Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Abroljusas. Būkite akyli!

Abroljusas. Būkite akyli!

Abroljusas. Būkite akyli!

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRAZILIJOJE

PLAUKDAMI pro netoli Baijos valstijos (Brazilija) krantų slūgsančius koralinius rifus XVI amžiaus jūreiviai vieni kitus perspėdavo: „Abra os oljus!“ (Būkite akyli!) Pasakojama, kad dėl šios dažnai kartojamos frazės Abroljusu ir buvo pradėta vadinti tenykštė penkių mažyčių salelių grupė.

Abroljusas yra pietų Atlante, vos už 80 kilometrų nuo pakrantės miestų Karavelo ir Alkobasos. Salynas izoliuotas, nes jį supa koraliniai rifai. Jei ne labai pelningas masalas — banginis kupročius — dėl nepažymėtų jūrlapiuose rifų bei smarkių Atlanto audrų daugelis jūreivių čia plaukti tikrai nebūtų rizikavę.

Kupročių medžioklė ir stebėjimas

XIX amžiuje pakrantės žvejybos miestams Abroljuso banginiai tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. Išklausę specialių mišių, per kurias vietos kunigas palaimindavo jų valtis, medžiotojai leisdavosi salyno link — kas darbuodamasis irklais, kas pakėlęs bures mažu atviru laiveliu. Kaip vyrai sugebėdavo nukauti tokį stambų gyvūną? Pasinaudodavo banginių motiniškais instinktais: pirmiausiai harpūnu nudurdavo jauniklį, o tada tuo jauku priviliodavo motiną. Užmuštus banginius medžiotojai vilkdavo į žemyną ir pristatydavo į vieną iš šešių Karavelo banginių apdorojimo fabrikų, kur būdavo išgaunami vertingi jų taukai.

Nors XIX amžiaus viduryje nunykus vietinei banginių taukų rinkai šiuos gyvūnus mažai kas benaikino, dešimtmečiais medžiotas kupročius XX amžiuje Abroljuso salyne beveik nustojo veistis. Todėl medžioklė apie salas liovėsi. Čia paskutinį kartą harpūnu banginis nudurtas 1929-aisiais.

Naujas Abroljuso istorijos puslapis atverstas 1983-iaisiais, kai tos penkios salos ir Abroljuso rifas — iš viso 910 kvadratinių kilometrų — pripažinta jūrų nacionaliniu parku. Apie banginius beveik nieko nebuvo girdėti 50 metų, bet 1987-aisiais tyrinėtojai pranešė keletą jų pastebėję parko vandenyse ir nusprendė neišleisti iš akių. Nuostabu — kupročiai vėl pradėjo veistis netoli salų.

Žinios apie sugrįžusius banginius ir vis plačiau sklindantis garsas apie ankstesnį Abroljuso žavesį pamažu pradėjo traukti grupeles lankytojų. Giedrą vasaros rytą Karavelo mieste viena šeima sėdo į žvejų valtelę ir leidosi šešių valandų kelionėn į Abroljusą. Štai kaip vienas iš keliautojų aprašo savo įspūdžius.

Didžiųjų skrybėlių barjeras

„Kai mūsų valtininkas Manuelis laviravo pro Sienų rifą, supratau, kodėl senovėje portugalų jūreiviai bijojo šių vandenų. Netoli paviršiaus šmėksojo iš jūros dugno iškilusios kokių 20 metrų aukščio ir 50 metrų pločio įvairiaspalvių koralų kolonos. Dėl apversto kūgio formos vietiniai gyventojai jas praminė didžiosiomis skrybėlėmis. Gelmėse daugelis tų kolonų yra susijungusios ir sudaro milžiniškas arkas bei koridorius arba net dvidešimties kilometrų ilgio sienas, vietomis iškilusias virš vandens. Šie koralų dariniai ir vadinami Sienų rifu.

Jį praplaukę horizonte išvydome Abroljusą. Žiūrint iš toliau tos penkios salos primena vandenyne plaukiojančius milžiniškus pleištus. Geologų teigimu, tolimoje praeityje dėl stipraus lavos slėgio šios didžiulės plokštės iškilo į paviršių iš vandenyno dugno. Todėl visos salos panašios: pietrytinėje pusėje iš vandens kyšo status skardis, o pietvakarinėje nuolaidus šlaitas smailėja ir baigiasi siauru paplūdimiu.

Dabar jau galėjome įžiūrėti švyturį bei neaiškius dviaukščių pastatų kontūrus didžiausioje Santa Barbaros saloje. Čia įsikūrusiam Brazilijos aplinkos ir atsinaujinančių gamtos išteklių instituto (IBAMA) personalui bei Brazilijos jūrų pėstininkams maistą atgabena tiekėjai; jie atplaukia valtimi kas dvi savaites. Nesunku įsivaizduoti, kaip nekantriai jų atvykstant laukia ir vietinės ožkos — saliečių maisto atsarga kritišku atveju. Čia nėra nei pensionų, nei viešbučių, nei barų, nei restoranų, — neleidžiama jų steigti. Turistai, norintys pasilikti nakvynei, turi miegoti aplink salą prišvartuotose valtyse.

Kai Manuelis akylai stebėdamas koralinį rifą atsargiai išmetė inkarą, du IBAMA prižiūrėtojai įlipo į mūsų valtį ir supažindino su kai kuriomis parko taisyklėmis. Turistai lanko tik dvi salas, Siribos ir Redondos, vaikšto pažymėtais takais visada lydimi prižiūrėtojo. Čia nežvejojama, negalima pasiimti jokio suvenyro — net paplūdimio akmenuko. Stebėti banginius irgi leidžiama tik pagal griežtą reglamentą. Vienu metu prie jų gali priplaukti ne daugiau kaip trys valtys ir ne arčiau 100 metrų. Jei banginis plaukia link valties, variklis turi būti išjungtas, o vėl įjungti galima tik tuomet, kai gyvūnas iškyla į paviršių. Pastebėjus, kad banginis nerimauja, valtys turi pasišalinti.“

Nuostabių paukščių namai

„Paukščiams čia patinka. Abroljuso salyne peri fajetonas, baltasis padūkėlis, tamsusis padūkėlis, puošnioji fregata ir juodnugarė žuvėdra.

Kai pirmąją dieną laipiojome Siribos pakrantės uolomis, IBAMA tyrinėtojas Džordanas mums parodė padūkėlių ir raudonsnapių fajetonų lizdus. Padūkėlis mėgsta sukti lizdą ant žemės atviroje vietoje, o raudonsnapis fajetonas mieliau renkasi uolų plyšius, kur nebaisūs smarkūs vėjo gūsiai, lengvai galintys apversti lizdą.

Be abejo, iš visų paukščių žaviausia maždaug vištos dydžio puošnioji fregata. Poravimosi laikotarpiu akį traukia patinėlio kaklo maišelis — jis tampa ryškiai raudonas ir išsipučia it futbolo kamuolys. Keista, kad fregata maitinasi jūros gėrybėmis, o bijo vandens. Ji neturi daug riebalų tepti plunksnoms, todėl kad neperšlaptų, negali nardyti.

Tačiau tą trūkumą puikiai kompensuoja paukščio nepaprastas gebėjimas skraidyti. Turėdamas įspūdingus dviejų metrų ilgio sparnus, jis suranda šilto oro srautus ir beveik nejudėdamas kybo ore akylai stebėdamas savo nenoringą žvejybos partnerį, padūkėlį. Kai tik padūkėlis sučiumpa laimikį, fregata sminga žemyn, puola jį ir kartais savo ilgu lenktu snapu išplėšia žuvį tiesiog iš padūkėlio snapo. Jei įbaugintas padūkėlis laimikį išmeta, fregata neria žemyn ir meistriškai pasičiumpa jį dar nespėjusį dingti vandenyje. O kaip tada, jei padūkėlis suskumba žuvį praryti? Žinoma atvejų, kai agresyvi fregata pasivijo padūkėlį ir privertė atryti, ką prarijęs!“

Po vandeniu

„Kitą dieną praleidome tyrinėdami povandeninį pasaulį. Vandens temperatūra salyne niekada nenukrenta žemiau 24 laipsnių, o matomumas jame būna iki 15 metrų. Todėl ramiems, sekliems salų pakrančių vandenims tyrinėti nereikalinga jokia brangi nardymo įranga. Pakanka kvėpavimo vamzdelio, kaukės ir plaukmenų. Gilyn besiskverbiančius saulės spindulius atmuša tuntai žuvų, žali, alyviniai ir geltoni koralai, raudonos pintys ir dumbliai. Mus užlieja įvairiaspalvės šviesos srautas. Nors palyginus su kitais atogrąžų rifais šių koralų įvairovė nėra didelė, kai kurių rūšių randama tik čia.

Nepaprasto žydrumo vandenyje aplink salą knibžda daugiau kaip 160 rūšių žuvys. Gyviai čia patys įvairiausi, dideli ir maži: vėžlys logerhedas, mažoji žuvis angelas, baltakrūtinis chirurgas, sidabrinė vėjažuvė, žuvis papūga, milžiniškas akmeninis ešerys, mureninis ungurys. Žuvys tokios jaukios, kad jas galima maitinti tiesiog iš rankos, o viską prarijusios atsargiai kandžioja pirštus ieškodamos ko daugiau.“

Kupročius sugrįžta

„Trečiosios dienos popietę į Karavelą išplaukėme prieštaringai nusiteikę. Buvau sužavėtas Abroljuso, bet nusivylęs, kad neteko pamatyti nė vieno banginio. Tačiau beplaukiant, po kokių 30 minučių, Manuelis staiga sušuko: ‘Ei, banginis! Ei, banginis!’ Maždaug už 200 metrų pasirodė trejetas kupročių — du suaugusieji ir jauniklis. Galėjome aiškiai įžiūrėti baltą didžiulių plaukmenų apačią. Galbūt smalsaudamas vienas banginis priartėjo prie mūsų ir kelias minutes plaukė greta. Negalėjau patikėti savo akimis, kai jis milžinišku kūnu pusiau išniro iš vandens ir aukštielninkas pliumptelėjo atgal. Vandenynas stipriai subangavo! Nors salos jau dūlavo tolumoje, vis dar matėme banginių uodegų pelekus bei kartais nuo vandens paviršiaus kylančias čiurkšles. Buvo džiugu, kad kupročius sugrįžo.“

Miglota ateitis

Medžiotojai grėsmės nebekelia, tačiau tebetyko kiti pavojai. Būtų naivu manyti, kad šios salos gali išvengti žalos, daromos visai aplinkai. Vienas okeanografas pasakė: ‘Kai viskas aplink naikinama, saugoti salyną ir apriboti lankytojų skaičių nepakanka.’

Daugelis mokslininkų mano, jog dėl visuotinio atšilimo Sienų rifas blunka; tai reiškia, kad nyksta jo trapūs dumbliai. Kadangi dėl žemyne kertamų miškų bei dirvos erozijos susidaro vis daugiau sąnašų, kurias upės plukdo į jūrą, atrodo, neišvengiama, kad galų gale jos pakenks ir šių salų koralams. Kasmet gausėjant lankytojų, gamtosaugininkai ir toliau turės akylai saugoti Abroljusą, kad jis netaptų savo paties nepaliesto grožio auka.

Tačiau kol kas nė vienas iš šių Abroljuso horizonte besitvenkiančių debesų neužtemdo jo grožybių: nuostabių akrobatų — banginių, žavingų paukščių ir unikalių koralų. Nors nuo tada, kai atrastas Abroljusas, praėjo beveik 500 metų, jis tebėra vieta, kur verta būti akylam. Ką išvysi čia apsilankęs, niekada nepamirši.

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

BRAZILIJA

ABROLJUSAS

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ABROLJUSO SALYNAS

Siriba

Redonda

Santa Barbara

Gvarita

Suesti

[Iliustracija 15 puslapyje]

Abroljuso švyturys, pastatytas 1861 m.

[Iliustracija 16 puslapyje]

Puošnioji fregata

[Iliustracija 16 puslapyje]

Smegeninis koralas

[Šaltinio nuoroda]

Enrico Marcovaldi/Abrolhos Turismo

[Iliustracija 16 puslapyje]

Mažoji žuvis angelas

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Baltasis padūkėlis

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Redonda

[Šaltinio nuoroda]

Foto da ilha: Maristela Colucci

[Iliustracija 17 puslapyje]

Mureninis ungurys

[Iliustracija 17 puslapyje]

Baltakrūtinis chirurgas

[Iliustracija 17 puslapyje]

Raudonsnapis fajetonas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kupročius su jaunikliu