Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Tikėjimo išmėginimai Slovakijoje

Tikėjimo išmėginimai Slovakijoje

Tikėjimo išmėginimai Slovakijoje

PAPASAKOJO JANAS BALIS

GIMIAU 1910-ųjų gruodžio 24-ąją dabartinėje rytų Slovakijoje, Zahoro kaime. Tuo metu mūsų kaimas buvo Austrijos ir Vengrijos imperijos teritorijoje. 1913-aisiais mama išsivežė mane į Jungtines Valstijas pas tėvą; jis iš Zahoro išvyko anksčiau. Praėjus porai metų nuo to laiko, kai mudu su mama atvykome į Garį (Indianos valstija, JAV), gimė mano sesutė Ana. Paskui tėvas susirgo ir 1917-aisiais mirė.

Aš godžiai kibau į mokslus, ypač domėjausi religija. Tuomet lankiau prie kalvinistų bažnyčios įsteigtą sekmadieninę mokyklą. Mano domėjimąsi dvasiniais dalykais pastebėjo mokytojas ir davė Holmano Bibliją. Joje buvo apie 4000 klausimų ir atsakymų. Aš, vienuolikmetis, turėjau apie ką pamąstyti.

‘Tai yra tiesa’

Tuo metu kai kurie ten pat gyvenę slovakų imigrantai tapo Biblijos tyrinėtojais (tokiu vardu tada buvo žinomi Jehovos liudytojai). Vienas iš jų buvo mano dėdė, Michalas Balis; jis ir supažindino mus su Biblijos tiesomis. Tačiau 1922-aisiais mama su manim ir sesute grįžo į Zahorą, kuris tuomet jau priklausė rytų Čekoslovakijai.

Netrukus dėdė Michalas man atsiuntė visą Čarlso Teizo Raselo knygų rinkinį Šventraščio studijavimai ir nuo pat pirmojo, 1879 m. liepos 1 d., numerio perspausdintus Sargybos bokšto žurnalus. Skaičiau juos nuo pradžios iki galo, kai ką net keletą kartų, ir įsitikinau, jog radau Biblijos tiesą, kurios ieškojau.

Apie tą laiką iš Jungtinių Valstijų į tėvynę grįžo keletas iš Slovakijos kilusių Biblijos tyrinėtojų. Jie Čekoslovakijoje įkūrė pirmąsias slovakiškai kalbančių Biblijos tyrinėtojų grupes. Mudu su mama lankėme tuometines sueigas Zahore bei kituose aplinkiniuose kaimuose.

Sueigos buvo kaip pirmojo amžiaus krikščionių. Paprastai rinkdavomės vieno iš Biblijos tyrinėtojų namuose. Ten susėsdavome aplink stalą su žibaline lempa. Kaip jauniausias, sėdėdavau už kitų nugarų ir klausydavausi tamsoje. Tačiau kartais mane pakviesdavo į pagalbą. Kai skaitant slovakų kalba kas nors pasirodydavo neaišku, broliai sakydavo: „Na, Janai, kas apie tai rašoma angliškai?“ Aš pasislinkdavau arčiau lempos ir versdavau iš angliško leidinio į slovakų kalbą.

Vienas iš tų, kurie Jungtinėse Valstijose tapo Biblijos tyrinėtojais bei parvyko atgal į gimtinę, buvo Michalas Šalata. Jis sugrįžo į gretimą Sečovcės kaimą, kur gyveno anksčiau, ir padėjo Čekoslovakijoje organizuoti skelbimo darbą. Brolis Šalata imdavo mane į skelbimo keliones. Taigi 1924-aisiais, būdamas trylikos metų, paprašiau jo mane pakrikštyti. Nors mama sakė, kad tokiam rimtam žingsniui esu kiek per jaunas, įtikinau, jog esu tvirtai apsisprendęs. Tų metų liepą Ondavos upėje, netoli kurios buvo surengta vienadienė asamblėja, parodžiau savo pasiaukojimą Jehovai krikštu.

Brangintinos tarnybos užduotys

Kartą, kai buvau 17, sužinojau, kad už kelių kilometrų nuo kaimo, kuriame skelbiau, bus laidotuvės. Šių apylinkių Biblijos tyrinėtojai laidotuves rengė pirmą kartą. Atvykęs pro smalsius kaimiečius prasibroviau prie kalbėtojo. Brolis man pasakė: „Kalbėsiu pirmas, paskiau pratęsi tu.“

Kalbą pagrindžiau 1 Petro 4:7 eilute, kur rašoma: „Visų dalykų galas arti.“ Remdamasis Raštu parodžiau, kad galas arti net kančioms bei mirčiai, paaiškinau apie prikėlimo viltį. (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbų 24:15) Nors atrodžiau jaunesnis, nei buvau iš tikrųjų, — o gal kaip tik todėl, — visi susirinkusieji įdėmiai klausėsi.

1931-ųjų rugsėjo 15 d. Sargybos bokšte radome jaudinančią naujieną. Buvo paaiškinta, kad toliau norima vadintis nebe Biblijos tyrinėtojais ar kokiu panašiu vardu, o Jehovos liudytojais. Perskaitę tą pranešimą vietiniai Biblijos tyrinėtojai nusprendė surengti specialią sueigą. Pozdišovcės kaime mūsų susirinko apie 100. Čia turėjau ypatingą progą pasakyti minėtuoju Sargybos bokšto straipsniu pagrįstą kalbą „Naujasis vardas“.

Paprašyti pritarti kitose pasaulio šalyse priimtai bendratikių rezoliucijai, visi dalyviai su didžiausiu džiaugsmu pakėlė rankas. Paskui į Jehovos liudytojų pagrindinį biurą Brukline pasiuntėme telegramą: „Mes, Jehovos liudytojai, šiandien susirinkę Pozdišovcėje dėl Sargybos bokšte duoto paaiškinimo apie vardo pakeitimą, pritariame, kad vadintumės naujuoju vardu, Jehovos liudytojais.“

Prieš II pasaulinį karą Čekoslovakijai priklausęs didžiulis Slovakijos ir Užkarpatės regionas tapo derlingu lauku mūsų krikščioniškai tarnybai. Skelbdami išvaikščiojome milžinišką teritoriją pėsčiomis, apkeliavome traukiniais, autobusais ir dviračiais. Tuo metu daugelyje miestų buvo rodoma „Kūrimo fotodrama“ — kino filmas ir skaidrės su sinchroniškai leidžiamu garso įrašu. Po kiekvieno tokio renginio iš susidomėjusiųjų surinkdavome lapelius su adresais. Man davė daugybę adresų ir paprašė organizuoti, kad liudytojai tuos žmones aplankytų. Kai kuriuose miestuose išsinuomodavome salę ir po fotodramos sakydavau specialią kalbą.

Ketvirtajame dešimtmetyje teko laimė dalyvauti dideliuose kongresuose šalies sostinėje Prahoje. 1932-aisiais pirmą kartą Čekoslovakijoje buvo surengtas tarptautinis kongresas. Susirinkome Varjetė teatre. Viešosios kalbos tema „Europa žlugimo išvakarėse“ patraukė žmonių dėmesį; susirinko apie 1500 klausytojų. Kitas tarptautinis kongresas Prahoje įvyko 1937-aisiais; man buvo džiugu jame sakyti kalbą. Dalyvavo delegatai iš daugelio Europos šalių. Gavome taip reikalingo padrąsinimo ištverti mėginimus, kurie mus turėjo netrukus užgriūti kartu su II pasauliniu karu.

Santuoka ir sunkūs išbandymai

Grįžę į Čekoslovakiją mudu su mama dažnai skelbdavome kartu su kitais Biblijos tyrinėtojais iš gretimo Pozdišovcės kaimo. Atkreipiau dėmesį į žavią merginą Aną Rohalovą. Kai labiau subrendome, supratome, kad tai, ką jaučiame vienas kitam, nėra tik broliška ir seseriška meilė. 1937-aisiais susituokėme. Nuo to laiko Ana rėmė mane net ir „sunkiu metu“, o jis netruko ateiti. (2 Timotiejui 4:2, NW)

Tuoj po vestuvių tapo aišku, kad Europa rengiasi II pasauliniam karui. 1938-ųjų lapkritį pietinius Užkarpatės ir Slovakijos rajonus aneksavo su nacistine Vokietija bendradarbiavusi Vengrija. Jos policija uždraudė mūsų sueigas, o patys turėdavome reguliariai prisistatyti į policijos nuovadą.

1939-ųjų rugsėjį prasidėjus II pasauliniam karui, kai kuriuos mūsiškius, vyrus bei moteris iš Zahoro, suėmė ir nuvežė į vieną seną pilį netoli Mukačevo (dabartinė Ukraina). Čia sutikome daug bendratikių iš Užkarpatės susirinkimų. Tris ar keturis mėnesius mus kvotė, dažnai kankino, vėliau teisė specialus karinis teismas. Kiekvienam uždavė vienintelį klausimą: „Ar sutinki kovoti už Vengriją prieš TSRS?“ Kadangi atsisakėme, mums paskyrė bausmes ir galiausiai išsiuntė į Budapešto (Vengrija) kalėjimą Margit prospekte Nr. 85.

Kalinius laikė pusbadžiu. Netrukus žmonės pradėjo sirgti ir mirti. Kaip mane paguodė žmona, atkeliavusi iš Zahoro pasimatyti su manimi! Nors mus skyrė metalinis barjeras ir galėjome kalbėtis tik kokias penkias minutes, buvau dėkingas Jehovai už tokią ištikimą gyvenimo draugę. *

kalėjimo į priverčiamojo darbo stovyklą

Iš kalėjimo mane persiuntė į Jasberėnį (Vengrija), kur pateko maždaug 160 liudytojų. Čia vienas karininkas paskutinį kartą perdavė mums Vengrijos vyriausybės pasiūlymą: „Jei sutinkate tarnauti armijoje, išeikite į priekį.“ Nė vienas nepajudėjo. Kariškis pasakė: „Nors tam, ką darote, nepritariu, žaviuosi jūsų nepajudinamu tikėjimu.“

Po kelių dienų sulaipinti į laivą išplaukėme Dunojaus upe į priverčiamojo darbo stovyklą, įkurtą netoli Boro miesto Jugoslavijoje. Kol plaukėme, kareiviai ir jų vadas vis bandė palaužti mūsų nusistatymą. Vadas leido mušti mus šautuvais, spardyti bei kitaip kankinti.

Kai buvome perduoti Boro darbo stovyklos viršininkui papulkininkiui Andrašui Bologui, šis pasakė: „Jei tai, ką pasakojo apie jus — tiesa, gyventi jums liko neilgai.“ Bet perskaitęs vyriausybės pareigūnų patvirtintą raštą elgėsi su mumis pagarbiai. Bologas suteikė mums santykinę judėjimo laisvę ir netgi leido pasistatyti baraką. Turėjome virtuvę, nors maisto ir trūko, jį dalindavomės po lygiai.

1944-ųjų kovą Vokietija pradėjo okupuoti Vengriją. Tuomet Bologą pakeitė pronacistinis vadas Edė Moranjis. Jis įvedė griežtą, beveik koncentracijos stovyklos drausmę. Tačiau netrukus priartėjo rusų armija ir Boro stovykla buvo evakuota. Vėliau, atėję į Červenkos kaimą, tapome žydų skerdynių liudininkais. Kad likome gyvi, atrodė tikras stebuklas.

Kai priėjome Vengrijos ir Austrijos sieną, mums liepė kasti kulkosvaidžiams apkasus. Paaiškinome, jog kalinami esame kaip tik todėl, kad atsisakėme dalyvauti kare. Stovėjau būrio priekyje, tad vengrų karininkas čiupo mane ir ėmė daužyti. „Užmušiu! — klykė jis. — Jei nedirbsit, blogu pavyzdžiu paseks kiti!“ Man gyvybę išgelbėjo tik tai, kad drąsiai įsikišo mūsų skelbimo darbui anksčiau vadovavęs pagyvenęs liudytojas Andrašas Barta. *

Po kelių savaičių karas baigėsi ir mes patraukėme namo. Kiti iš Boro anksčiau paleisti kaliniai grįžę papasakojo, kad mes visi, patekusieji į Červenką, buvome nužudyti. Taigi kokius šešis mėnesius mano žmona tarėsi esanti našlė. Kaip ji nustebo vieną dieną išvydusi mane ant slenksčio! Po ilgų išsiskyrimo metų apsikabinome ir verkėme iš džiaugsmo.

Reorganizuojamas darbas

Po II pasaulinio karo Slovakija vėl buvo sujungta su Čekija ir įkurta Čekoslovakija. Tačiau Užkarpatę, kurios didelė dalis prieš karą priklausė Čekoslovakijai, prijungė prie TSRS sudėtyje esančios Ukrainos. 1945-aisiais mudu su Michalu Moskalu nuvykome į Bratislavą, dabartinės Slovakijos sostinę, ir susitikome su broliais, atsakingais už skelbimo darbo reorganizavimą. Nors išsekę fiziškai ir emociškai, troškome vėl imtis pavedimo skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972; 28:18-20)

Po karo didelė paskata mūsų darbui buvo kongresai. 1946-ųjų rugsėjį Brno mieste surengtas pirmasis kongresas visai šaliai. Man buvo suteikta privilegija sakyti kalbą „Pjūtis — pasaulio pabaiga“.

1947-aisiais Brno įvyko kitas šalies kongresas. Padrąsinamas kalbas sakė iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro atvykę Natanas Noras, Miltonas Henšelis ir Haidenas Kovingtonas. Man teko laimė jas versti. Nors tuo metu Čekoslovakijoje buvo apie 1400 Karalystės skelbėjų, viešosios kalbos klausė maždaug 2300 žmonių.

Persekiojami komunistų valdžios

1948-aisiais šalį užėmė komunistai. Netrukus skelbimo darbą uždraudė, — net 40-čiai metų. 1952-aisiais nemažai brolių, kuriuos valdžia laikė vadovais, buvo įkalinti. Daugumą apkaltino ardomąja veikla, bet mane ir dar keletą — tėvynės išdavyste. Kalėjime 18 mėnesių mane kvotė. Kai paklausiau, kodėl esu laikomas išdaviku, teisėjas pasakė: „Tu kalbi apie Dievo Karalystę, tvirtini, kad ji valdys visą pasaulį, vadinasi, ir Čekoslovakiją.“

„Tada, — atsakiau, — turėtumėt teisti už išdavystę visus, kurie kalba ‘Tėve mūsų’ ir prašo, kad ateitų Dievo Karalystė.“ Vis tiek nuteisė penkeriems su puse metų ir išsiuntė į liūdnai pagarsėjusį Jachymovo (Čekoslovakija) kalėjimą.

Iškalėjęs didžiąją dalį skirto laiko buvau išleistas. Žmona Ana ištikimai rėmė mane laiškais ir apsilankymais bei rūpinosi mūsų dukra Marija. Galiausiai susibūrėme visa šeima ir vėl drauge ėmėmės vis dar nelegalios krikščioniškos veiklos.

Gyvenimas tarnaujant Jehovai — prasmingas

Per pastaruosius daugiau kaip 70 metų mūsų krašto Jehovos liudytojams teko tarnauti įvairiomis aplinkybėmis, didumą laiko valdant komunistams. Tiesa, aš jau senas ir silpnas fiziškai, bet drauge su tokiais ištikimaisiais kaip Janas Korpa-Ondo *, kuriam jau 98, vis dar pajėgiu tarnauti vyresniuoju Zahore. Mano žmona, tikra Jehovos dovana, mirė 1996-aisiais.

Atmintyje tebesaugau ryškų paveikslą, aprašytą 1924-aisiais išleistos knygos „Kelias į rojų“ 228—231 puslapiuose. Skaitytojo buvo paprašyta įsivaizduoti save rojuje atsitiktinai nugirdusį dviejų prikeltų asmenų pokalbį. Jie stebėjosi, nesuvokdami kur esą. Tada vienas pergyvenusysis Armagedoną paaiškino tiedviem, kad jie prikelti rojuje. (Luko 23:43) Jei pergyvensiu Armagedoną, džiaugsiuosi galėdamas aiškinti tokius dalykus savo žmonai, mamai ir kitiems artimiesiems, kai jie bus prikelti. Bet jei numirsiu prieš Armagedoną, laukiu to laiko, kai kas nors naujajame pasaulyje papasakos apie įvykius po mano mirties.

O dabar branginu tą unikalią, tikrai nuostabią galimybę kalbėti Visatos Visavaldžiui, artintis prie jo. Esu pasiryžęs ir toliau gyventi laikydamasis Romiečiams 14:8 užrašytų apaštalo Pauliaus žodžių: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties.“

[Išnašos]

^ pstr. 22 Skaitykite Andrejaus Hanako pasakojimą Atsibuskite! 2002 m. balandžio 22 d. numerio 19—24 puslapiuose. Ten aprašomos sąlygos tame kalėjime bei toliau mūsų straipsnyje minimi įvykiai Červenkos kaime.

^ pstr. 28 Daugiau apie Andrašą Bartą skaitykite Sargybos bokšto 1993 m. liepos 15 d. numerio 11 puslapyje (rusų k.).

^ pstr. 39 Jo gyvenimo pasakojimą rasite Sargybos bokšto 1998 m. rugsėjo 1 d. numerio 24—28 puslapiuose.

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su Ana praėjus metams po sutuoktuvių

[Iliustracijos 22 puslapyje]

Su Natanu Noru per 1947-ųjų kongresą Brno