Nepaprastas susitikimas po 30 metų

DU MIČIGANO technologijos universiteto studentai 1967-aisiais atsitiktinai buvo apgyvendinti viename kambaryje. 18-metis Denis Šitsas iš Limos (Ohajo valstija) atvyko studijuoti miškininkystės. Dvidešimtmetis Markas Rudžas iš Bafalo (Niujorko valstija) jau trečius metus mokėsi civilinės inžinerijos.

Tuokart jų draugystė truko neilgai. Jaunuoliai universitete neužsibuvo ir greitai kiekvienas pasuko savo keliu. Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams tiedu vyrai vėl susitiko Dominikos Respublikoje. Galima sakyti, susitiko atsitiktinai, bet ne visai. Kaip suprasti? Kad sužinotume atsakymą, pažiūrėkime, kaip klostėsi šių vyrų gyvenimas, kai jų keliai išsiskyrė.

Denis eina kariauti

Universitete pasimokęs metus, Denis grįžo namo. 1967-ųjų gruodį jis buvo pašauktas į JAV armiją, o 1968-ųjų birželį išsiųstas į Vietnamą. Čia jis patyrė karo baisumus. Pasibaigus tarnybos laikui, 1969-aisiais, vaikinas grįžo į Jungtines Valstijas ir gavo darbą vienoje didelėje kompanijoje Ohajo valstijoje. Tačiau tai jo netenkino.

„Nuo pat vaikystės svajojau nukeliauti į Aliaską, ten įsikurti ir dirbti žemę“, — pasakoja Denis. Todėl 1971-aisiais jis su vienu mokyklos draugu ėmėsi savo svajonę įgyvendinti. Tačiau užuot įkūrus savo ūkį, Deniui teko dirbti visokius atsitiktinius darbus. Kurį laiką jis gyveno palapinėje ir gesino miško gaisrus. Vaikinas užsiželdino barzdą, užsiaugino ilgus plaukus ir pradėjo rūkyti marihuaną.

1972-aisiais, panoręs dalyvauti Užgavėnių karnavale, Denis iš Ankoridžo nuvyko į Naująjį Orleaną (Luizianos valstija). Paskui pasistatė nedidelę trobelę Arkanzaso miškuose. Čia jis ėmėsi tokio darbo: darė namų karkasus ir betonavo. 1973-iųjų birželį vaikinas autostopu išvyko pakeliauti po šalį, — jis ieškojo gyvenimo prasmės.

Markas dalyvauja antikariniame judėjime

Deniui išvykus, Markas universitete pasimokė dar kelis semestrus, bet paskui apsisprendė, kad nenori turėti nieko bendra su sistema, kuri remia karą. Todėl vaikinas sugrįžo į Bafalą ir kurį laiką dirbo plieno fabrike meistru. Tebejausdamas priešiškumą karui Markas metė darbą, nusipirko motociklą ir per visą šalį leidosi į San Franciską (Kalifornija). Nors tada to ir nežinojo, Denis su Marku San Franciske kurį laiką buvo tuo pačiu metu.

Markas, kaip ir Denis, užsiaugino barzdą, ilgus plaukus ir pradėjo vartoti marihuaną. Bet Markas buvo smarkiai įsitraukęs į antikarinį judėjimą, dalyvavo protesto akcijose ir žygiuose. Už privalomosios karinės tarnybos  vengimą jo ieškojo FTB, todėl kad nebūtų susektas, keletą metų prisistatydavo svetima pavarde. San Franciske jis gyveno kaip hipis. Čia 1970-aisiais prie jo durų atėjo du Jehovos liudytojai.

Markas pasakoja: „Jie turbūt pastebėjo šiokį tokį mano susidomėjimą, todėl atėjo dar kartą. Manęs nebuvo namie, bet liudytojai paliko Bibliją žaliais viršeliais ir tris knygas.“ Tačiau Markas buvo per daug pasinėręs į politinę veiklą ir malonumus, kad jas skaitytų. Be to, ant kulnų lipo FTB. Todėl jis kita pavarde pasitraukė į Vašingtoną (Kolumbijos apygarda). Marko draugė Kati Janiskivis, kurią jis pažinojo nuo universiteto laikų, išvyko kartu su juo.

Galiausiai, 1971-aisiais, Markas pakliuvo į FTB rankas. Du agentai palydėjo jį su apsauga reisiniu lėktuvu iš Vašingtono į Niujorką ir pasirūpino, kad jis būtinai išskristų į Torontą (Kanada). Matyt, FTB pareigūnai nemanė, kad Markas kelia grėsmę viešajai tvarkai, jie tik norėjo, kad jis išvyktų iš šalies. Kitais metais Markas su Kati susituokė ir drauge išvyko į Britų Kolumbijos provincijos (Kanada) Gabriolos salą. Sutuoktiniai troško atsiskirti nuo visuomenės ir suvokti gyvenimo prasmę.

Jie tampa liudytojais

Kaip prisimenate, vedamas troškimo surasti gyvenimo tikslą Denis autostopu keliavo po šalį. Atvykęs į Montanos valstiją jis netoli Šinuko miesto per javapjūtę gavo darbą pas vieną fermerį, kurio žmona ir duktė buvo Jehovos liudytojos. Jos pasiūlė Deniui paskaityti žurnalą Atsibuskite! Netrukus vaikinas įsitikino, kad liudytojai išpažįsta teisingą religiją.

Pasiėmęs Bibliją Denis iškeliavo iš ūkio ir nuvyko į Kalispelio miestą (Montanos valstija). Ten jis pirmą kartą dalyvavo Jehovos liudytojų sueigoje ir paprašė, kad kas nors su juo studijuotų Bibliją. Netrukus vaikinas apsikirpo ir nusiskuto barzdą. 1974-ųjų sausį Denis pirmą kartą išėjo į skelbimo tarnybą, o tų pačių metų kovo 3-iąją Polsono mieste (Montanos valstija) buvo pakrikštytas lovyje.

Tuo metu Gabriolos saloje gyvenantys Markas ir Kati turėdami laiko nusprendė patyrinėti Bibliją. Jie pradėjo skaityti King James Version (Karaliaus Jokūbo vertimą), bet dėl senovinės anglų kalbos jį suprasti buvo sunkoka. Tada Markas prisiminė tebeturįs Bibliją ir knygas, kurias jam kažkada buvo palikę liudytojai. Tai, ką Markas ir Kati sužinojo skaitydami Bibliją ir knygas Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą bei „Ar tikrai Biblija — Dievo Žodis?“, jiems padarė didžiulį įspūdį.

Markas pasakoja: „Ypač mane paveikė tai, kad knygoje Tiesa minima grupė krikščionių, kurie neina kariauti jokiomis aplinkybėmis. Supratau, kad šie žmonės išpažįsta tikrąją krikščionybę.“ Netrukus po to, nors Markui grėsė pavojus būti suimtam, juodu su Kati grįžo į Houtoną (Mičigano valstija) aplankyti Kati šeimos. Čia jie, tebeatrodantys kaip hipiai, apsilankė liudytojų sueigoje. Markas ir Kati sutiko studijuoti Bibliją ir studijavo visą mėnesį, kol buvo Mičigane.

Grįžę į Gabriolos salą jie Nanaimo miesto (Britų Kolumbijos provincija) gatvėje sutiko vieną liudytoją ir pasisakė norį studijuoti Bibliją. Tą pačią dieną su jais susitikti keltu atplaukė pilnas automobilis liudytojų ir buvo pradėtos Biblijos studijos. Po trijų mėnesių Markas ir Kati įsitraukė į skelbimo darbą, o dar po trijų, 1974-ųjų kovo 10-ąją, abu pasikrikštijo — savaite vėliau už Denį.

Denis imasi visalaikės tarnybos

1974-ųjų rugsėjį Denis pradėjo tarnauti pionieriumi (visalaikiu tarnu). Jis pasakoja: „Man patiko tarnauti pionieriumi, bet norėjau praplėsti savo tarnybą, todėl 1975-ųjų liepą pateikiau prašymą tarnauti pagrindiniame Jehovos liudytojų biure Brukline (Niujorkas). Mane ten pakvietė gruodį.“

Pirmiausia Denis gavo paskyrimą padėti rekonstruoti buvusį „Towers Hotel“ viešbutį į gyvenamas patalpas biuro šeimai. Čia jis keletą  metų dirbo plytelių klojėjų brigados prižiūrėtoju. Paskui, nusprendęs susituokti, išvyko į Kaliforniją. 1984-aisiais, tarnaudamas vyresniuoju Katedral Sičio susirinkime, vedė pionierę Kati Ens.

Kad galėtų ir toliau darbuotis dėl Dievo Karalystės, sutuoktiniai pasiryžo gyventi paprastai. Todėl nors Pietų Kalifornijoje statybų verslas klestėjo, Denis dažnai atsisakydavo progų uždirbti nemažus pinigus. 1988-aisiais jiedu su Kati pateikė prašymą dirbti Jehovos liudytojų tarptautinėse statybose. Tų pačių metų gruodį jie buvo paskirti į filialo Buenos Airėse (Argentina) statybas.

1989-aisiais Denis ir Kati buvo pakviesti Jehovos liudytojų statybose tarnauti nuolatos. Tapę visalaikiais šios srities tarnais, jie dukart darbavosi Suriname ir Kolumbijoje. Taip pat dirbo Ekvadoro bei Meksikos filialų statybose ir statė panašų objektą Dominikos Respublikoje.

Markas imasi visalaikės tarnybos

1976-aisiais Markui, kaip ir tūkstančiams kitų jaunų amerikiečių, kurie vengdami karinės tarnybos pabėgo į Kanadą, JAV vyriausybė paskelbė amnestiją. Jis su žmona Kati irgi norėjo gyventi paprastai ir daugiau laiko skirti tarnybai. Todėl Markas dalį darbo dienos dirbo matininku ir jiedu su Kati pamažu apmokėjo iki krikšto susikaupusias sąskaitas.

1978-aisiais, kai Kanados liudytojai rengėsi netoli Toronto (Ontarijo provincija) statyti naują filialo pastatų kompleksą, Markas su Kati turėjo galimybę pasisiūlyti dirbti ten. Kadangi Markas buvo prityręs matininkas, juos pakvietė į statybas. Džordžtaune abu darbavosi iki 1981-ųjų birželio, statybų pabaigos. Tada grįžo į Britų Kolumbiją ir ten ketverius metus padėjo statyti Jehovos liudytojų asamblėjų salę. Kai salė buvo užbaigta, juos pakvietė grįžti į Kanados filialą, kur prasidėjo jo plėtimo darbai.

1986-aisiais, keletą mėnesių padirbėję Džordžtaune, Markas su Kati buvo pakviesti į Kanados filialo šeimą. Jie tebetarnauja čia ligi šiol ir tebeturi daugybę progų dalyvauti statybose daugelyje kitų šalių. Kadangi Markas yra prityręs matininkas, jis kviečiamas atlikti matavimus statant Jehovos liudytojų filialus ir asamblėjų sales Pietų ir Centrinėje Amerikoje bei Karibų jūros salose.

Metams bėgant jiedu su Kati tarnavo Venesueloje, Nikaragvoje, Haityje, Gajanoje, Barbadose, Bahamų salose, Dominikoje, Jungtinėse Valstijose (Floridoje) ir Dominikos Respublikoje. Kaip tik dėl šios specialiosios visalaikės tarnybos Marko ir Denio keliai susikirto dar kartą.

Susitikimas Dominikos Respublikoje

Nieko vienas apie kitą nežinodami Markas ir Denis Dominikos Respublikoje darbavosi panašiuose projektuose. Vieną dieną jie netikėtai susitiko Jehovos liudytojų filiale Santo Dominge. Galite įsivaizduoti, koks buvo džiaugsmas. Juk praėjo 33 metai ir jie turėjo tiek daug ką vienas kitam papasakoti. Su vis  didėjančia nuostaba jie dalinosi čia aprašytais prisiminimais. Bet nuostabiausia tiek jiems patiems, tiek tiems, su kuriais jie dalinosi savo patirtimi, buvo daugybė jų gyvenimo panašumų.

Abu anksčiau buvo hipiai ir abu bėgdami nuo šiuolaikinės materialistinės gyvensenos su jos rūpesčiais buvo pasitraukę į nuošalias vietoves. Tiek Denio, tiek Marko žmonos vardas — Kati. Abu vyrai ėmėsi studijuoti Bibliją po pirmo apsilankymo Jehovos liudytojų sueigoje. Abu pasikrikštijo 1974-ųjų kovą. Abu tapo Jehovos liudytojų filialo šeimos nariais: Denis —Jungtinėse Valstijose, Markas — Kanadoje. Abu siekdami dvasinių tikslų stengėsi gyventi paprastai. (Mato 6:22) Abu dalyvavo tarptautinėse statybose ir darbavosi daugybėje šalių. Nei vienas, nei kitas iki netikėto jųdviejų susitikimo Dominikos Respublikoje niekada anksčiau nebuvo sutikęs buvusių draugų, priėmusių Biblijos tiesą.

Ar Markas ir Denis šiuos nepaprastus sutapimus priskiria lemčiai? Tikrai ne. Jie pripažįsta, jog, kaip rašoma Biblijoje, „visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“, tik kartais įvykiai susiklosto labai įdomiai. (Mokytojo 9:11, Brb) Bet jie taip pat pripažįsta, kad juos suvedė ir tai, kas bendra abiem — gyvenimo prasmės ieškojimas ir meilė Jehovai Dievui.

Denio ir Marko istorija taip pat aiškiai atskleidžia kai ką bendra visiems nuoširdiems Biblijos tiesą pažinusiems žmonėms. Denis aiškina: „Tai, ką patyrėme mudu su Marku, rodo, jog Jehova žino žmonių gyvenimo aplinkybes ir kai jų širdys pasidaro palankios, jis patraukia juos prie savęs.“ (2 Metraščių 16:9; Jono 6:44; Apaštalų darbų 13:48)

Markas priduria: „Taip pat mūsų patirtis duoda mums suprasti, kad kai asmuo prisiderina prie Jehovos normų, paaukoja jam savo gyvenimą ir trokšta kuo daugiau tarnauti, Jehova panaudoja jo gabumus, kad savo tautos labui palaikytų teisingą garbinimą.“ (Efeziečiams 4:8, NW)

Šių vyrų patirtis rodo ir dar kai ką: Dievas Jehova atlygina savo tautos žmonėms, tarnaujantiems jam iš visos širdies. Denis ir Markas tikrai jaučia jo palaimas. Denis sako: „Būti specialiuoju visalaikiu tarnu ir taip darbuotis dėl Karalystės yra didžiulė garbė. Tarnaudami su krikščionimis broliais ir seserimis iš viso pasaulio padrąsiname vieni kitus.“

Markas priduria: „Jehova neabejotinai laimina tuos, kurie Karalystei skiria pirmąją vietą. Galimybę būti Kanados filialo šeimos nariu ir darbuotis tarptautinėse statybose laikau ypatinga palaima.“

Nepaprastas susitikimas, tiesa? Taip, nes, anot Marko: „Svarbiausia, kas mūsų susitikimą daro tokį jaudinantį, yra tai, kad abu pažįstame bei mylime vienintelį Dievą Jehovą ir jam tarnaujame.“

[Iliustracija 21 puslapyje]

Denis 1966 m.

[Iliustracija 21 puslapyje]

Markas 1964 m.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Denis Pietų Dakotoje 1974 m.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Markas Ontarijo provincijoje 1971 m.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Denis ir Markas su žmonomis netrukus po jų atsitiktinio susitikimo 2001 m.