Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kas daroma, kad skristume saugiau

Kas daroma, kad skristume saugiau

Kas daroma, kad skristume saugiau

PRIEŠ kelias savaites iki rugsėjo 11-osios Aleksas manė, kad beveik visiškai įveikė skrydžio baimę. Kai iš Atėnų oro uosto laineris pakilo skristi Bostono link, šis 42 metų visuomenės informavimo skyriaus direktorius pradėjo nerimauti. Jam ėmė daužytis širdis, delnus ir kaktą išmušė prakaitas.

Tačiau jis žinojo, ką daryti. Kad įveiktų skrydžio baimę, gydytojas buvo pataręs jam giliai kvėpuoti, susikurti mintyse malonų vaizdą, tvirtai įsikibti į ranktūrius ir kas 15 sekundžių juos atleisti. Kai triukšmas bei kratymas pasidarė nepakeliamas, Aleksas bandė įsivaizduoti ramiai sėdįs ežero pakrantėje. „Maniau, kad tokia savitvarda — didžiulė mano pergalė“, — prisimena Aleksas.

Skristi lėktuvu bijosi milijonai žmonių. Pastaraisiais metais daugybė ieškojo pagalbos — lankė specialias mokyklas, klausė paskaitų, kaip įveikti skrydžio baimę. Vienus ten nueiti paragino šeimos nariai, kitus — darbdaviai ar aviakompanijos. Daugumai kursai buvo naudingi; mokyklų žiniomis, jie padėjo net 90 procentų lankiusiųjų.

Tačiau rugsėjo 11-oji viską sujaukė. Aleksas, irgi lankęs kursus, juos metė. Atsisakė skristi į susitikimą su svarbiu klientu ir tuo nuvylė darbdavį. „Skraidymo baimė ir teroristų išpuoliai, — sakė Aleksas, — šito per daug. Tam gydytojai manęs neparengė.“

Saugumo sistema kruopščiai peržiūrėta

Baugštūs keleiviai įsitikinę, kad prieš teroristams lipant į lėktuvus rugsėjo 11-ąją jų irgi buvo pasiteirauta to, ko klausiama visų keleivių. „Ar nepažįstamas asmuo neprašė jūsų įnešti į lėktuvą kokių nors daiktų?“ „Ar bagažo nebuvote palikę be priežiūros nuo tada, kai supakavote?“ Į klausimus, kaip ir daugelis, jie, neabejotina, atsakė neigiamai. Kai kurie ekspertai irgi mano, jog tai, kad teroristai netrukdomi pateko į lėktuvus, liudija apie kelionių saugumo spragas. „Nebuvo priežasčių perversmams, — sako buvęs Aviacijos saugumo aljanso direktorius Džimas Makena. — Keturių lėktuvų pagrobimo ir katastrofų, nusinešusių tūkstančius gyvybių, galbūt pakaks imtis veiksmų.“

Po šių tragiškų įvykių visa oro uostų ir lėktuvų saugumo sistema buvo kruopščiai peržiūrėta. Per Kongreso posėdį JAV susisiekimo ministerijos generalinis inspektorius Kenetas M. Mydas pareiškė: „Nepaisant ankstesnių bei naujų saugumo reikalavimų, vis dar neramu dėl saugumo trūkumų ir... spragų, jas būtina užlopyti.“ Kas daroma toms spragoms užlopyti?

Kaip ieškoma potencialių pažeidėjų

Didžiulės JAV aviakompanijos vyresnioji apsaugos pareigūnė, paklausta, ar pati baiminasi skristi, ryžtingai atsakė: „Ne!“ Ji teigė pasitikinti kompiuterine tikrinimo sistema. Registruojamas kiekvienas tokią sistemą taikančių aviakompanijų parduotas bilietas: kur pirktas — bilietų kasoje, kelionių agentūroje, per internetą. Be to, įrašomi tokie duomenys: keleivis skrenda vienas ar su šeima, draugais, ar nesiejamas su nusikaltėlių pasauliu, gal kada nors elgėsi netinkamai su aviakompanijų darbuotojais arba nuosavybe.

Kiekvienąsyk keleiviui užsiregistravus oro uoste informacija patikrinama, atnaujinama ir lieka archyve. Surinkti duomenys, jų apdorojimo metodai — griežčiausiai saugoma aviakompanijų paslaptis. Panašios apsaugos sistemos taikomos visame pasaulyje. Kartais jos tiesiogiai susietos su valstybinėmis ar tarptautinėmis policijos institucijomis, pavyzdžiui, Interpolu. Daugelyje Europos oro uostų registruojama, kada ir kur keleivis jau skridęs ir kokia jo kelionių „istorija“.

Šie duomenys renkami todėl, kad kur kas didesnę grėsmę kelia piktavaliai žmonės, o ne keleivių bagažas. Oro uostų apsaugą patobulintų ir biometriniai prietaisai bei mikroprocesorinės kortelės. Tai jau diegiama.

Taip pat oro uostų saugumo tarnybos ieško būdų dar labiau sustiprinti kontrolę, kad į lėktuvą būtų neįmanoma įnešti pavojingų daiktų ar medžiagų. Tikrinimas rentgeno spinduliais — netobulas. Apsaugos darbuotojams sunku ilgai išlikti atidiems, nes žiūrėti į miglotus bagažo vaizdus ekrane gana monotoniška. O magnetometrai dažnai be reikalo kelia paniką aptikę namų raktus, monetas, diržų sagtis.

Griežtesni įstatymai

Kompensuoti tuos trūkumus vyriausybės bando griežtindamos oro uostų apsaugos įstatymus. Jungtinėse Valstijose nuo 2002 metų pabaigos bagažą reikalaus krauti tik keleiviams sulipus į lėktuvą, taip pat kruopščiai tikrins rankinį bagažą, o speciali sistema ieškos sprogmenų. Lakūnų kabinų durys jau daromos tvirtesnės. Aviakompanijų darbuotojus papildomai moko, kaip elgtis kritinėmis situacijomis. Be to, keleiviniuose lėktuvuose tvarkos dabar žiūri ginkluoti pareigūnai.

Keletą savaičių ar mėnesių po rugsėjo 11-osios daugelyje pasaulio oro uostų keleiviai ir jų bagažas būdavo apieškomi rankomis. Kartais tikrindavo kelis kartus. Toks atsargumas daugelyje Europos oro uostų buvo įprastas praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai nepaprastai padaugėjo lėktuvų pagrobimų. Dabar keleiviams draudžiama neštis į lėktuvą bet kokius smailius daiktus. Pereiti kontrolės punktą galima tik su bilietais. Daugelis jau priprato, kad čia išsirikiuoja ilgos eilės, ir nebesistebi oro uoste išvydę ginkluotus kareivius.

Techninei priežiūrai — ypatingas dėmesys

Įsivaizduokite įprastą sceną: perėjęs daugybę oro uosto patikrinimo punktų keleivis galiausiai atsiduria prie vartų ir laukia pranešimo, kada galės lipti į lėktuvą. „Ar girdėjote? — netikėtai paklausia šalia stovintis verslininkas pilku kostiumu. — Lėktuvas vėluos dėl techninių nesklandumų.“ Ir atsidusęs priduria: „Tikiuosi, jie neišsiųs mūsų be variklio!“

Daugelis nežino, kad aviakompanijos kruopščią apžiūrą atlieka nuolat. Ką remontuoti, paskiriama atidžiai tyrinėjant lėktuvo žurnalą. Aviakompanijos reikalauja, kad lėktuvai bei jų varikliai būtų nuodugniai tikrinami pagal griežtą tvarkaraštį, — ir tai daroma kur kas dažniau nei automobiliams — net jei nebuvo jokių gedimų.

Vienas didžiulės aviakompanijos techninės priežiūros darbuotojas gali tai paliudyti. „Šioje srityje dirbu beveik 15 metų, — sako jis, — bet dar niekad nemačiau ir negirdėjau, kad kas nors žiūrėtų į saugumą pro pirštus. Pagaliau tais lėktuvais skraido ir jų draugai bei šeimos, todėl jie nenori rizikuoti.“

Lėktuvų techninė priežiūra — atsakingas darbas. Vienas darbuotojas pasakoja: „Aš niekad nepamiršiu vakaro, kai Ajovos valstijoje Su Sityje sudužo lėktuvas DC-10. Tuo metu dirbau techniniu prižiūrėtoju ir tikrindavau bei tvarkydavau kaip tik to tipo lėktuvų uodegas. Beveik nieko nežinojome, kodėl lėktuvas sudužo. Pamenu, kad tą vakarą savo darbą atlikau ypač stropiai ir vis mąsčiau: ‘Kas atsitiko tam lėktuvui? Gal kas nors nepastebėjo to, ką galėčiau surasti dabar, ir taip būtų išvengta dar vienos nelaimės? Ar viską padariau tiksliai taip, kaip reikia?’ Tą vakarą ilgai tikrinau lėktuvo uodegą ir svarsčiau.“

Lėktuvų techniniai prižiūrėtojai savo darbą išmano puikiai: jie nuolatos mokomi atlikti tiek įprastas užduotis, tiek sudėtingą apžiūrą bei šalinti labai rimtus gedimus. Kad mokėtų susidoroti su pačiais įvairiausiais sunkumais, kasmet tobulinasi kursuose.

Įvykus lėktuvo katastrofai surinkta informacija ištiriama ir užfiksuojama treniruoklyje. Lakūnai bandytojai ir lėktuvų inžinieriai šiuo treniruokliu ieško būdų, kaip technikai panašius gedimus galėtų pašalinti ateityje. Tada surengiama su tuo susijusi mokymo programa, kurioje specialistai gauna konkrečius nurodymus. Panašūs tyrimai gali paskatinti pakeisti lėktuvų ar jų dalių konstrukciją, taigi iš tokių nelaimių galima pasimokyti, kad jos nepasikartotų.

Vienas techninės priežiūros darbuotojas pabrėžė: „Mums visiems sakoma, kad skrydžiai nepasidarys saugūs savaime, — saugumą reikia sukurti.“

Vėl lėktuve

Po keturių neskraidymo mėnesių Aleksas nusprendė, jog atėjo laikas įveikti savo liguistą baimę. Bostono tarptautiniame Logano oro uoste budintys policininkai ir Nacionalinės gvardijos kariai jam nesukėlė nerimo. Ilgos eilės prie kontrolės punkto ir bagažo patikrinimas rankomis nė kiek nesutrikdė.

Priešingai — Aleksą tai dar labiau patikino, kad skris saugiai. Kartais iš nerimo jam vis dar suplazda širdis, šiek tiek išmuša prakaitas. Tačiau dėdamasis savo nešulį ant lentynos lėktuvo salone, Aleksas sako: „Dabar jaučiuosi kur kas geriau nei kažkada.“

[Rėmelis/iliustracija 5 puslapyje]

Skrydžio baimė

Paskaičiuota, kad skristi bijo 1 iš 5 keleivių. Vis dėlto ne visi jie abejoja skraidymo saugumu. Dažnai nerimą sukelia aukščio, žmonių minios ar kitokia baimė.

[Schema 8 puslapyje]

KOKIA TIKIMYBĖ ŽŪTI?

Tikimybė per Tikimybė per

metus lygi 1 iš: visą gyvenimą lygi 1 iš:

Kelių eismo nelaimėse 6212 81

Būti nužudytam 15104 197

Dirbant su mašinomis 265000 3500

Lėktuvo katastrofoje 390000 5100

Prigerti vonioje 802000 10500

Nuo nuodingų gyvūnų, augalų 4,2 milijono 55900

Nuo žaibo 4,3 milijono 56000

[Šaltinio nuoroda]

Šaltinis: JAV nacionalinė saugumo taryba

[Iliustracija 6 puslapyje]

Sustiprinta oro uosto apsauga

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Joel Page

[Iliustracija 7 puslapyje]

Keleivių duomenų rinkimas ir tikrinimas

[Iliustracija 7 puslapyje]

Pagerinta techninė priežiūra

[Iliustracija 8 puslapyje]

Pilotai yra labai geri specialistai