Tikras mažųjų pingvinų paradas!

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

ŽMONĖS nuščiuvę ir įsmeigę akis į tolį laukia — bene pamatys pirmuosius parado dalyvius. Staiga apšviesta „scena“ atgyja, nes iš vandens išnyra mažytė figūrėlė. Netrukus pasirodo antra, trečia... Susižavėjimo šnabždesys nuvilnija per minią. Prasideda naktinis pasirodymas — tikras mažųjų Filipo salos pingvinų paradas!

Pirmą kartą apie šiuos pingvinus pasaulis išgirdo iš žymiųjų keliautojų Vasko da Gamos ir Ferdinando Magelano, XVI amžiuje plaukiojusių po didžiuosius pietų vandenynus. Iš pradžių abejota, kokiai klasei pingvinus priskirti. Jie turėjo plunksnas kaip paukščiai, plaukiojo kaip žuvys ir vaikščiojo kaip sausumos gyvūnai. Galiausiai sprendimą nulėmė plunksnos. Kadangi jas turi tik paukščiai, vadinasi, pingvinas yra paukštis. Šių neskraidančių paukščių šeimą sudaro 18 rūšių pingvinai — tarp jų Antarktidos didingi imperatoriškieji ir Adelės pingvinai, pusiaujyje gyvenantys Galapagų pingvinai.

Ar norėtum pamatyti pingvinų koloniją jų natūralioje aplinkoje? Tada atvyk į Filipo salą, esančią už maždaug 140 kilometrų į pietryčius nuo modernaus Australijos didmiesčio Melburno. Čia kasmet apsilanko kokie 500000 turistų, norinčių pasigėrėti šiuo nepaprastu reginiu. Kodėl mažieji Filipo salos pingvinai tokie mieli?

„Žavūs, bet tikri triukšmadariai“

Oficialiu juodos ir baltos spalvos apdaru apsirengę mažieji pingvinai greitai užkariauja juos išvydusių žmonių širdis. Šie 33 centimetrų aukščio kilogramą sveriantys paukščiai yra mažiausi iš visų pingvinų. Bet neapsigauk! Jie nedideli, tačiau labai tvirti bei ištvermingi.

„Mažieji pingvinai žavūs, bet tikri triukšmadariai“, — sako profesorius Maikas Kalenas, jau 20 metų tyrinėjantis Filipo salos pingvinus. Jie yra patys triukšmingiausi iš visų pingvinų. Naktį jų kolonijoje girdėti riksmai, klegesys ir tauškesys — tai pingvinai gina savo lizdus nuo įsibrovėlių, siekia patraukti būsimo partnerio dėmesį arba džiaugiasi „choriniu dainavimu“.

Pirmąkart mažieji pingvinai buvo aprašyti 1780 metais ir taikliai pavadinti Eudyptula minor — graikų kalba tai reiškia „įgudęs mažasis nardytojas“. Aptakus torpedos formos kūnas, glotnios vandens nepraleidžiančios plunksnos ir plaukmenis primenantys sparnai leidžia pingvinui „skraidyti“ vandenyje.

Tobula „gelbėjimosi liemenė“

Ieškodami maisto šie pingvinai gali kasdien nuplaukti apie 100  kilometrų, o jei reikia, neišlipa iš vandens net kelias dienas ar savaites. Kaip jie miega jūroje? Atsakymas slypi jų plunksnų apdare. Pingvinus dengia storas pūkų ir sukibusių plunksnų sluoksnis, tris keturis kartus tankesnis nei skraidančiųjų paukščių. Oras, esantis po šia danga, yra puikus izoliatorius ir suteikia paukščiui plūdrumo, panašiai kaip gelbėjimosi liemenė. Tad pingvinas gali laisvai miegoti jūroje, it kamštis sūpuodamasis ant bangų, išskėtęs plaukmenis pusiausvyrai išlaikyti ir iškėlęs snapą virš vandens.

Žinoma, pingvino neapsaugotų nė storas apdaras, jeigu jį permerktų ledinis vanduo, kuriame paukštis ieško maisto. Tačiau tai pingvinui ne bėda — virš uodegos jis turi specialią riebalų liauką. Valydamasis paukštis tais riebalais sutepa plunksnas, kad jos nepraleistų vandens, būtų švarios ir sveikos. Nė vienas akvalangininkas neturi tobulesnės įrangos.

O kaip šis gyvūnas patenkina gėlo vandens poreikį jūroje? Sūrų jūros vandenį išgėlina dvi ypatingos liaukos, esančios virš akių. Krestelėjęs snapą pingvinas pašalina nereikalingą druską pro šnerves.

Nepaprastos ir šio paukščio akys: po vandeniu jos mato taip pat gerai, kaip ir virš vandens. Taip, pingvinas puikiai prisitaikęs gyventi vandenyje. Bet, mūsų laimei, jis nebūna ten visą laiką.

Pingvinai ir sausuma

Filipo salos ir šalia esančio žemyno krantai raižyti bei smėlėti, juos dengia tanki žolė ir kitokia augmenija. Tai puikios sąlygos 26000 mažųjų pingvinų kolonijai. Nauja gyvybė prasideda darbščių tėvų pakrantės smėlyje iškastame lizde. Kol tėvai imasi savo pareigų, padėtas kiaušinis gali išbūti nešildomas ir neprarasti gyvybingumo net kelias dienas. Perintiems pingvinams apatinėje pilvo dalyje atsiranda plikas odos lopinėlis, išraizgytas kraujagyslių. Perint kraujagyslės išsiplečia, perduodamos kiaušiniui reikalingą šilumą. Kadangi patinas ir patelė peri pakaitomis, neperinčio partnerio lopinėlis sumažėja ir jį uždengia vandens nepraleidžiančios plunksnos, todėl paukštis gali išplaukti jūron pasimaitinti.

Išsiritęs jauniklis auga nepaprastai greitai. Jau po aštuonių dešimties savaičių jis dydžiu prilygsta suaugusiajam ir yra pasirengęs išplaukti į vandenyną. „Nuostabu, kad jauni pingvinai į ilgas keliones leidžiasi kliaudamiesi  vien savo kūnu... ir išlikimo instinktais“, — rašoma knygoje Little Penguin—Fairy Penguins in Australia.

Taip jauni pingvinai per kokius trejus metus nukeliauja tūkstančius kilometrų, didžiąją laiko dalį praleisdami vandenyje. Išgyvenusieji veistis paprastai grįžta į savo gimtąją vietą — maždaug 500 metrų spinduliu nuo savo buvusio lizdo. Kaip jie randa kelią namo? Vieni tyrinėtojai teigia, kad pingvinai orientuojasi pagal saulę, vadovaudamiesi įgimtu biologiniu laikrodžiu, reaguojančiu į saulės judėjimą. Kiti mano, kad jie atpažįsta žinomas geografines detales. Šiaip ar taip, pasižiūrėti šių jūrinių paukščių grįžimo po ilgos kelionės arba įtemptos žvejybos į Filipo salą suplaukia minios žmonių.

Tegu paradas prasideda!

Prieblanda. Šimtai susijaudinusių atvykėlių patogiai įsitaiso ir laukia naktinio pingvinų pasirodymo. Šie jau senokai didelėmis grupėmis būriuojasi vandenyje, anapus bangų lūžio linijos. Paplūdimį apšviečia keli prožektoriai. Pakyla švelnus vėjas, į krantą palengva ritasi bangelės. Žiūrovai ima nerimauti. Kur pingvinai? Ar jie išlips iš vandens? Pagaliau pasirodo pirmieji pingvinai ir bailiai susigrūda palei krantą. Staiga kažko išsigandę jie vėl pradingsta bangose. Pingvinai bijo plėšrūnų, pavyzdžiui, erelių, todėl yra labai atsargūs. Netrukus jie vėl pasirodo ir ilgainiui įsidrąsina. Galiausiai vienas drąsuolis išlipa iš vandens ir vikriai nukrypuoja paplūdimiu į slėptuvę kopose. Kiti iš jo grupės greitai nuseka paskui. Nekreipdami dėmesio į šviesas bei žiūrovus jie pražygiuoja paplūdimiu. Tai tikrai primena paradą.

Saugiai pasiekę kopas pingvinai visai atsipalaiduoja ir dideliais būriais susirenka valytis plunksnų. Taip visi pingvinai grupelėmis perbėga paplūdimiu, sustodami „pasišnekučiuoti“ su kaimynais prieš kelionę į namus. Kad pasiektų savo urvus, kai kuriems teks ropštis į 50 metrų stačią uolą.

Maži pingvinai — didelės problemos

Mažiesiems pingvinams, kaip ir kitiems pasaulio gyvūnams, gresia daugybė pavojų, kuriuos dažnai sukelia žmogus. Tai ir iš laivų išsiliejusi nafta, ir dėl žmonių veiklos sumažėjęs arealas arba jų užvežti plėšrūnai, pavyzdžiui, naminiai gyvūnai bei lapės.

Sprendžiant šias problemas nuveikta tikrai nemažai. Pastaraisiais metais mažųjų Filipo salos pingvinų skaičius stabilizavosi. „Nors ir iš lėto, ... artėjame prie pergalės, — sako profesorius Kalenas ir priduria: — dabar didžiausias rūpestis yra, kaip išsaugoti mažųjų pingvinų maisto išteklius..., o tai susiję su vandenynų bei visos žmonijos likimu.“ Visuotinis atšilimas, įvairūs klimato reiškiniai, kaip antai El Ninjas, labai veikia maisto išteklius vandenynuose. Tą poveikį tyrinėtojai dabar ir bando išsiaiškinti.

Šio tyrimo rezultatai padės geriau pažinti turtingą, bet labai pažeidžiamą mūsų planetą ir ją tausoti. Kadangi jau pradėta rūpintis Filipo salos gyvūnija ir augalija, gal ir tau kada nors pasitaikys proga būti tarp susijaudinusių žiūrovų, šnabždančių: „Tikras mažųjų pingvinų paradas!“

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

FILIPO SALA

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Žiūrovai, sėdimos vietos ir šviesos — viskas paruošta pingvinų paradui stebėti

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Jauniklis užauga vos per dešimt savaičių

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

Nuotraukos: Photography Scancolor Australia

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

Nuotraukos 16 ir 17 puslapiuose: Photography Scancolor Australia