Turėjau nešti mirtį, dabar siekiu taikos

PAPASAKOJO TOŠIAKIS NIVA

Buvęs japonų pilotas, per II pasaulinį karą rengtas taranuoti amerikiečių laivą, pasakoja, ką jautė laukdamas pražūtingos užduoties.

TRIUŠKINANTIS Midvėjaus mūšio pralaimėjimas 1942-ųjų birželį sustabdė japonų ekspansiją Ramiojo vandenyno regione. Japonija pradėjo Jungtinėms Valstijoms bei jų sąjungininkėms pralaimėti vieną mūšį po kito bei prarasti anksčiau užkariautas teritorijas.

1943-iųjų rugsėjį Japonijos vyriausybė paskelbė, jog į karinę tarnybą bus šaukiami ir anksčiau nuo jos atleisti universiteto studentai. Gruodį aš, dvidešimtmetis, iš universiteto patekau į laivyną. Po mėnesio tapau karinio jūrų laivyno aviacijos studentu. 1944-ųjų gruodį buvau rengiamas valdyti naikintuvą „Zero“.

Specialus kamikadzių puolamasis korpusas

Japonijai grėsė pralaimėjimas. 1945-ųjų vasarį bombonešių B-29 antskrydžiai virš Japonijos padažnėjo. Tuo pačiu metu prie pagrindinės valstybės teritorijos susitelkė specialieji JAV karinio jūrų laivyno daliniai, ir šalis tapo nuo lėktuvnešių kylančių bombonešių taikiniu.

Prieš kelis mėnesius Japonijos karo vadai buvo nutarę lemiamoms kautynėms panaudoti savižudybių taktiką. Nors jau tuomet aiškėjo, kad Japonija karo nelaimės, tas sprendimas pratęsė konfliktą ir, be abejo, pareikalavo dar tūkstančių gyvybių.

Taigi buvo sukurtas specialus puolamasis būrys. Jam davė vardą kamikadzė — dieviškasis vėjas; taip vadinosi taifūnas, kuris, pasak padavimo, XIII amžiuje sunaikino mongolų grobikų laivus. Per pirmąją kamikadzių ataką kiekvienas iš penkių naikintuvų „Zero“, pilotuojamas savižudžio ir nešinas 250 kilogramų bomba, atakavo taikiniu parinktą laivą.

Jatabės aviacijos korpusas, kuriame tarnavau, gavo įsakymą steigti savižudžių eskadrilę. Kiekvienam davė po anketą, kurioje  reikėjo atsakyti, ar norėtume tapti savižudžių puolamojo korpuso nariais.

Buvau tikras, kad už savo šalį turiu paaukoti gyvybę. Bet jeigu mano lėktuvą numuš anksčiau, nei taranuosiu taikinį, ir numirsiu beprasmiškai? Ar mama bus patenkinta, jei žūsiu neatlikęs pareigų šeimai? Įtikinti save, kad ryžtis tokiai mirčiai verta, buvo nelengva, bet aš pasisiūliau.

Jatabės specialaus puolamojo korpuso pirmąją grupę suformavo 1945-ųjų kovą. Nors atrinko 29 mano kolegas, aš į ją nepatekau. Po specialių treniruočių buvo numatyta, kad atlikti savo pražūtingos užduoties iš Kanojos oro bazės į Kagošimos prefektūrą jie išvyks balandį. Prieš grupei išvykstant į Kanoją aplankiau draugus tikėdamasis sužinoti, kaip jie jaučiasi akistatoje su mirtimi.

„Mes mirsime, — ramiai pasakė vienas jų, — bet tu mirti neskubėk. Jei kuris nors iš mūsų liks gyvas, turės papasakoti kitiems, ko verta taika, ir jos siekti.“

Mano draugai išvyko 1945-ųjų balandžio 14-ąją. Po kelių valandų klausėmės radijo, norėjome sužinoti, kuo viskas baigėsi. Diktorius pasakė: „Pirmasis Šova kamikadzių specialus puolamasis būrys taranavo priešo pajėgas jūroje į rytus nuo Kikai Šimos. Mūšyje žuvo visi.“

Ohka — gyvoji bomba

Po dviejų mėnesių mane perkėlė į Konoikės karinio jūrų laivyno aviacijos korpusą, tapau specialios puolamosios eskadrilės „Džinrai“ nariu. Džinrai reiškia „dieviškasis griaustinis“. Eskadrilę sudarė sausumos aerodromų lėktuvai (vadinami puolėjais), palydimieji naikintuvai ir lėktuvnešiais gabenami bombonešiai.

Po kiekvienu pagrindiniu lėktuvu — dviejų variklių puolėju — kabojo Ohka — „vyšnios žiedas“. Toks pavadinimas simbolizuoja, jog jauni pilotai yra noriai pasirengę paaukoti savo gyvybę. Ohka — tai 5 metrų ilgio sparnais, 440 kilogramų sveriantis vienvietis raketinis sklandytuvas. Jo priekyje sukraudavo apie toną sprogmenų.

Pagrindiniam lėktuvui priartėjus prie taikinio pilotas sėsdavo į Ohka ir sklandytuvas būdavo atkabinamas. Šiek tiek laiko jis dar sklęsdavo varomas trijų raketų — kiekvienos po dešimt sekundžių — paskui smigdavo žemyn į taikinį. Sklandytuvą taikliai galima pavadinti gyvąja bomba. Kartą paleistas, jis nebegalėdavo grįžti atgal!

 Per treniruotes Ohka pilotas sėsdavo į naikintuvą ir nerdavo link taikinio maždaug iš 6000 metrų aukščio. Mačiau, kaip tokių treniruočių metu žuvo keletas lakūnų.

Pirmoji grupė į skrydį išsiruošė dar prieš paskiriant mane į eskadrilę. Ją sudarė 18 puolėjų su sklandytuvais Ohka, juos lydėjo 19 naikintuvų. Puolėjai buvo sunkūs ir lėti. Nė vienas taikinių nepasiekė. Tiek puolėjus, tiek jų palydą numušė JAV naikintuvai.

Nebelikus palydimųjų naikintuvų, kitoms užduotims „Džinrai“ eskadrilė turėjo skristi be jų. Negrįžo niekas. Visi žuvo Okinavos mūšio lauke.

Paskutinės karo dienos

1945-ųjų rugpjūtį mane perkėlė į Ocu karinio jūrų laivyno aviacijos korpusą. Bazė buvo įsikūrusi Hieizano kalno papėdėje, netoli Kioto miesto. Tikintis, kad JAV karinės pajėgos išsilaipins pagrindinėje Japonijos teritorijoje, savižudžių išpuolius prieš JAV karo laivus planuota rengti paleidžiant sklandytuvus Ohka nuo kalno. Tam jo viršuje buvo įtaisyti bėgiai.

Laukėme įsakymo išskristi, tačiau taip ir nesulaukėme. Rugpjūčio 6 ir 9 dieną atominės bombos sugriovė Hirosimą ir Nagasakį, o rugpjūčio 15-ąją Japonija besąlygiškai kapituliavo prieš Jungtines Valstijas ir jų sąjungininkes. Karas pasibaigė galutinai. Gyvas likau tik per plauką.

Rugpjūčio pabaigoje grįžau į gimtąją Jokohamą, bet bombonešių B-29 antskrydžiai mano namą buvo pavertę pelenais. Šeimą radau puolusią į neviltį. Sesuo ir sūnėnas žuvo liepsnose. Guodėmės, kad iš karo grįžo jaunesnysis mano brolis.

Nors visur riogsojo griuvėsiai ir trūko maisto, grįžau į universitetą baigti mokslų. Po metų juos baigiau ir gavau darbą. 1953-iaisiais vedžiau Mičiko, laikui bėgant susilaukėme dviejų sūnų.

Siekiu taikos

1974-aisiais Mičiko su viena Jehovos liudytoja pradėjo studijuoti Bibliją. Netrukus pradėjo lankyti jų sueigas ir skelbti. Man nepatiko, kad žmona taip dažnai išeina iš namų. Ji paaiškino, kad krikščioniška tarnyba prisideda prie tikrosios taikos ir laimės. Jei taip, pamaniau, turėčiau ne priešintis, o pritarti.

Kaip tik maždaug tuo laiku naktiniais sargais pasamdžiau kelis jaunus liudytojus. Kai vaikinai atėjo, paklausinėjau apie jų organizaciją bei tarnybą. Stebėjausi pamatęs, kad jie, kitaip nei jų bendraamžiai, buvo dėmesingi ir pasiaukojamos dvasios. To išmokė Biblija. Vaikinai paaiškino, kad tarp liudytojų visame pasaulyje nėra rasinės diskriminacijos ir kad jie tvirtai laikosi Biblijos priesako mylėti Dievą bei savo artimą. (Mato 22:36-40) Nepaisydami valstybės sienų bendratikius laiko broliais ir seserimis. (Jono 13:35; 1 Petro 2:17)

‘Idealizmas ir tiek’, — pamaniau. Kadangi daugybė krikščioniškų denominacijų kovoja viena su kita, negalėjau patikėti, kad Jehovos liudytojai — išimtis.

Išsakiau jiems savo dvejones. Jaunuoliai parodė man „Jehovos liudytojų metraštį“; jame  perskaičiau, kad Vokietijoje Hitlerio režimo laikais už neutralumą liudytojus kalino ir net baudė mirtimi. Įsitikinau, jog Jehovos liudytojai — tikri krikščionys.

1975-ųjų gruodį mano žmona parodė savo pasiaukojimą Dievui vandens krikštu. Ta proga man buvo pasiūlyta studijuoti Bibliją. Tačiau, pagalvojęs apie savo finansinius įsipareigojimus — sūnų mokslo išlaidas bei kreditą už mūsų namą — priimti pasiūlymo nesiryžau. Susirinkimo vedusieji vyrai rinkdavosi tokius pasaulietinius darbus, kad turėtų daugiau laisvo laiko. Maniau, to paties bus tikimasi ir iš manęs. Bet pamatęs, kaip galima suderinti krikščionies gyvenimą su pasaulietiniu darbu, galiausiai nusprendžiau studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais.

Apsisprendžiu tarnauti taikos Dievui

Po dvejų metų studijavimo mano studijų vadovas paklausė, ar negalvoju paaukoti gyvenimo Dievui. Tačiau šiam žingsniui nesiryžau, ir tai slėgė.

Vieną dieną darbe skubėjau laiptais žemyn. Suklupau, nusiritau, susitrenkiau pakaušį ir praradau sąmonę. Kai atsigavau, baisiai gėlė galvą, todėl greitosios pagalbos automobiliu mane nuvežė į ligoninę. Nors pakaušis labai sutino, nei lūžio, nei vidinio kraujavimo nebuvo.

Koks dėkingas pasijutau Jehovai už gyvybę! Nuo tos akimirkos pasiryžau vykdyti Jehovos valią ir paaukojau jam savo gyvenimą. Pasikrikštijau 1977-ųjų liepą būdamas 53. Mano vyresnysis sūnus Jasujukis taip pat studijavo Bibliją ir pasikrikštijo kokiais dviem metais vėliau.

Praėjus maždaug dešimčiai metų po krikšto išėjau į pensiją. Per tuos metus laikiausi krikščionies kelio derindamas jį su pasaulietiniu darbu. Dabar tarnauju vyresniuoju Jokohamoje, daug laiko skiriu krikščioniškai veiklai. Pirmasis mūsų sūnus tarnauja vyresniuoju ir visalaikiu skelbėju kaimyniniame susirinkime.

Kadangi patekęs į specialią puolamąją eskadrilę, kurios užduotis nešti mirtį, likau gyvas, esu už tai dėkingas ir laikau garbe skelbti „šią gerąją naujieną apie karalystę“. (Mato 24:14, vertė Č. Kavaliauskas, 1972) Esu tvirtai įsitikinęs, kad geriausias gyvenimo kelias — būti Dievo tautos nariu. (Psalmyno 144:15) Naujajame pasaulyje, kuris netrukus ateis, žmonija daugiau niekada nematys karo, nes „tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“. (Izaijo 2:4)

Jei tokia Dievo valia, norėčiau sutikti tuos kare žuvusius pažįstamus, kurie bus prikelti. Didžiulis džiaugsmas bus pasakoti jiems apie taikų gyvenimą, kuriuo jie galės mėgautis žemės rojuje valdant Dievo dangiškajai Karalystei! (Mato 6:9, 10; Apaštalų darbų 24:15; 1 Timotiejui 6:19)

[Iliustracija 19 puslapyje]

Kai tarnavau karinio jūrų laivyno oro pajėgose

[Iliustracija 18, 19 puslapiuose]

„Ohka“ — gyvoji bomba

[Šaltinio nuoroda]

© CORBIS

[Iliustracija 20 puslapyje]

Su draugais prieš jiems įvykdant pražūtingą užduotį. Aš — vienintelis išlikęs gyvas — antras iš kairės

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su žmona Mičiko ir vyresniuoju sūnum Jasujukiu

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

U.S. National Archives photo