių dokumentų, kurie rodo, jog šis amatas čia gyvavo XVI amžiaus viduryje. Tuo laiku gyvenęs Toskanos didysis kunigaikštis Frančeskas de Medičis iš vieno Volteros amatininko pirko retą, gražiai ištekintą alebastrinę vazą ir ją padovanojo Bavarijos hercogui. XVII amžiuje vietos amatininkai iš alebastro darė dekoratyvines miniatiūras ir daug kitų meno dirbinių. Ypač ši profesija išpopuliarėjo XVIII amžiuje, pradėjus meistriškai kopijuoti klasikines skulptūras.  Garsas apie Volteros alebastrą sklido po visą Europą ir už jos ribų.

Tuo laikotarpiu alebastro dirbinių gamybą ėmėsi skatinti menininko talentu ir sumanumu versle garsėjęs vietos didikas Marčelas Ingiramis Fei. Jis pradėjo eksploatuoti naujai atrastus požeminius šio mineralo telkinius, o 1791-aisiais įkūrė skulptorių mokyklą ir sukvietė į ją kvalifikuotų meistrų iš įvairių Italijos regionų ir užsienio. Alebastro skulptūrų kūrimo meno čia galėjo mokytis daugiau kaip 100 mokinių. Šis amatas klestėjo.

1786-aisiais buvo tik aštuonios ar devynios alebastro dirbtuvės, o 1830-aisiais — jau 60. Tais metais su aukštos kokybės alebastro gaminiais po pasaulį nuo Europos iki Amerikos, Indijos ir Tolimųjų Rytų pasklido apie 50 drąsių Volteros pirklių. Kai kurie iš jų sukaupė didelius turtus. Toks pakilimas tęsėsi iki 1870-ųjų, o nuo tada verslas tai klesti, tai patiria nuosmukį. Tačiau ir iki šiol alebastro dirbinių gamyba lieka viena iš pagrindinių vietos ekonomikos ramsčių.

Popietės pasivaikščiojimas po Volterą

Žavaus Toskanos kraštovaizdžio apsuptoje Volteroje su tyliomis, siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis, akmeniniais statiniais, vaizdingais kampeliais ir saulėtomis aikštėmis tvyro labai savita atmosfera. Atrodo, tarsi būtume persikėlę į viduramžius. Šią vasaros popietę išėję su draugais pasivaikščioti nusprendžiame aplankyti Porta all’Arco, įspūdingus arkinius vartus. Tai dalis iš IV amžiaus p. m. e. išlikusios etruskų miesto sienos.

Sustoję prie parduotuvių vitrinų įdėmiai apžiūrinėjame būrius skrendančių paukščių, veržlius šuoliuojančius arklius ir grakščias žmonių figūras — visa tai padaryta iš spindinčio tarsi matinis stiklas alebastro. Skliautuotose salėse išstatytos puošnios vynmedžiais su vynuogių kekėmis ir klasikinių skulptūrų reprodukcijomis išdekoruotos urnos bei įmantriai pragręžiotos ir išgraviruotos vazos, žvakidės, šachmatų figūrėlių rinkiniai, papuošalų dėžutės ir daugybė kitokių dailių daiktų.

Matydami mūsų susidomėjimą draugai mielai nusiveda mus į dulkėtas dirbtuves, kad savo akimis pamatytume, kaip meistrai daro šiuos nuostabius dirbinius. Sužinome, kad visame Volteros regione požeminiame kalkiniame klode kartais pasitaiko rasti nuo 2 iki 1000 kilogramų sveriančių kiaušinio formos riedulių. Jie išgaunami iš atvirų karjerų arba kasyklų, kurių gylis siekia 280 metrų. Alebastras būna įvairių spalvų: nuo pusskaidrės baltos iki dramblio kaulo bei geltonos, nuo rausvos iki tamsiai rudos ir nuo pilkai žalios iki juodos, dažnai vis su kitoniškomis gyslelėmis ir nevienodų atspalvių.

Lankydamiesi įvairiose dirbtuvėse pastebime, kad šis mineralas apdirbamas skirtingai. Susipažįstame su Glorija, dailiai graviruojančia lėkštę, ir Franku, dirbinius tekinančiu staklėmis. Taip gaminama dauguma apvalios formos daiktų: nuo lėkščių ir puodelių iki lempos gaubtų ir lempų, kurioms ypač tinka permatomas alebastras. Įnagiai ir gaminiai išmėtyti be jokios tvarkos: brūžikliai ir dildės, plaktukai ir kaltai, suspaustu oru varomos frezos, švitrinis popierius ir nebaigti biustai. Mums paaiškina, kad žmonių ir gyvūnų figūros, kuriomis užgrioztos lentynos, naudojamos kaip pavyzdžiai panašiems dirbiniams gaminti.

Viską čia dengia storas sluoksnis baltų alebastro dulkių. Jos irgi panaudojamos. Alebastro miltelių ir poliesterio dervos mišinys liejamas į formas ir taip masiškai gaminamos įvairios statulėlės, bet, kaip dauguma meistrų tuoj pat paaiškina, tokios produkcijos neįmanoma supainioti su tikrais rankų darbo gaminiais.

Karštos diskusijos

Sakoma, jog Volteros gyventojai turi alebastro dulkių savo kraujyje. Netrukus, kalbėdamiesi su draugiškais amatininkais, įsitikiname, kad jie tarpusavyje karštai ginčijasi dėl savo senovinio amato. Vieni atkakliai tvirtina, kad pigūs, meniniu požiūriu menkaverčiai arba visai beverčiai daiktai gadina seniai įgytą aukštos kokybės gaminių vardą. Kiti įrodinėja, kad rinkoje yra vietos visokiems gaminiams — tiek unikaliems meno šedevrams, tiek masinės gamybos dirbiniams. Diskusija nenauja ir, žinoma, tuo nebaigta. Iš tikrųjų kiek daug žmogaus pastangų lieka neįvertintos dėl nuožmios konkurencijos bei komercinių interesų — veiksnių, kurie, ko gero, bus lemiami ir toliau.

Tačiau aišku viena: meniniai sugebėjimai, kuriais mus apdovanojo Kūrėjas, išliks amžinai. Tai, ką matėme lankydamiesi Volteroje, yra tik vienas pavyzdys nuostabaus meistriškumo, kurį gavusieji amžinojo gyvenimo dovaną galės ugdytis iki tobulybės. Tada išsipildys per pranašą Dievo Jehovos pasakyti žodžiai: „Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais.“ (Izaijo 65:22)

[Iliustracijos 26 puslapyje]

1. Alebastro rieduliai yra išgaunami iš kasyklų, kurių gylis siekia iki 280 metrų. 2. Meistras staklėmis tekina vazą. 3. Puošni alebastro urna. 4. Šiuolaikinė alebastro skulptūra