Jie parodė tikrą meilę. Pagalbos darbų maratonas

PRITYRUSĮ laikraščio Houston Chronicle redaktorių Ričardą Varą lengvai nenustebinsi, bet pernai būtent taip atsitiko. „Niekada nieko panašaus nesu matęs! — sušuko jis. — Negaliu tuo patikėti.“ Ne mažiau stebėjosi ir Hiustono (Teksaso valstija, JAV) meras Li P. Braunas. Jis pasakė: „Noriu, kad kiekvienas žmogus Hiustone pamatytų, ką jūs nuveikėte. Esu nepaprastai sujaudintas.“ Kam buvo skirti šie žodžiai? Redaktorius ir meras taip įvertino Jehovos liudytojų pagalbos darbus Hiustone. Kokie darbai tai buvo? Kam jų prireikė? Kodėl jie padarė tokį įspūdį? Kad sužinotume, pradėkime pasakojimą nuo pradžių.

Neregėtas potvynis

2001-ųjų birželio pradžioje smarkus tropinis uraganas Elison nusiaubė pietryčių Teksaso lygumą. Galiausiai birželio 8 dieną, penktadienį, Hiustone — ketvirtame didžiausiame šalies mieste * — užėjo tokia liūtis, kad per 24 valandas iškrito metras lietaus. Kylantis vanduo ėmė veržtis į parduotuves, įstaigas ir dešimtis tūkstančių namų. Greitkeliai už miesto pavirto srauniomis upėmis, juose įstrigę automobiliai ir didžiuliai sunkvežimiai buvo užlieti. Kai kuriais smarkiai užtvindytais keliais buvo neįmanoma pravažiuoti net ugniagesių ar kitokios pagalbos automobiliais. Žmonėms gelbėti buvo iškviesti sraigtasparniai ir galingi kariniai sunkvežimiai.

Galiausiai, kai pirmadienį, birželio 11-ąją, nusigiedrijo, paaiškėjo, jog Elison nusinešė ne vieno žmogaus gyvybę ir pridarė daugybę žalos. Žuvo dvidešimt du žmonės, iš jų — du Jehovos liudytojai: krikščionių vyresnysis Džefris Grinas ir jo svainė Frida Vilis. * Be to, buvo užlieta beveik 70000 būstų, taigi šis potvynis — viena didžiausių stichinių nelaimių, kokias tik teko patirti didmiesčiams. Iš tikrųjų Elison buvo daugiausia nuostolių atnešęs uraganas per visą JAV istoriją — jo padaryta žala siekia 5 milijardus JAV dolerių.

Savanorių antplūdis

Žmonės buvo sukrėsti. Vienas gelbėtojas pasakojo: „Permirkusi patalynė, permirkęs kilimas. Nuo sienų nuplautos vaikystės dienų nuotraukos.“ Nemažai ką prarado ir daugelis iš per 16000 Hiustone gyvenančių Jehovos liudytojų. Nukentėjo aštuonios Karalystės salės ir šimtai liudytojų namų. Kai kuriuos iš jų vanduo užliejo keletą centimetrų, kitus — net iki stogo. Iš viso žalą patyrė daugiau kaip 80 susirinkimų. Tačiau nukentėjusieji nebuvo palikti nelaimėje. Per artimiausias dienas prasidėjo kitas antplūdis — šį kartą savanorių, kurie atvyko padėti. Kaip viskas buvo toliau?

Potvyniui dar nepradėjus slūgti Hiustono Jehovos liudytojų susirinkimų vyresnieji ėmėsi veiklos. „Skambinome mūsų broliams ir seserims, juos lankėme, — pasakojo vienas vyresnysis. — Paskui įvertinome nuostolius ir iki pirmadienio, birželio 11 dienos, parengėme išsamų pranešimą, kuriame pateikėme nukentėjusiųjų sąrašus, nurodėme, kiek sugadinta namų ir kokie žalos mastai. Pranešimą išsiuntėme į pagrindinį Jehovos liudytojų biurą Brukline (Niujorkas).“ Po kelių dienų JAV Jehovos liudytojų filialas iš aštuonių  Hiustono miesto krikščionių vyresniųjų sudarė pagalbos nukentėjusiesiems komitetą ir paskyrė materialinę paramą. Kokią užduotį gavo komitetas? Padėti nukentėjusiesiems atgauti emocinę pusiausvyrą ir pasirūpinti užlietų liudytojų namų remontu. O tokių būstų buvo per 700!

„Kaip susidoroti su šia milžiniška užduotimi?“ — svarstė specialiai įkurto Hiustono Jehovos liudytojų pagalbos nukentėjusiesiems komiteto nariai. Jie iki vėlyvo vakaro sudarinėjo pirminį planą ir pagalbon pakvietė per 160 Hiustono Jehovos liudytojų susirinkimų. „Į kvietimą atsiliepė daugybė žmonių, — pasakojo komiteto pirmininkas. — Užsirašė daugiau kaip 11000 liudytojų. Jie be jokio užmokesčio aukojo savo laiką, jėgas ir įgūdžius.“

Kova su pelėsiais

Praėjus kelioms dienoms po potvynio savanoriai jau darbavosi nukentėjusiųjų namuose: traukė peršlapusius kilimus, plėšė sugadintas grindis, vertė sienas ir duris, kraustė permirkusias spintas ir visa kita, kas buvo suteršta nešvariu potvynio vandeniu. „Buvome susirūpinę ne tik mūsų brolių butais, — pasakojo vienas savanoris, — bet ir jų pačių sveikata.“ Kadangi ant sienų ir spintose būtų tuoj pat pradėję rastis nuodingų pelėsių, pirmiausiai patalpas reikėjo gerai išdezinfekuoti.

 Kad išmoktų tą darbą atlikti saugiai, keli liudytojai kreipėsi į Federalinę agentūrą avarinei pagalbai teikti (FEMA) — valstybinę instituciją, padedančią likviduoti įvairių katastrofų padarinius. Kiekvienas FEMA apmokytas liudytojas į apgadintus namus ėjo su dešimčia kitų savanorių ir ten juos mokė, kaip tinkamai atlikti dezinfekciją. Kitą dieną kiekvienas iš tų naujai apmokytų savanorių jau ėjo dirbti su dešimčia kitų žmonių. Anot vieno savanorio, „per keletą dienų išmanančių tą darbą padaugėjo iki kelių šimtų“. Plintantys pelėsiai nebepajėgė rungtyniauti su vis didėjančiu savanorių būriu! Per dieną darbuodavosi pensininkai ir atostogaujantys paaugliai. Vakarais juos pakeisdavo kiti savanoriai ir darbas tęsdavosi. Per šešias savaites visi užteršti liudytojų namai vėl buvo švarūs ir saugūs.

Vienas administracinis ir septyni rajoniniai centrai

Tuo tarpu pagalbos nukentėjusiesiems komitetas nupirko didžiulį kiekį gipso plokščių ir tonas kitų statybinių medžiagų. Bet kur jas sukrauti? „Kai vienos kompanijos vadovas sužinojo, ko mums reikia, — pasakojo  pagalbos komiteto atstovas, — jis mums pasiūlė nemokamai naudotis 5000 kvadratinių metrų sandėliu.“ Atsirado ne tik vieta statybinėms medžiagoms laikyti, bet ir buvo pasiūlytos patalpos biurui. Netrukus čia įsikūrė pagalbos nukentėjusiesiems administracinis centras, kuriame ištisai, net naktimis ir savaitgaliais, darbavosi apie 200—300 savanorių.

Kadangi apgadintų namų buvo visoje didžiulėje teritorijoje, septyniose Karalystės salėse buvo įkurti rajoniniai pagalbos centrai. Savaitgaliais kiekviename iš jų būriuodavosi savanoriai. (Skaitykite langą „Rajoniniame veiklos centre“.) Daugelis iš jų anksčiau kartu buvo statę savo rajono Karalystės sales. Turintys statybininkų įgūdžių savanoriai į pagalbą atvyko iš 11 Arkanzaso, Luizianos, Oklahomos ir Teksaso regioninių statybos komitetų. * Kiekviename rajoniniame centre dailidės, dažytojai, santechnikai ir kiti įgudę darbininkai ėmėsi vadovavimo ir mokė kitus. (Skaitykite langą „Mokymo programos.)

Planas ir duomenų bazė

Savanoriai laikėsi septynių etapų statybos darbų plano. Statybinės medžiagos į namus būdavo pristatomos per keturis kartus; pagal tvarkaraštį kiekvieno būsto remonto darbus buvo numatyta atlikti per tris savaitgalius. Taip visi pagalbos darbai turėjo būti užbaigti maždaug per šešis mėnesius.

Kad planas pavyktų, komitetas įkūrė 22 skyrius, tarp jų strategijos, tiekimo, apgyvendinimo ir transportavimo. Visi skyriai galėjo naudotis pačių savanorių sudaryta informacijos duomenų baze. Prieš pradėdami remonto darbus savanoriai dešimt dienų įvedinėjo reikiamą informaciją. Kaip buvo pažymėta naujienų pranešime, „tai buvo duomenų įvedimo maratonas“. Tačiau galiausiai visi reikiami duomenys buvo surinkti. Spragtelėjus pele duomenų bazėje buvo galima pamatyti, kada gali dirbti kiekvienas iš 11000 savanorių, kokie jų įgūdžiai ir kaip su jais susisiekti. Taip pat lengvai buvo galima sužinoti apie remontuotinų patalpų būklę, kokių leidimų reikia statyboms bei kitokią detalią informaciją apie apgadintus namus. Duomenų bazė tapo „pagalbos darbų širdimi“.

Sujaudinti ir dėkingi

Kai patalpos buvo apvalytos nuo pelėsių ir sausos, kiekvienuose namuose apsilankė įgudę statybininkai įvertinti, ko reikės remontui. „Šie savanoriai medžiagų poreikį apskaičiuodavo labai kruopščiai, vinies tikslumu, — aiškino jų atstovas. — Mes nenorėjome veltui eikvoti lėšų ir paaukotų medžiagų.“ Tuo pat metu kiti savanoriai iš miesto pareigūnų gavo statyboms reikalingus leidimus.

Paskui nukentėjusios šeimos buvo pakviestos atvykti į sandėlį ir iš turimų atsargų išsirinkti  kilimų, spintų, viniplasto grindų dangos ir kitų reikalingų daiktų. Matydami visa, kas jiems parūpinta, žmonės iš susijaudinimo braukdavo ašaras. Be to, nukentėjusieji iš savanorių gavo patarimų dėl draudimo ir buvo informuojami apie valstybės teikiamą pagalbą. Tada būdavo sudaromas namų remonto grafikas ir tą dieną, kai brigadai reikėdavo statybinių medžiagų, savanoriai sunkvežimių vairuotojai jas pristatydavo. Vienas neliudytojas, kurio namas buvo remontuojamas, savo žmonai, liudytojai, pasakė: „Tavo bendratikiai — nuostabūs žmonės. Vos viena brigada išėjo, atskubėjo kita. Jie dirba kaip skruzdėlės!“

Svarbiausius remonto darbus kiekviename bute savanoriai padarydavo maždaug per tris savaitgalius. „Tačiau kartais prireikdavo penkių ar net aštuonių savaičių“, — sakė komiteto pirmininkas. Senesniuose namuose atnaujindami sienas savanoriai dažnai pastebėdavo ankstesnius defektus ir nenorėdavo tų defektų palikti. Vienas savanoris meistras sakė: „Kartais pastebėdavome, kad statramsčiai apnikti termitų, tad vabzdžius išnaikindavome. Dažnai tekdavo stiprinti patį pastato karkasą. Namus palikdavome sutvarkytus kaip reikiant.“ Nuo potvynio nukentėjęs vyras vienam svečiui su dėkingumu pasakė: „Dabar mano namas yra geresnis negu tada, kai jį nusipirkau!“

 Greitoji virtuvė

Nebuvo pamiršta ir apie valgį, — grupė liudytojų sandėlį už Karalystės salės pavertė jo ruošimo ir tiekimo centru. Liudytojai iš visos šalies dovanojo šaldytuvų, šaldiklių, indaplovių, viryklių ir kitokios virtuvės įrangos. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį 11 virėjų ir kokie 200 kitų savanorių tame centre paruošdavo tūkstančius porcijų valgio. Vienas savanoris, šios virtuvės prižiūrėtojas, sakė: „Valgį Karalystės salių statybininkams ruošiame jau 19 metų, bet šis projektas didesnis už bet kokį mūsų įsivaizduotą.“

Maisto porcijos būdavo sudedamos į 120 didžiulių dėžių. Jos sukraunamos į 60 jau laukiančių transporto priemonių ir pristatomos į administracinį ir visus rajoninius centrus. Kiekviena namą remontuojanti brigada siųsdavo vieną darbininką į jiems paskirtą rajoninį centrą paimti maisto savo brigadai. Savanoriai pavalgydavo remontuojamame name ir tuoj pat grįždavo prie darbo.

Darbai baigti!

Pagaliau 2002-ųjų balandį 11700 savanorių pasiekė vienos iš ilgiausiai trukusių Jehovos liudytojų pagalbos kampanijų finišą. Jie darbavosi 1000000 valandų ir suremontavo arba visiškai atstatė 8 Karalystės sales ir 723 būstus. Vienas nuo potvynio nukentėjęs brolis išreiškė ir daugelio kitų jausmus, kai su dėkingumo ašaromis akyse pasakė: „Dėkoju Jehovai ir savanoriams už visokeriopą jų suteiktą pagalbą. Priklausyti mylinčiai brolijai yra didžiulė paguoda!“

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 21 puslapyje]

RAJONINIAME VEIKLOS CENTRE

Šiaurės rytų Hiustone, rajoniniame veiklos centre Nr. 4, šeštadienis, 7 val. ryto. Karalystės salėje susirinkę savanoriai šnekučiuojasi, juokauja ir užsikąsdami spurgomis gurkšnoja kavą. Kai kurie į čia važiavo tūkstančius kilometrų. Bet 7 val. 30 min. gyvi pokalbiai nuščiūva ir rajoninio veiklos centro prižiūrėtojas pradeda tai dienai skirtos Biblijos citatos aptarimą. Paskui jis praneša, jog sekmadienį 7 val. 30 min., prieš savanoriams išsiskirstant po darbo vietas, bus studijuojamas Sargybos bokštas, ir paskatina visus dalyvauti bei prisidėti savo komentarais anglų arba ispanų kalba. Prižiūrėtojas perduoda sveikinimus iš pagrindinio Jehovos liudytojų biuro. Jie sutinkami ilgais plojimais.

Tada rajoninio veiklos centro prižiūrėtojas pateikia naujausią informaciją apie pagalbos darbų eigą ir nuoširdžiai dėkoja savanoriams už jų pasiaukojamą dvasią. Jis paklausia: „Ar kas nors iš čia esančiųjų nežino, ką šiandien veikti arba kur eiti?“ Nepakyla nė viena ranka. „Kiek maisto porcijų mums reikia?“ Tuoj pakyla visų rankos ir visi pratrūksta juoktis. Galiausiai pasakoma malda ir 250 savanorių — vyrų, moterų, jaunų ir pagyvenusių, — eina į jiems paskirtas vietas, pasirengę dar vienai sunkiai darbo dienai.

Tas pats vyksta ir kituose šešiuose rajoniniuose bei administraciniame veiklos centre. Tuo tarpu pagrindinėje virtuvėje dirbantys savanoriai jau skuba maišyti puodus. Juk pusiaudienį visame Hiustone karšto valgio lauks per 2000 išalkusių darbininkų!

[Rėmelis/iliustracija 22 puslapyje]

MOKYMO PROGRAMOS

Savanoriai meistrai surengė kursus ir apmokė tam tikrų darbų kitus įgūdžių neturinčius brolius bei seseris. Vieni buvo mokomi dezinfekuoti namus, kiti — montuoti pertvaras ir spintas. Dar kiti — tinkuoti ir dažyti. Visi instruktažai buvo įrašyti į vaizdajuostes, o šios paskui buvo naudojamos naujai atvykstantiems savanoriams mokyti. „Šie kursai, — pasakė vienas pagalbos komiteto narys, — mums padėjo užtikrinti gerą remonto darbų kokybę.“

[Iliustracija]

Meistrų rengiami kursai

[Rėmelis 24 puslapyje]

„TIKRASIS DIEVO DARBAS“

„Draudimo kompanijos stichines nelaimes vadina Dievo darbu, — sakė vienas pagalbos komiteto narys. — Tačiau tikrasis Dievo darbas yra čia visus tuos mėnesius darbavęsi savanoriai. Mūsų brolija — stebuklas!“ Kol buvo reikalinga pagalba, savaitgaliais atvykdavo daugiau kaip po 2500 savanorių. Komiteto pirmininkas pasakė: „Kad dalyvautų vienoje iš didžiausių Jehovos liudytojų kada nors surengtų pagalbos kampanijų, šie be atlygio triūsiantys savanoriai atšaukė planuotas atostogas, pakeitė savo šeimos tvarkaraščius ir atidėjo kitus asmeninius reikalus.“

Ilgai trukusiai pagalbos kampanijai reikėjo pasiaukojimo. Vienas nuo darbų pradžios iki pabaigos talkinęs savanoris kas savaitę po 50 valandų dirbo savo darbovietėje ir dar po 40 valandų — pagalbos darbus. „Jehova man davė jėgų, — sakė jis. — Pažįstami manęs klausinėja: ‘Ar tau už tai moka?’ Aš jiems sakau: ‘To nedaryčiau už jokius pinigus.’“ Viena šeima iš Luizianos, norėdama prisidėti prie pagalbos darbų, po visos savaitės pasaulietinio darbo važiuodavo 400 kilometrų kelią. Daugelis dirbdavo nuo saulėtekio iki saulėlydžio, paskui vykdavo namo. Viena 30 prityrusių savanorių grupė, kuriai į vieną pusę tekdavo važiuoti nuo septynių iki dešimties valandų, sakė: „Tai daryti verta.“ Kita savanorė savo pasaulietinį darbą baigdavo 15 val. 30 min., paskui iki 22 val. darbuodavosi administraciniame veiklos centre. Ji padėdavo ir savaitgaliais. „Tai teikia pasitenkinimą“, — sakė ji.

Iš tikrųjų šie ir kiti savanoriai mielai padėjo dėl to, kad juos taip elgtis skatino broliška meilė — tikrųjų krikščionių skiriamasis bruožas. (Jono 13:35) Apsilankęs pagalbos darbų administraciniame centre Hiustono meras pasakė: „Jūs tikite, jog reikia daryti tai, ką Dievas mums liepia, ir savo tikėjimą parodote darbais.“

[Iliustracija 20, 21 puslapiuose]

2001 m. birželio 9 d. Hiustoną užplūdo vanduo

[Šaltinio nuoroda]

© Houston Chronicle

[Iliustracija 21 puslapyje]

Greitkeliai pavirto upėmis

[Iliustracija 21 puslapyje]

Vanduo veržėsi į namus

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Kai kurie iš tūkstančių į pagalbą pasisiūliusių liudytojų

[Iliustracija 24 puslapyje]

Virtuvės brigada paruošė per ketvirtį milijono porcijų valgio

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 19 puslapyje]

NOAA