Dūdmaišis — senovinis instrumentas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRITANIJOJE

ŠKOTIJOS kalniečių dūdmaišiui, kuriuo iki šių dienų griežiama Britanijoje, Kanadoje, Jungtinėse Valstijose bei kitose angliškai kalbančiose šalyse, — tik 300 metų. Tačiau iš tikrųjų jo kilmė siekia kur kas senesnius laikus — jau prieš kelis tūkstantmečius panašaus instrumento būta Ūre, mieste, kuriame gyveno Abraomas, ir senovės Egipte. Ten randama birbynių, kurias specialistai laiko šiandieninių dūdmaišių pirmtakėmis. Kas ir kada prie jų pridėjo maišą, nėra žinoma.

Daugiau kaip prieš 500 metų iki Jėzaus Kristaus gimimo parašytoje biblinėje Danieliaus knygoje išvardyti šeši babiloniečių muzikos instrumentai. (Danieliaus 3:5, 10, 15) Ten paminėtas aramėjų kalbos žodis sumponja daugelyje Biblijos vertimų išverstas žodžiu „dūdmaišis“.

Nors nežinoma, kaip šis senovės babiloniečių instrumentas atrodė, bet tikriausiai buvo panašus į vieną iš dūdmaišių, kurių teberandama Rytų šalyse. Istoriniai dokumentai liudija, kad įvairūs dūdmaišiai — kai kurių formų išlikę iki šių laikų — naudoti Persijoje (Iranas), Indijoje ir Kinijoje.

Tarptautinė įvairovė

Kaip rašė romėnų istorikas Svetonijus, Romos imperatorius Neronas savo viešpatavimo  laikotarpiu, pirmajame m. e. amžiuje, pažadėjo: jei išsilaikys soste, grieš „vienu po kito vandens vargonais, fleita ir dūdmaišiu“. Maždaug 50 metų prieš Neronui gimstant (37 m. e. m.), poemoje, kuri priskiriama poetui Vergilijui, minimas „maloniai čirpiantis dūdmaišis“.

Nuo senovės laikų šiais instrumentais grota Airijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, taip pat Balkanuose ir Skandinavijoje. Kaip dūdmaišis atkeliavo į Britaniją? Žinoma, kad maždaug 500 m. p. m. e. keltai čia atsigabeno vienos formos dūdmaišį ir kad daugelyje Anglijos grafysčių bei Škotijoje įvairiausių dūdmaišių būta nuo seno. Leidinyje The Oxford Companion to Music netgi teigiama, kad „Anglijoje dūdmaišis buvo paplitęs keliais šimtmečiais anksčiau nei Škotijoje“.

Romos pėstininkai turėjo savo dūdmaišininkus, bet niekas nežino, ar romėnai, 43 m. e. metais užkariavę Britų salas, dūdmaišį atsigabeno patys, ar tik perėmė, ką rado čia.

Jei kada lankysitės Škotijoje ir pasitaikys proga išgirsti siaurame slėnyje aidint kalniečių dūdmaišio melodiją, sutiksite, kad tai nepamirštama.

 [Rėmelis/iliustracija 24, 25 puslapiuose]

2000-ųjų rugpjūtį, norėdami surinkti pinigų labdarai sergantiesiems vėžiu, tūkstančiai dūdmaišininkų ir būgnininkų surengė eitynes Edinburge gerai žinoma Princų gatve. Grupė apibūdinta kaip „pats didžiausias visų laikų dūdmaišių orkestras“ (nuotrauka viršuje). Prisidėti prie Škotijos dūdmaišininkų atvyko muzikantų ne tik iš Europos, Kanados, Jungtinių Valstijų, bet ir iš tolimojo Honkongo bei Guamo salos Ramiajame vandenyne.

Pagrindinis dar išlikęs šios rūšies škotiškas instrumentas — Škotijos kalniečių dūdmaišis. Be jo, šiai instrumentų grupei priskiriamas Škotijos žemumų ir Škotijos mažasis dūdmaišis. „Northumbrian“ — vienintelis išlikęs angliškasis dūdmaišis: savo švelniu tonu jis primena tiek klarnetą, tiek obojų. Kitaip nei kalniečių dūdmaišis, ką tik paminėti trys instrumentai yra su mažomis dumplėmis; muzikantas orą į maišą pučia ne burna, o spausdamas ranka dumples.

Knygoje The Bagpipe—The History of a Musical Instrument Fransis Kolinsonas rašo, jog 1746-aisiais vienas Anglijos teismas paskelbė tokį nutarimą: „[Škotijos] kalniečių pulkas niekada nežygiavo be dūdmaišininko..., todėl, įstatymo požiūriu, dūdmaišis — karo įrankis.“ Kadangi joks klanas niekada nėjo į mūšį be dūdmaišininko, Škotijos kalniečių dūdmaišis tapo vieninteliu muzikos instrumentu, kuris buvo „uždraustas“ kaip karo ginklas.

[Šaltinio nuoroda]

Colin Dickson

[Rėmelis/iliustracijos 25 puslapyje]

Škotijos kalniečių dūdmaišis

Pūtiklis. Jo gale yra vienos krypties vožtuvas. Pūtiklis su maišu sujungtas tuščiavidure medine jungtimi, pritvirtinta prie maišo angos. Per pūtiklį dūdmaišininkas pripučia oro į maišą, o jį spausdamas išstumia orą pro melodinę ir burdonines birbynes.

Liežuvėliai. Patys geriausi padaryti iš nendrės Arundo donax, tam tikslui auginamos Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje.

Melodinė birbynė. Muzikinis vamzdis, kuriuo melodija griežiama vieną skylutę dangstant nykščiu, o septynias kitas — likusiais pirštais. Garsas išgaunamas pro dvigubą liežuvėlį. Oras į ją patenka iš maišo, kurį dūdmaišininkas laiko po alkūne.

Bosinis burdonas. Panašus į tenorinius burdonus, bet jo garsas dviem oktavomis žemesnis už melodinės birbynės.

Jungtys. Daugiausiai gaminamos iš dramblio kaulo, banginio dantų arba kaulo, o šiais laikais ir iš plastmasės.

Tenoriniai burdonai. Jie yra du. Kiekviename vibruoja po liežuvėlį. Garsas skamba unisonu, viena oktava žemiau už melodinės birbynės.

Maišas. Pagal tradiciją daromas iš gyvulio odos, paprastai apsiūtos škotišku audiniu.

Mediena. Senovėje buvo naudojama vietinė šviesios spalvos — dažniausiai buksmedžio — mediena, kurią nudažydavo juodai. Vėliau pamėgta ceiloninio juodmedžio (Brya ebenus) iš Vest Indijos kieta mediena, bet naudojama ir kitokia, pavyzdžiui, Afrikos juodmedžio (Dalbergia melanoxylon).

[Iliustracijos]

Burdono liežuvėlis

Birbynės liežuvėlis

[Iliustracija 23 puslapyje]

Škotų dūdmaišininkas tautiniais drabužiais

[Iliustracija 24 puslapyje]

Mokomoji birbynė. Dūdmaišininkas mokosi griežti ja kaip atskiru instrumentu.