Netikėtas susitikimas su švilpikais

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

AR NORĖTUMĖTE susipažinti su vienu mažu, baikščiu gyvūnėliu? Leiskite papasakoti apie mudviejų su žmona netikėtą susitikimą su būreliu patrauklių, įdomių kailinių žvėrelių — švilpikų.

Esame Dolomitinėse Alpėse, vienoje šiaurės Italijos kalnų grandinių, iš kurios iškilusios dvi didingos viršukalnės — Latemaro ir Katinačio. Mūsų pasirinktas status takas veda į Katinačio atšlaites. Proskynos marga gėlėmis. Sustojame pasigėrėti grakščiąja miškine lelija. Dėmesį patraukia ir smulkiažiedė juodukė, kurios žiedynai skleidžia savitą vanilės aromatą. Įdienojus saulė įkaitina kur ne kur augančių spygliuočių — kedrinių pušų, paprastųjų eglių bei maumedžių — žievę, todėl ore tvyro malonus svaiginantis kvapas.

Prieiname bemiškį slėnį. Dešinėje kyla status žole apaugęs šlaitas. Kairėje riogso didžiuliai akmenys. Staiga kažkas sujuda. Instinktyviai pasuku galvą, bet aplink ramu. Įsižiūrėjęs atidžiau pastebiu ant uolos viršūnės tupintį švilpiką. Ko gero, plyšiuose tarp akmenų įsikūrusi jų kolonija.

Švilpikas yra didžiausias voverinių šeimos gyvūnas. Viena žinomiausių šių rubuilių graužikų veislių yra Šiaurės Amerikos miškiniai švilpikai. Čia, Europoje, veisiasi alpiniai švilpikai. Jie labai visuomeniški, gyvena kolonijomis.

Pasukame iš tako ir bandome prieiti arčiau, bet gyvūnėlis pasislepia. Laukiame tikėdamiesi, jog baikštuolis išlįs vėl. Po kurio laiko žmona susijaudinusi ima rodyti gestus. Iš už didžiulio akmens į mus įdėmiai žiūri švilpikas! Jo pilkai rudas  kailis panašios spalvos kaip akmuo, todėl gyvūnėlį sunku pamatyti. Įsižiūrėjęs geriau pastebiu, jog į mus vogčiomis spokso ir švilpiko jauniklis. Kiek tolėliau išvystame dar vieną — greičiausiai tėvą. Nors negalime būti tikri, panašu, kad stebime visą šeimynėlę.

„Tėvas“ — kokių 45 centimetrų aukščio padarėlis — tupi ant užpakalinių kojų tarsi sargybinis. Tuo tarpu kiti du šmižinėja tarp rododendrų krūmų. Ieškodami maisto švilpikai priešakinėmis letenomis su tvirtais nagais kasioja žemę. Radę kokią patinkamą šaknį, tupiasi ant užpakalinių kojų, pakelia prie snukučio ir ima graužti. Švilpikai maitinasi anksti rytą bei vakare. Vidurdienį miega. Be augalinio maisto, minta žiogais, vabalais, kirmėlėmis ir paukščių kiaušiniais, bet urvuose maisto nekaupia.

Šeimynėlė atrodo žaviai. Norėdamas nufotografuoti mėginu prieiti arčiau. Visi trys apmiršta. Dar vienas judesys ir slėnio tylą perskrodžia du spigūs „tėvo“ švilpukai. „Motina“ ir „jauniklis“ žaibiškai neria į siaurus plyšius ir dingsta po akmenimis. „Tėvas“ kurį laiką spokso į mane. Paskui, dar porą sykių sušvilpęs, skuodžia pas saviškius.

Eidamas toliau slėnyje randu riedulį, kuris, sakytum, tiesiog pritaikytas stebėjimui. Atsigulu ant jo ir laukiu. Netrukus pasirodo dar du švilpikai. Vienas užsiropščia ant didelio akmens ir atsigula kniūbsčias. Antrasis kabarojasi ant to paties akmens iš kito šono. Regis, susitikę jiedu pasibučiuoja.

Pakerėtas vikrių švilpikų judesių, besikaitaliojančių su ilgomis pauzėmis, stebiu gyvūnėlius toliau. Kad ir menkiausias mano krustelėjimas priverčia juos suklusti ir budriai pakelti galvas. Paskui, nebekreipdami į mane dėmesio, švilpikai įsitaiso dienos pogulio.

Pastebiu, jog priešais žolėje pilna angų; jas išduoda šalia kūpsantys šviesaus dirvožemio kauburiai. Tai švilpikų avariniai urvai, kuriuose jie randa prieglobstį, jei trumpam išlindus ieškoti maisto kyla pavojus. Požeminiuose urvuose yra pagrindinė patalpa ir keli su ja sujungti šalutiniai tuneliai. Jie gali būti nuo 1 iki 6 metrų ilgio; kelią  tuneliuose švilpikams padeda rasti apie snukutį augantys juodi ūsai.

Per žiemos sąstingį švilpikai šeimynomis, po 10—15 gyvūnėlių, pasitraukia į žiemojimo kambarius. Į tas patalpas, išklotas šienu, iš skirtingų vasaros urvų susirinkę jaunikliai bei seni švilpikai susirango vieni šalia kitų ir užmiega ilgu miegu. Jų kūno temperatūra nukrenta žemiau 8 laipsnių Celsijaus, širdies ritmas sulėtėja iki 3—5 dūžių per minutę, o kvėpavimas — vos iki 2—3 kartų per minutę. Tai švilpikų išgyvenimo riba. Maždaug kartą per mėnesį jie prabunda išsituštinti kitoje urvo dalyje specialiai išsikastose hermetiškai izoliuotose duobėse. Atskiri žiemojimo urvų kambariai taip pat atitverti vienas nuo kito, bet užtvaros nėra hermetiškos. Taip urvuose palaikoma minimali oro cirkuliacija.

Mokslininkai jau seniai stengiasi perprasti, kaip švilpikai išgyvena žiemos sąlygomis. Nustatyta, jog jų žiemos miegą reguliuoja tam tikros belatakės liaukos, ypač skydliaukė. Įšvirkštus hormonų ekstrakto, šie gyvūnai žiemos miegu neužmiega. Bet įdomu tai, kad švilpikus laikant dideliame šaltyje vasarą, jų skydliaukės veikla suaktyvėja, pagreitėja medžiagų apykaita ir taip palaikoma normali kūno temperatūra. Matyt, gyvūnėliai instinktyviai jaučia, kad metas žiemos miegui dar neatėjo.

Švilpikai tokie žavūs, kad prarandame laiko nuovoką. Jau popietė, todėl turime atsisveikinti su šiais mielais padarėliais ir leistis žemyn į slėnį. Jį pasiekiame temstant. Šiandien pamatėme daug gamtos stebuklų, bet turbūt pats nuostabiausias buvo susitikimas su švilpikais.

[Iliustracija 16 puslapyje]

Taip švilpikai sveikinasi vienas su kitu

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Alpių gėlės

Barzdotasis varpelis

Miškinė lelija

Edelveisas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

Švilpikai: Gerken/Naturfoto-Online.de

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

Švilpikai: Gerken/Naturfoto-Online.de