Keistoji jurumi̇́

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ARGENTINOJE

TAMSIOJE požeminėje slėptuvėje įsikūrusi bendruomenė sujudusi — į vidų braunasi užpuolikas. Gynėjai su parengtais, nors kovai ir netinkamais ginklais skuba į pavojingą zoną. Staiga milžiniška gynybinės sienos dalis griūva ir krisdama sutraiško daugybę gyventojų. Akinančioje šviesoje pro pralaužtus įtvirtinimus įsiveržia grobikas.

Ar tai romėnų laikų miesto užpuolimo aprašymas? O gal scena iš kovinio filmo? Visai ne! Tai jurumi antpuolis vabzdžių akimis. O jurumi, arba didžiajai skruzdėdai, — tai tik vienas iš daugelio termitynų, kuriuos ji kasdien apgrobia.

Jurumi iš arčiau

Skruzdėdų yra įvairių rūšių, bet čia pasakosime apie didžiąją skruzdėdą, kuri dar vadinama skruzdėlių meška. Iš tikrųjų tai nėra jokia meška, — taip ji praminta galbūt dėl nevikrios eisenos ir dėl to, kad gindamasi paprastai stovi ant užpakalinių kojų. Be to, ji, panašiai kaip meška, savo stipriais dilbiais „apkabina“ užpuoliką.

Šiaurės rytų Argentinoje bei gretimose šalyse didžioji skruzdėda vadinama jurumi, mat gvaranių genties indėnų kalba tai reiškia „mažõs burnõs“. Pavadinimas taiklus, nes skruzdėdos žiotys yra labai mažos, nors žandikaulis eina per visą galvos ilgį. Pailgas, vamzdiškas jurumi snukis pirmiausiai ir krenta į akis ją pamačius. Be to, jurumi didžiuojasi ilga, puria uodega, kurią ji kartais laiko beveik stačiai. Gyvūno kailis tankus, o uodega dar tankesnė ir puresnė, todėl jis atrodo didesnis, nei yra iš tikrųjų. Nors jurumi išvaizda ir įspūdinga, ji ne didesnė už vokiečių aviganį. Suaugęs gyvūnas sveria iki 25 kilogramų, tačiau ilgis nuo snukio iki uodegos galiuko gali siekti beveik 2 metrus.

Jurumi yra vienišos klajoklės. Daugiausia jų gyvena pelkėtose Pietų Amerikos savanose. Galbūt jūs įsivaizduojate, jog šis žemynas ištisai apaugęs tankiais drėgnaisiais miškais ir vešlia augmenija. Bet jame yra ir neaprėpiamų lygumų, sausų pievų su kur ne kur vešančiomis palmių giraitėmis ir dygiais krūmynais. Augalams pūvant susidaręs derlingas dirvožemis yra ideali vieta termitams veistis. Čia jie iš žemės ir savo seilių stato labai tvirtus „dangoraižius“. Tokie monolitai būna maždaug 2 metrų aukščio.

Tokioje termitų karalystėje ir galima pamatyti šių vabzdžių mėgėją jurumi. Mokslinis gyvūno pavadinimas Myrmecophaga tridactyla nurodo du jo ypatumus: pirma, mitybos įpročius (skruzdėda), antra, tai, kad trys iš keturių abiejų jo priešakinių letenų pirštų turi lenktus nagus. Enciklopedijoje Enciclopedia Salvat de la fauna rašoma: „Nagai reikalingi maisto paieškoms bei gynybai. Puolama skruzdėda atsistoja ant užpakalinių kojų ir jais tarsi išgaląstu stiletu darbuojasi taip narsiai bei sumaniai, kad gali stipriai sužaloti arba net priversti bėgti jaguarą.“

Jurumi mityba

Jurumi neturi dantų. Tačiau tai jai nesukelia jokių sunkumų, nes susirasti maisto skruzdėdai padeda ypatingos priemonės. Pirmiausia, labai jautri — 40 kartų jautresnė nei žmogaus —  uoslė. Priekinėmis letenomis su 10 centimetrų ilgio nagais jurumi prasikasa į žemėje esančias slėptuves ir ieško vabzdžių, lervų arba kiaušinėlių. Tada į požeminius vabzdžių koridorius ji įkiša savo 45 centimetrų ilgio liežuvį.

Didžiulės jurumi seilių liaukos išskiria lipnias seiles, todėl gyvūno liežuvis visada būna drėgnas ir lipnus. Prie jo prikibusias skruzdėles arba termitus skruzdėda įtraukia į burną. Tačiau vien nuryti šiuos gyvius nepakanka. Juos reikia suvirškinti. Įdomu, kad jurumi skrandžio raumenys yra tokie stiprūs, kad vabzdžius sutrina.

Koks jurumi likimas?

Nors jurumi veisiasi didelėje Centrinės ir Pietų Amerikos teritorijoje, jų čia niekada nebuvo gausu. Galbūt šis gyvūnas nėra toks vislus. Praėjus maždaug 190 dienų po apvaisinimo jurumi patelė atsiveda tik vieną jauniklį. Pirmaisiais metais motina savo jauniklį nešiojasi ant nugaros. Vienas Argentinos gamtininkas šį įdomų reiškinį aprašo taip: „Netikėtai pamačiau patelę su vos kelių dienų jaunikliu. Prie suaugusio gyvūno nugaros prigludusį mažytį padarėlį buvo sunku pastebėti ir aš susidomėjęs žiūrėjau, kokia tai tobula maskuotė: jauniklis įsitaisęs taip, kad juodas dryžis ant jo nugarėlės sutampa su tokiu pat dryžiu ant jo motinos nugaros. Taip jis nekrinta į akis plėšriesiems paukščiams.“

Savo ekologinei bendrijai jurumi daro labai svarbų poveikį. Vienas gyvūnas per dieną suryja dešimtis tūkstančių skruzdėlių ar termitų. Gal negalėtume atsiginti nuo vabzdžių, jei jurumi jų populiacijos nereguliuotų? Šiaip ar taip, gamtos pusiausvyra kinta. Kodėl?

Deja, dėl žmonių veiklos jurumi pamažu nyksta. Vieni medžioja jas dėl malonumo, kiti žudo todėl, kad, jų nuomone, šis gyvūnas neša nelaimes. Dar kiti jas gaudo norėdami parduoti retų gyvūnų augintojams. Neretai šios skruzdėdos baigia savo gyvenimą narvuose arba jų iškamšos patenka į muziejus. Ar jurumi papildys kitų retų baigiančių išnykti gyvūnų gretas, parodys laikas. Apsaugoti šiai įdomiai gyvosios gamtos atstovei dedama daug pastangų.

[Iliustracija 15 puslapyje]

Skruzdėda ieško termitų — vieno didžiausių savo skanėstų

[Iliustracija 15 puslapyje]

Savo jauniklį „jurumi“ nešioja ant nugaros

[Iliustracija 14, 15 puslapiuose]

Įspūdingas 45 centimetrų ilgio „jurumi“ liežuvis

[Šaltinio nuoroda]

Kenneth W. Fink/Bruce Coleman Inc.