Lobiai ant jūros kranto

ĮRAŠO KALBA

Lobiai ant jūros kranto

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO NIKARAGVOJE

JEI kada teko ant kranto rasti blizgančią kriauklę, ar ji sužavėjo tave? Turbūt taip. Kriauklių įvairovė ir nepaprastas grožis žavi visokio amžiaus žmones.

Kriauklių galima rasti kone visų jūrų pakrantėse. Bet tai daugiau nei patrauklūs daikčiukai. Visas kriaukles pagamina minkštakūniai moliuskai, kurie jose ir gyvena. Paskaičiuota, kad yra mažiausiai 50000 moliuskų rūšių!

Šiame straipsnyje bus kalbama apie kriaukles, aptinkamas Nikaragvoje, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Daugybę prisirinkau trijų kilometrų paplūdimio ruože, pavadintame Poneloja ir Las Penjitas. Kitas davė vietiniai žvejai. Norėčiau papasakoti apie kai kurias moliuskų rūšis bei jų kriaukles.

Didžiuliai pilvakojai

Daugumą kriauklių pagamina dviejų stambių klasių moliuskai: pilvakojai ir dvigeldžiai. Pilvakojai, įskaitant visų rūšių sraiges, turi galvą, kurioje paprastai kyšo čiuopikliai ir akys. Šie moliuskai šliaužia viena raumeninga koja. Dėl to ir vadinami pilvakojais.

Kaip jie kvėpuoja ir maitinasi? Daugelis jūros pilvakojų kvėpuoja per sifoną — iš galvos kyšantį organą, panašų į vamzdelį: vanduo stumiamas juo pro žiaunas. Kai kurie pilvakojai maitinasi straubliuku — dar vienu išsikišusiu organu. Daugelis šių moliuskų turi raumeningą liežuvėlį su dantukais, vadinamą radule, ir ja susmulkina maistą panašiai kaip trintuve. Visi pilvakojai turi nervų sistemą, kraujotaką, virškinamąjį traktą ir dauginimosi organus.

Iš kur pažinti pilvakojo kriauklę? Jos būna vienageldės, vientisos, dažniausiai susisukusios. Tokios yra murekso genties, taip pat toninių, ciprėjinių, konisinių ir bokštelinių šeimų kriauklės. Patyrinėkime kai kurias šių grožybių iš arčiau.

Auga proveržiais, gręžia skyles

Visų murekso genties sraigių kriauklės yra sudėtingos formos. Radau dvi rūšis — dailų karališkąjį mureksą rožinės bei rusvos spalvos ir ne ką prastesnį šaknuotąjį mureksą. Kaip susiformuoja jų spygliuoti rumbeliai? Moliuskai gamina juos lėtuoju kriauklės augimo periodu. Tarp rumbelių matosi kriauklės dalys, susidariusios per augimo proveržį. Knygoje Shells—Treasures of the Sea aiškinama: „Kriauklės lipdymas atima tiek daug energijos, kad daugelis pilvakojų sulėtina medžiagų apykaitą, pasidaro neveiklūs ir taip jėgas taupo sparčiai kriauklės gamybai. Tada norėdamas apsisaugoti nuo plėšrūnų gyvis paprastai įsikasa į žemę ar kitaip pasislepia... Nelygu moliusko rūšis, augimo proveržis gali tęstis nuo kelių dienų iki keleto savaičių.“

Pats mureksas — grėsmingas plėšrūnas. Rinkdama kriaukles stebėjausi, kodėl kai kuriose matyti dailiai išgręžtos skylutės. Vėliau sužinojau, kad mureksas yra vienas iš nedaugelio moliuskų, kurie radulės dantukais gali pragraužti savo aukos kiaute skylutę. Tada pro ją įkiša straubliuką ir skaniai pavalgo.

Buvo įdomu sužinoti, kad apie mureksus netiesiogiai kalbama Biblijoje. Iš dviejų Viduržemio jūroje paplitusių rūšių — Murex trunculus ir Murex brandaris — anksčiau darydavo brangius purpurinius dažus; jais bibliniais laikais dažydavo drabužius. (Esteros 8:15, Brb; Luko 16:19) Murekso liauka gamina gelsvą skystį, kuris patekęs į orą arba saulės šviesą pasidaro tamsiai violetinis ar purpurinis. Kadangi vienas mureksas išskiria tik nedaug skysčio, pusantro gramo dažų pagaminti jų prireiktų maždaug 12000. Todėl nieko nuostabaus, kad Tyro purpuro, kaip šie dažai tuomet buvo vadinami, įsigyti galėjo tik turtingi žmonės. *

„Besišypsančios“ kriauklelės

Turiu ir besišypsančiojo tono kriauklių. Tonų galima rasti visame pasaulyje, nes jų lervos prieš nusileisdamos ant dugno ir pradėdamos vystytis gali plaukioti jūroje ištisas savaites ar netgi mėnesius. Išsyk akį patraukia kriauklę juosiantys ryškūs rumbeliai ir išskirtinė jos ypatybė — į lūpą panašus kraštas, nusėtas dantukais. Manoma, kad dantytas kraštas padeda tonui apsisaugoti nuo alkanų krabų.

Savo kolekcijoje turiu mažų ir didelių karūninių kriauklių, kurios taip vadinamos dėl spyglių „karūnos“. Turiu mažą tigrenės kriauklę (jų ilgis gali siekti 15 centimetrų), taip pat Pleuroploca princeps, labiausiai vertinamą dėl neįprastos oranžinės spalvos. Tokių stambių dideliame gylyje randamų kriauklių bangos retai kada išmeta į krantą. Šiuos nuostabius egzempliorius man davė žvejai, ištraukę omarų gaudyklėmis ar tinklais. Mėsą jie pasiėmė maistui, o kriaukles mielai atidavė.

Mažesnės, bet irgi gražios

Nuslūgus potvyniui ant smėlio lieka ilgas siauras ruožas įvairių mažesnių pilvakojų kriauklių — ciprėjinių, konisinių, alyvuoginių, sraigtinių, saginių, mėnulinukinių ir bokštelinių. Kadangi visame pasaulyje tiek daug rūšių, kai kurie kolekcininkai renka tik vienos šeimos kriaukles. Pavyzdžiui, tik konisinių moliuskų — daugiau nei 500 rūšių!

Viena įdomiausių pilvakojų kriauklių ypatybių — spiralinė forma. Geriausi to pavyzdžiai — saginių ir sraigtinių moliuskų kriauklės. Augdami pilvakojai išlaiko tiksliai pasikartojantį raštą bei pagrindinę formą. Spiralinę kriauklę moliuskai gamina sukdamiesi aplink tariamą ašį ir nuolat lipdydami jos kraštą. Taip jie pasistato tvirtą kompaktišką būstą — praktišką ir gražų.

Šukutės ir kiti valgomieji dvigeldžiai

O ką galima pasakyti apie jau minėtus dvigeldžius? Jų kriauklių taip pat gausu Nikaragvos pakrantėse. Dvigeldžių moliuskų kriauklės sudarytos iš dviejų varstomų pusių, vadinamų geldelėmis, kurios sandariai užsidaro ir apsaugo moliuską. Valgomieji dvigeldžiai moliuskai yra gerai žinomi. Dvigeldžiai neturi galvos, tačiau turi chemoreceptorius — jutimo organus, leidžiančius jausti skonį ar užuosti kvapus. Paprastai jie minta filtruodami iš jūros vandens organines medžiagas. Kai kurie turi raumeningą, siaurą koją, padedančią judėti. Šukutės, vienos dvigeldžių, plaukioja staigiai užverdamos geldutes — susidaranti srovė stumia jas atgal. Pirmyn juda paskui save išstumdamos iš kūno vandens čiurkšles. Bet kaip šukutės pajunta pavojų? Jos turi dešimtis mažyčių, bet jautrių melsvų akių, išsidėsčiusių dviem eilėmis per visą kūną. Šukutės mato kintantį plėšrūno šešėlį.

Turbūt labiausiai iš dvigeldžių vertinamos perlinės kriauklės. Jos susiformuoja iš kristalizuoto kalcio karbonato, esančio jūros vandenyje. Tačiau spindintis perlamutras susidaro iš tam tikros kalcio karbonato rūšies — aragonito. Kai kurių moliuskų plonyčio aragonito kristalų sluoksnio raštas primena čerpių stogą. Šviesos spinduliai lūžta kristaluose ir juose atsispindi, todėl kriauklė žėri visomis vaivorykštės spalvomis. Kai kada dvigeldžiai perlamutro sluoksniu apgaubia dirgiklį, pavyzdžiui, į kriauklės vidų patekusį smėlio grūdelį. Bėgant laikui jis pasidengia vis daugiau perlamutro sluoksnių ir taip virsta gražiu brangiu perlu.

Įdomiausia moliuskų ypatybė

Pabaigoje norėčiau šiek tiek pakalbėti apie tai, ką daugelis laiko neįprasčiausia visų moliuskų ypatybe, — mantiją. Ji gaubia moliuską ir ypatinga tuo, kad gamina kriauklę. Knygoje Shells—Treasures of the Sea sakoma: „Moliuskai perneša skystą [kalcio karbonatą] krauju ir išskiria jį per mantijoje esančius latakėlius... ties kriauklės kraštu.“ Be to, moliuskai sintetina baltymą, kuris vandenyje kristalizuoja kalcį.

Gaminant kriaukles mantijoje esančios pigmentinės ląstelės įterpia pačių įvairiausių spalvų ir raštų. Malakologai — moliuskus tyrinėjantys mokslininkai — negali paaiškinti spalvų bei raštų paskirties. Tokios puošmenos nereikalingos, kad moliuskai galėtų atpažinti vieni kitus. Taip pat ne visados tai padeda užsimaskuoti. Tačiau didžiulė kriauklių spalvų, raštų ir formų įvairovė neabejotinai žavi mus!

Tad kai kitąsyk vaikščiosi paplūdimiu ir surasi spindinčią kriauklę, pažvelk į ją atidžiau. Ar būtų ji paprasto dvigeldžio, ar pilvakojo, — rankose laikai lobį — buvusius minkštakūnio moliusko namus.

[Išnaša]

^ pstr. 13 Daugiau apie tai rasite knygoje „Rašto supratimas“ (anglų k.), I tome, p. 661—662 (išleido Jehovos liudytojai).

[Anotacija 26 puslapyje]

Pilvakojų kriauklės yra vientisos, o dvigeldžiai gamina varstomas dviejų dalių kriaukles

[Iliustracija 25 puslapyje]

ŠAKNUOTASIS MUREKSAS

[Iliustracija 25 puslapyje]

KARALIŠKASIS MUREKSAS

[Iliustracija 25 puslapyje]

BESIŠYPSANTYSIS TONAS