Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Dirižabliai — įspūdingi dangaus gigantai

Dirižabliai — įspūdingi dangaus gigantai

Dirižabliai — įspūdingi dangaus gigantai

„MANO tėvas buvo dirižablio radistas ir šis darbas jam buvo tikras malonumas“, — Atsibuskite! pasakė Ingeborga Valdorf. Iš tikrųjų šie milžiniški orlaiviai XX amžiaus pradžioje stebino visą pasaulį. Kur tik jie nuskrisdavo, visur sukeldavo didžiulį susidomėjimą.

Šių didelių aerostatų era prasidėjo XX amžiaus pradžioje. Visą pasaulį stulbino ne tik įspūdingi jų žygdarbiai, bet ir sukrečiančios nelaimės. Kai 1937 metais Leikharste (Niu Džersis, JAV) sudužo dirižablis „Hindenburg“, šių aerostatų era baigėsi. Tačiau jų gyvavimo laikotarpis buvo labai įdomus.

Nuo karšto oro baliono iki dirižablio

Daugelį šimtmečių išradėjai ieškojo būdo, kaip žmogus galėtų skraidyti. XVIII amžiuje prancūzai Žozefas Mišelis ir Žakas Etjenas Mongolfjė pastebėjo, kad dūmai kyla į viršų, ir padarė išvadą, jog ši dūmų ypatybė galėtų padėti žmogui skristi. Tad jie iš popieriaus ir audinio padarė didžiulį maišą ir palaikė jį virš rūkstančio laužo. Šio bandymo pažiūrėti susirinkę kaimiečiai apstulbo, kai maišas pakilo aukštyn. Taip 1783-iųjų birželį broliai Mongolfjė išrado karšto oro balioną. Po penkių mėnesių į orą pakilo pirmasis Mongolfjė balionas su žmonėmis.

Vis dėlto balionai turėjo trūkumą: jie skrido tik pavėjui ir jų nebuvo galima pasukti norima kryptimi. Todėl reikėjo varomosios jėgos, kuri leistų tai daryti. Pirmasis keliamąją ir varomąją jėgas suderino prancūzas Anri Žifaras, 1852 metais išbandęs balioną su garo varikliu. Vietoj karšto oro jis panaudojo už orą lengvesnes vandenilio dujas. Kadangi Žifaro aparatą buvo galima valdyti, jis buvo pavadintas dirižabliu — iš lotyniško žodžio dirigere, reiškiančio „valdyti“.

Maždaug po dešimties metų vienas vokiečių armijos karininkas nuvyko į Šiaurės Ameriką stebėti pilietinio karo; ten abi kariaujančios pusės naudojo oro balionus priešų pozicijoms išžvalgyti. Pirmasis jo skrydis balionu virš Misisipės jam padarė tokį didelį įspūdį, kad jo vardas su aerostatais vėliau buvo susietas amžiams. Tai buvo grafas Ferdinandas fon Cepelinas.

Gigantiški grafo fon Cepelino dirižabliai

Manoma, kad dirižablį aliumininiu korpusu grafui fon Cepelinui suprojektavo kroatų išradėjas Davidas Švarcas. Grafą fon Cepeliną žavėjo mintis sukonstruoti dirižablį, kuris galėtų skraidinti daug keleivių arba sunkų krovinį. Jo sukurti dirižabliai buvo milžiniški, cigaro formos ir audiniu aptrauktu metaliniu korpusu. * Jame arba po juo buvo gondola, kurioje sėdėjo įgula. Keleiviai būdavo arba gondoloje, arba aerostato viduje. Dirižablį pakeldavo vandenilio dujos, laikomos keliose metalinio korpuso sekcijose. Jį varydavo ant korpuso pritvirtinti motorai. Su dirižabliais eksperimentuojantį grafą fon Cepeliną žmonės laikė pamišėliu. Tačiau sėkmės diena jam dar turėjo ateiti.

Grafas fon Cepelinas paliko karininko tarnybą ir atsidėjo dirižablių projektavimui bei konstravimui. 1900-ųjų liepą netoli Frydrichshafeno į dangų pakilo pirmas jo sukonstruotas dirižablis. Minios susispietė palei Konstanco ežero krantus ir stebėjo 18 minučių trukusį cilindro formos, 127 metrų ilgio aparato skrydį virš vandens. Buvo įkurta dirižablių gamybos kompanija „Luftschiffbau Zeppelin GmbH“ ir netrukus šių skraidymo aparatų pasirodė daugiau. Dabar niekas nebelaikė grafo keistuoliu, jis tapo pasaulio įžymybe. Kaizeris pavadino jį didžiausiu XX amžiaus vokiečiu.

Pirmoji keleivinio oro transporto tarnyba

Grafas fon Cepelinas manė, kad jo gigantiški dirižabliai leis Vokietijai įsiviešpatauti ore. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariuomenė naudojosi jais priešų teritorijoms žvalgyti ir net bomboms mėtyti. Vienas dirižablis labai smarkiai nuniokojo Londoną — tai buvo pražūtingiausia to karo oro ataka.

Tačiau nekarinių aerostatų aistruoliai įžvelgė galimybę sukurti keleivinį oro transportą. Todėl 1909 metais buvo įsteigta Vokietijos oro transporto bendrovė — pirmoji pasaulyje keleivinio oro transporto tarnyba. Ilgainiui jos veikla išsiplėtė ir už Europos ribų. Dirižabliai „Graf Zeppelin“ ir „Hindenburg“ iš Vokietijos skraidė net į Rio de Žaneirą bei Leikharstą.

Dirižablių karštinė neaplenkė ir Jungtinių Valstijų. Kai 1928-aisiais aerostatas „Graf Zeppelin“, išskridęs iš Frydrichshafeno, pirmą kartą įveikė Atlantą ir pasirodė rytinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje (tiesa, per šią kelionę jis buvo apgadintas), prezidentas Kulidžas išbėgo į Baltųjų rūmų pievelę pasižiūrėti į danguje skrendantį milžiną. Niujorkiečių susižavėjimas buvo neapsakomas: dirižablio „Graf Zeppelin“ įgulai jie surengė iškilmingas sutiktuves.

Dirižablyje „Hindenburg“

Kelionė aerostatu skiriasi nuo kelionės lėktuvu. Įsivaizduok esąs dirižablyje „Hindenburg“, triskart ilgesniame už didelį keleivinį reaktyvinį lėktuvą ir dydžiu prilygstančiame 13 aukštų pastatui. Tave pasodina ne į kėdę, bet įkurdina kajutėje su lova bei prausykla. Kylant nereikia prisisegti saugos diržu. Gali likti savo kajutėje, nueiti į saloną arba pasivaikščioti promenadoje, pasižvalgyti pro langus, kuriuos galima net atidaryti. Visi šie patogumai įrengti milžiniškame aerostato korpuse.

Kaip rašoma knygoje Hindenburg—An Illustrated History, 50 keleivių valgydavo valgomajame, sėdėdami prie baltomis staltiesėmis papuoštų ir puikiais sidabro bei porceliano indais padengtų stalų. Paprastai kelionėje per Atlantą virėjai sunaudodavo 200 kilogramų mėsos bei paukštienos, 800 kiaušinių ir 100 kilogramų sviesto. Maistą ruošdavo virtuvėje, kurioje buvo elektrinė viryklė, orkaitės, ledo gaminimo mašina bei šaldytuvas. Salone stovėjo nedidelis rojalis; keleiviais čia rūpinosi stiuardesė.

Dirižablis „Hindenburg“ buvo pastatytas prabangai, ne lenktynėms. 1936 metais jis pasiekė savo greičio rekordą — skrisdamas beveik 130 kilometrų per valandą greičiu 200 metrų aukštyje Šiaurės Atlanto vandenyną perskriejo per 43 valandas. Paprastai kelionė būdavo rami. Kartą skrendant iš Leikharsto viena keleivė buvo tokia pavargusi, jog įlipusi į dirižablį iškart nuėjo į savo kajutę pailsėti. Po kurio laiko ji išsikvietė stiuardą ir pareikalavo, kad jai praneštų, kada gi pagaliau dirižablis pakils. Suglumęs stiuardas paaiškino, kad jie skrenda jau dvi valandas. „Aš jumis netikiu“, — atšovė ponia. Ji įsitikino tik tuomet, kai nuėjusi į saloną pažvelgė pro langą ir apačioje, už kelių šimtų metrų, pamatė Naujosios Anglijos krantus.

Pats žymiausias dirižablis

Dirižablių era pasiekė apogėjų 1929 metais, kada aerostatas „Graf Zeppelin“ apskriejo aplink pasaulį. Pakilęs iš Leikharsto, jis apskriejo aplink pasaulį iš vakarų į rytus per 21 dieną, nusileisdamas Frydrichshafene, paskui Tokijuje, kur jį pasveikinti susirinko ketvirtis milijono žmonių, taip pat San Franciske ir Los Andžele. Po poros metų šis aerostatas atliko kitą žygdarbį: nuskrido į Arktį susitikti su Rusijos ledlaužiu. Knygoje Hindenburg—An Illustrated History rašoma: „Dirižablis ‘Graf Zeppelin’ iki šiol turi beveik mistinę šlovę. Kur tik jis nuskrisdavo, ten sukeldavo sensaciją. Turbūt galima drąsiai teigti, kad tai žymiausias iš visų skraidymo aparatų, jam neprilygsta net šiuolaikinis ‘Concorde’.“

Kitos tautos standiesiems dirižabliams irgi numatė šlovingą ateitį. Britai ketino sudaryti šių sidabrinių gigantų flotilę, kad galėtų reguliariai skraidyti į Indiją ir Australiją bei palaikyti geresnį ryšį su tolimaisiais imperijos kampeliais. Jungtinėse Valstijose pirmajame standžiajame dirižablyje „Shenandoah“ vietoj degaus vandenilio buvo panaudotas helis. Iš skrendančių aerostatų „Akron“ ir „Macon“ galėjo pakilti ir į juos grįžti maži lėktuvai, tilpę jų viduje. Gerą radijo ryšio įrangą turėjęs „Macon“ buvo pirmasis pasaulyje sėkmingai veikęs skraidantis lėktuvnešis.

Didžiulės nelaimės

„Taip, mano tėvas tikrai mėgo skraidyti, — sakė straipsnio pradžioje minėta Ingeborga Valdorf, — tačiau jį baugino pavojai.“ Jos tėvas skraidė per Pirmąjį pasaulinį karą, bet net ir taikos metu skristi dirižabliu buvo pavojinga, nepaisant visų šios transporto priemonės laimėjimų. Kodėl?

Bene didžiausią pavojų kėlė orai. Dėl blogo oro grafas fon Cepelinas ir jo kompanija prarado 8 iš pirmųjų 24 savo dirižablių. 1925 metais smarkūs vėjai į skutelius sudraskė Jungtinių Valstijų aerostatą „Shenandoah“. O kai dėl nepalankių oro sąlygų sudužo kiti du aerostatai — 1933-iaisiais „Akron“ ir po poros metų „Macon“, — Amerikos standžiųjų dirižablių era baigėsi.

Britai daug vilčių dėjo į „R 101“. 1930 metais per savo pirmąją kelionę iš Britanijos į Indiją šis dirižablis tenuskrido iki Prancūzijos, nes čia pateko į audrą ir sudužo. Pasak vieno rašytojo, „nuo pat laivo ‘Titanic’ tragedijos 1912 metais joks kitas įvykis taip nesukrėtė britų“. Šia nelaime baigėsi Britanijos standžiųjų aerostatų klestėjimo laikotarpis.

Vis dėlto Vokietijos dirižablių gamintojai neprarado pasitikėjimo jais. Bet po kelerių metų įvyko tragedija, sudrebinusi visą pasaulį. 1937-aisiais iš Frankfurto į Niu Džersį skridęs dirižablis „Hindenburg“ leidosi į Leikharsto karinę jūrų aviacijos bazę. Staiga netoli dirižablio uodegos ant audinio pasirodė mažytė liepsnelė. Vandenilio pripildytas dirižablis kaipmat virto liepsnojančiu deglu. Žuvo trisdešimt šeši žmonės.

Pirmą kartą nelaimės vietoje buvo žinių operatoriai ir viską nufilmavo. Šis 34 sekundžių reportažas — nuo pirmosios liepsnos iki aerostato nukritimo ant žemės — buvo parodytas visame pasaulyje drauge su sukrėsto diktoriaus šauksmais: „Jis dega, liepsnoja... O žmonija ir visi keleiviai!“ Galima sakyti, kad daugiau kaip 30 metų trukusi didžiulių dirižablių era pasibaigė per 34 sekundes.

Nauja dirižablių karta

Frydrichshafene susidomėjimas dirižabliais niekada neišblėso. Šiame mieste įrengtas jų muziejus, kuriame lankytojai gali užlipti į atstatytą aerostato „Hindenburg“ dalį ir taip nusikelti į praeitį. Gidas, matęs tikrąjį „Hindenburg“ 1936 metų Berlyno olimpiadoje, pasakojo Atsibuskite!: „Neįmanoma apsakyti, kaip jaučiausi išvydęs cepeliną. Tai buvo nuostabu.“

Sakoma, kad netrukus pasirodys nauji modernūs dirižabliai. Šių mažesnių už savo pirmtakus aerostatų paskirtis bus „prabangus, ramus ir ekologiškas turizmas“. Ar jie sulauks tokios šlovės kaip jų pirmtakai, įspūdingi dangaus gigantai? Pagyvensim, pamatysim.

[Išnaša]

^ pstr. 9 Tokio tipo dirižabliai vadinami cepelinais arba standžiaisiais, nes turi tvirtą metalinį korpusą, palaikantį pastovią orlaivio formą. Dar yra minkštieji dirižabliai — jie neturi korpuso, o dujų pūslės formą išlaiko dujų slėgis iš vidaus. Trečiojo tipo — pusstandžiai dirižabliai — panašūs į minkštuosius, bet po dujų pūsle turi vieną standų rėmą. Bendras visų šių aerostatų bruožas, skiriantis juos nuo oro balionų, yra motoras, leidžiantis vairuoti aparatą.

[Iliustracija 10 puslapyje]

Grafas Ferdinandas fon Cepelinas

[Šaltinio nuoroda]

Nuotraukos 10 puslapyje: Archiv der Luftschiffbau Zeppelin GmbH

[Iliustracijos 11 puslapyje]

Lėktuvas „Boeing 747“

Dirižablis „Hindenburg“

Laivas „Titanic“

[Iliustracijos 12, 13 puslapiuose]

Iš kairės į dešinę: dirižablis „Graf Zeppelin“ virš Filadelfijos; valdymo kabina; salonas

[Šaltinio nuoroda]

Archiv der Luftschiffbau Zeppelin GmbH

[Iliustracijos 14 puslapyje]

„Hindenburg“ katastrofa prie Leikharsto 1937 metais dramatiškai užbaigė gigantiškųjų aerostatų erą

[Šaltinio nuoroda]

Nuotraukos: Brown Brothers