Išsivadavęs iš neapykantos gniaužtų

PAPASAKOJO HOSĖ GOMESAS

GIMIAU 1964-ųjų rugsėjo 8-ąją nedideliame Ronjako miestelyje Prancūzijos pietuose. Tėvai bei seneliai buvo Alžyre ir Maroke (Šiaurės Afrika) gimę Andalūzijos čigonai. Mūsų šeima buvo didelė, nes, kaip įprasta čigonams, gyvenome kartu su artimais giminaičiais.

Tėvas pasižymėjo žiaurumu, tad vieni pirmųjų vaikystės prisiminimų — kaip jis mušdavo motiną. Po kurio laiko ji nusprendė išsiskirti, nors tarp čigonų tai reta. Mama su mano broliu, seseria ir manimi persikėlė į Belgiją; ten ramiai gyvenome aštuonerius metus.

Tačiau paskui vėl viskas pasikeitė. Mes, vaikai, norėjome pamatyti tėvą, todėl mama nuvežė į Prancūziją pas jį ir nutarė vėl gyventi drauge. Tai buvo nelengvas laikas. Belgijoje visur eidavome su mama, o tėvo giminės laikėsi nuostatos, kad vyrai turi bendrauti tik su vyrais. Mat, jų supratimu, vyrams priklauso visos teisės, o moterims — visos pareigos. Pavyzdžiui, sykį, kai norėjau padėti tetai po pietų nukraustyti stalą, dėdė apkaltino mane homoseksualumu. Jo šeimoje plauti indus priklausė tiktai moterims. Ilgainiui šis nenormalus požiūris paveikė ir mane.

Neilgai trukus mama vėl pajuto, ką reiškia tėvo žiaurus būdas. Kelis kartus mudu su broliu bandėme įsikišti, bet paskui gelbėdamiesi nuo tėvo smūgių turėjome šokti per langą. Kliūdavo ir seseriai. Todėl kiek galėdamas daugiau laiko praleisdavau ne namie. 15-os metų neturėjau jokio gyvenimo tikslo.

Ilgainiui smurtingumu pagarsėjau ir aš. Mėgau ieškoti priekabių. Kartais tyčia provokuodavau kitus jaunuolius, bet kautis su manimi išdrįsdavo mažai kas — mat dažnai būdavau ginkluotas peiliu arba grandine. Netrukus pradėjau vogti ir pardavinėti automobilius. Kartais tik padegdavau, paskui mėgaudavausi stebėdamas, kaip ugniagesiai gesina liepsnas. Vėliau ėmiau laužtis į parduotuves ir sandėlius. Kelis kartus buvau suimtas. Tačiau kiekvieną kartą melsdavau Dievą pagalbos!

Taip, aš tikėjau Dievą. Kai gyvenome Belgijoje, lankiau religinę mokyklą, todėl žinojau, kad elgiuosi neteisingai. Tačiau tikėjimas elgsenai nedarė jokios įtakos. Maniau, jog pakanka paprašyti Dievą, ir jis nuodėmes atleis.

1984-aisiais už vagystę buvau nuteistas 11 mėnesių kalėti. Mane išsiuntė į Bometo kalėjimą  Marselyje. Čia išsitatuiravau kūną. Vienas užrašas teigė: „Neapykanta ir kerštas.“ Užuot persiauklėjęs, įkalintas tik dar labiau ėmiau neapkęsti valdžios ir visuomenės apskritai. Vos po trijų mėnesių išleistas į laisvę jaučiau didesnę neapykantą nei kada nors anksčiau. Paskui mano gyvenimą pakeitė tragedija.

Mano tikslas — kerštas

Mes kivirčijomės su kita čigonų šeima. Todėl su dėdėmis nutarėme konfliktą išspręsti susitikę su jais akis į akį. Abi šeimos buvo ginkluotos. Kilus ginčui jie nušovė dėdę Pjerą ir tėvo pusbrolį. Iš įniršio netekęs galvos stovėjau gatvėje su šautuvu rankoje ir rėkiau. Galiausiai vienas iš mano dėdžių jėga atėmė ginklą.

Dėdės Pjero, buvusio man lyg tėvu, netektis sukėlė didžiulę širdgėlą. Gedėjau pagal čigonų papročius. Daug dienų nesiskutau ir nevalgiau mėsos. Nežiūrėjau televizoriaus ir nesiklausiau muzikos. Prisiekiau atkeršyti už dėdės mirtį, bet giminaičiai neleido įsigyti šautuvo.

1984-ųjų rugpjūtį, kai suėjo 20, buvau pašauktas į karo tarnybą. Patekau į Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgas Libane. Supratau, kad turėsiu žudyti arba nužudys mane. Rūkiau daug hašišo. Narkotikai ne tik žadino malonius pojūčius, bet ir leido gyventi iliuzija, kad man negali atsitikti nieko bloga.

Libane galėjau įsigyti ginklų, todėl, turėdamas omenyje tolesnį planą atkeršyti už dėdę, nusprendžiau parsisiųsti jų į Prancūziją. Iš vietos gyventojų nusipirkau du pistoletus su šaudmenimis. Ginklus išmontavau, sudėjau į porą radijo imtuvų ir pasiunčiau namo.

Likus vos dviem savaitėms iki karo tarnybos pabaigos su trimis draugais be leidimo palikome savo postus. Kai grįžome į kareivines, mus uždarė į kalėjimą. Čia įniršęs užpuoliau sargybinį, nes būti pažemintam payo (ne čigono) — man neįtikėtinas dalykas. Kitą dieną smurtą pavartojau dar kartą — šį sykį prieš karininką. Likusiam tarnybos laikui mane išsiuntė į Montluko kalėjimą Lione.

Kalėjime randu laisvę

Pačią pirmąją dieną Montluko kalėjime mane šiltai sutiko malonus jaunas vyras. Sužinojau, kad jis — Jehovos liudytojas; tiek jis, tiek kiti jo bendratikiai pateko į kalėjimą tik dėl to, kad neėmė į rankas ginklo. Tai mane suglumino. Panorau sužinoti daugiau.

Supratau, kad Jehovos liudytojai nuoširdžiai myli Dievą, padarė įspūdį ir jų aukštos moralės normos. Turėjau daug klausimų. Ypač norėjau sužinoti, ar mirusieji gali palaikyti ryšius su gyvaisiais per sapnus; tuo tikėjo daugelis čigonų. Liudytojas Žanas Polis pasisiūlė studijuoti su manimi Bibliją pagal knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. *

Knygą „prarijau“ per vieną naktį ir tai, ką perskaičiau, sujaudino. Čia, kalėjime, suradau tikrąją laisvę! Kai galų gale mane paleido, važiavau traukiniu namo su pilnu krepšiu Biblijos leidinių.

Užmegzti ryšių su savo vietovės Jehovos liudytojais nuėjau į Martigo Karalystės salę. Biblijos studijas tęsiau padedamas jauno visalaikio tarno Eriko. Per keletą dienų nustojau rūkyti ir nebesusitikinėjau su buvusiais nusikaltimų bendrininkais. Pasiryžau laikytis Biblijos patarimo, užrašyto Patarlių 27:11: „Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį, kad turėčiau, ką atsakyti tam, kuris iš manęs šaiposi.“ Jehovos asmenyje radau mylintį Tėvą, kuriam troškau įtikti.

 Sunku pasikeisti

Pritaikyti krikščioniškus principus gyvenime nebuvo lengva. Pavyzdžiui, vėl griebiausi narkotikų ir vartojau kelias savaites. Bet sunkiausiai atsisakiau kerštingumo. Erikui nežinant visada nešiojausi ginklą ir vis dar rengiausi atkeršyti dėdės žudikams. Daugybę naktų bandžiau juos surasti.

Kai apie tai pasipasakojau, Erikas tiesiai išaiškino, kad naudodamas ginklą ir siekdamas keršto negaliu ugdytis gerų santykių su Dievu. Turėjau rinktis. Kruopščiai apmąsčiau apaštalo Pauliaus perspėjimą, užrašytą Romiečiams 12:19: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei.“ Apmąstymas ir karšta malda padėjo susivaldyti. (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]) Galiausiai atsikračiau ginklų. 1986-ųjų gruodžio 26-ąją, po vienerių metų Biblijos studijų, parodžiau pasiaukojimą Dievui Jehovai vandens krikštu.

Kaip reagavo šeima

Pasikeitęs mano elgesys paskatino ir tėvus studijuoti Bibliją. Jie susituokė antrą kartą ir 1989-ųjų liepą mama pasikrikštijo. Ilgainiui į Biblijos žinią atsiliepė ir tapo Jehovos liudytojais dar keli šeimos nariai.

1988-ųjų rugpjūtį apsisprendžiau pradėti visalaikę tarnybą. Tuo laiku pamilau jauną mūsų susirinkimo sesutę Katią. 1989-ųjų birželio 10-ąją susituokėme. Pirmieji bendro gyvenimo metai buvo nelengvi, nes man reikėjo pakeisti kai kurias pažiūras į moteris. Sunkiai sekėsi taikyti 1 Petro 3:7 užrašytus žodžius, kuriais vyrai skatinami rodyti savo žmonai pagarbą. Ne kartą turėjau melsti jėgų sutramdyti išdidumą ir pakeisti mąstyseną. Palaipsniui daug kas pasitaisė.

Vis dar labai skaudu dėl dėdės mirties; galvodamas apie jį kartais negaliu sulaikyti ašarų. Prisiminus tą žūtį užplūsta stiprūs jausmai, su jais tenka kovoti. Daugelį metų, net ir po krikšto, bijojau netikėtai sutikti ką nors iš šeimos, su kuria anksčiau turėjome kraujo kerštą. Ką darysiu, jei puls? Kaip reaguosiu? O gal viršų paims mano senoji asmenybė?

Kartą sakydamas kalbą kaimyniniame susirinkime pamačiau Pepą, dėdės žudiko giminaitę. Prisipažinsiu, tai puikiai patikrino mano krikščioniškos asmenybės tvirtumą. Jausmams nepasidaviau. Vėliau, Pepos krikšto dieną, ją apkabinau ir pasveikinau pasirinkusią tarnauti Jehovai. Nepaisant viso, kas atsitiko, Pepą laikau dvasine seserimi.

Kasdien dėkoju Jehovai už tai, kad padėjo išsivaduoti iš neapykantos gniaužtų. Kur būčiau šiandien, jei ne Jehovos gailestingumas? Jo dėka laimingai susiklostė mano šeimyninis gyvenimas. Be to, turiu ateities viltį — gyventi naujajame pasaulyje, kuriame smurto ir neapykantos nebebus. Taip, aš tvirtai tikiu, kad Dievo pažadas išsipildys: „Kiekvienas saugiai sėdės po savo vynmedžiu ir po savo figmedžiu, niekieno negąsdinamas, nes kareivijų Viešpats taip kalbėjo.“ (Michėjo 4:4, Brb)

[Išnaša]

[Iliustracija 19 puslapyje]

JT taikos palaikymo dalinyje Libane 1985-aisiais

[Iliustracija 20 puslapyje]

Su Katia ir sūnumis, Timeo ir Pjeru