Barsukas — Britanijos miškų šeimininkas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRITANIJOJE

MIŠKO tylą nutraukė juodojo strazdo giesmė. Lėtai leidosi saulė. Sėdėjau ant nuvirtusio karpotojo beržo kamieno ir jaučiau pavakario ore tvyrantį drėgnos augalijos kvapą, nes ką tik buvo prašniokštęs lietus.

Švelnus vėjelis dvelkė man tiesiai į veidą. Šitą vietą pasirinkau ne atsitiktinai — ruošiausi stebėti barsukus. Nors jų akys bei ausys, papuoštos baltais galiukais, mažos, pats įsitikinau, kad barsukai labai gerai girdi ir turi jautrią uoslę. Žinojau, jog vos tik mane išvys ar užuos, — dings po žeme visai nakčiai.

Europinis barsukas yra didelis, slapus gyvūnas, maždaug metro ilgio, 30 centimetrų aukščio, sveria apie 12 kilogramų. Jo šiurkštus kailis — pilkas, snukutis, krūtinė, papilvė ir trumpos kojos — juodos, striuka stora uodega irgi pilka. Penkiapirštės letenos turi stiprius nagus.

Trys plačios baltos juostos, einančios per snukį ir ausis, yra ne tik išskirtinis barsuko bruožas, bet ir diskusijų objektas. Kai kas teigia, jog tamsiausią naktį barsukai saviškius atskiria pagal šias juostas, nors iš tikrųjų žinome, kad pagal kvapą. Kad ir kaip ten būtų, juostos barsuką puošia.

Barsukas yra dažnas Britanijos kaimo vietovių gyventojas. Šis įgudęs kasėjas be perstojo rausia tunelius, koridorius ir kameras — rengia sau namus. Jo būsto skersmuo gali siekti 30 metrų, o bendras labirinto tunelių ilgis gali būti net 300 metrų! Barsukas yra naktinis gyvūnas, tad dienos metu jo urvo kameros paprastai virsta miegamaisiais. Kamerose, išklotose šviežia paklote, patelė atsiveda jauniklių.

 Urve daug angų, paprastai atsiveriančių šalia juodalksnių arba gudobelių, gervuogių sąžalynuose. Manoma, kad kai kuriems barsukų urvams Anglijoje, turintiems daugiau kaip 50 angų, yra gerokai per 150 metų ir juose gali gyventi kelios tos pačios šeimos kartos. Šie žvėriukai gali išgyventi 15 metų ar net dar ilgiau, bet paprastai tegyvena 2—3 metus.

Barsukų urvus lengva rasti pagal dideles žemių sampylas prie angų, iš kurių buvo pašalintos žemės, akmenys ir uolienos. Kai pamatai viską, kas buvo išvilkta iš urvo, supranti, koks stiprus turi būti tas gyvūnas.

Kaip sužinoti, ar barsukas urve gyvena? Pirmiausia reikia netoli urvo paieškoti jo išvietės — negilių kokių 15—23 centimetrų pločio ir maždaug 20 centimetrų gylio duobelių. Jei ten yra išmatų ir ypač jeigu jos šviežios, vadinasi, barsukas tame urve gyvena. Be to, kad urvas gyvenamas liudija ir praminti takeliai, vedantys iš jo, o vasarą — sumindžiota žolė. Drėgnoje vietovėje galima ieškoti barsuko pėdsakų. Dar vertėtų atkreipti dėmesį, ar neišpurvinti ir ar nesubraižyti prie urvo augantys medžiai, nes barsukai mėgsta rąžytis kaip katės ir draskyti kamieną nagais. Jeigu urvas didelis, stebėti gyvūnus gali būti sunku, nes jie gali naudotis kitomis angomis. Tad kokią dieną anksti atsikėlęs nueik ir įbesk į kiekvieną angą po šakelę. Kitą rytą pamatysi, kuria anga gyvūnai naudojasi, — šakelė bus nustumta šalin.

Maisto barsukas ieško naktį. Jis minta gilėmis, buko riešutais, gali susekti ir išsikasti triušių jauniklius arba ieškodamas perų išdraskyti vapsvų lizdą. Koks jo pagrindinis patiekalas? Sliekai! Jis ėda kone viską: laukinius vaisius, katilėlių svogūnėlius, grybus, vabalus. Prisimenu, kaip vieną lietingą liepos naktį stebėjau barsukus. Jie nėjo toli nuo savo urvo, nes šiurkščioje žolėje buvo apsčiai kito skanėsto — po lietaus išlindusių šliužų.

Barsukai paprastai poruojasi liepą, o keturis penkis jauniklius atsiveda vasarį. Ūgtelėję maždaug trijų mėnesių barsukiukai jau išlenda į paviršių ir žaidžia prie urvo angos. Jaunikliams esant lauke abu tėvai atnaujina lizdo paklotę. Barsukai švarūs gyvūnai, todėl jų urvai labai tvarkingi. Savo patalus paprastai jie tvarkosi pavasarį ir rudenį, bet gali tai daryti ir kitu metų laiku. Tėvai išvelka seną, sudžiūvusią žolę, šakio lapus ir pakeičia juos naujais — pernakt pritempia net 30 tokių gniutulų. Juos gyvūnai pasikiša po smakru ir atbulomis įropoja į urvą.

Analinėje barsuko liaukoje gaminasi stipraus kvapo skystis, kuriuo jie pažymi savo teritoriją užpurkšdami jo ant žolės, akmenų ar tvorgalio. Jie net vienas kitą juo ištepa, kad atpažintų. Tokios žymės barsukui padeda lengvai rasti įėjimą į urvą.

Juodojo strazdo giesmė nutilo; sutemų apgaubtoje miškingoje vietovėje vėl įsiviešpatavo tyla. Sėdėjau užgniaužęs kvapą ir sustingęs, kai akies krašteliu pamačiau, kaip iš angos kyštelėjo juodas su baltais dryžiais barsuko snukutis. Kurį laiką žvėriukas stovėjo prie urvo angos uostydamas, ar nėra pavojų, ir tada dingo nakties tamsoje, tarsi koks šeimininkas, susiruošęs pasivaikščioti po savo valdas.

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Kamera, kurioje patelė atsiveda jauniklių

Miegamasis

Paklotė

[Iliustracija 13 puslapyje]

Barsuko jaunikliai

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Barsukas minta gilėmis, grybais, sliekais

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 13 puslapyje]

Nuotraukose barsukas: © Steve Jackson, www.badgers.org.uk