Privatumo paradoksas

„SAVO LŪŠNOJE NET DIDŽIAUSIAS SKURDŽIUS GALI PASIPRIEŠINTI PATIES KARALIAUS GALYBEI“ (BRITŲ POLITIKAS VILJAMAS PITAS, 1759—1806).

ŠIAIS žodžiais Pitas norėjo pasakyti, jog kiekvienam asmeniui turėtų būti garantuota teisė į šiokį tokį privatumą, galimybė tam tikrus savo gyvenimo dalykus tarsi aptverti nuo nepageidaujamo viešumo.

Skirtingų kultūrų žmonės privatumą supranta skirtingai. Pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno Samoa salyne namai dažniausiai neturi sienų, todėl nesunku matyti, ką šeima veikia. Tačiau net ir ten laikoma, kad užeiti neprašytam nemandagu.

 Žmonės nuo seno pripažįsta, jog tam tikras privatumas reikalingas. Tūkstančius metų anksčiau, nei nuskambėjo garsusis Pito posakis, gerbti kitų privatumą nurodė Biblija. Karalius Saliamonas rašė: „Į savo kaimyno namus kojos dažnai nekelk, kad jam neįgristum ir netaptum nekenčiamu.“ (Patarlių 25:17) Apaštalas Paulius patarė „stengtis... atsidėti saviesiems reikalams“. (1 Tesalonikiečiams 4:11)

Teisė į privatumą tokia svarbi, kad žurnale The UNESCO Courier vadinama „pagrindiniu pilietinių teisių principu“. Panašiai kalbėjo vienas įtakingas Lotynų Amerikos politikas: „Galima sakyti, kad visos žmogaus teisės remiasi teise į privatumą.“

Tačiau šiomis dienomis, kai taip sparčiai plinta nusikalstamumas bei pasaulinio masto terorizmas, vyriausybės ir teisėsauga vis labiau suvokia, kad privatumo sienas reikia griauti dėl savo piliečių saugumo. Kodėl? Nes visuomenėje nusikaltėliai teise į privatumą naudojasi pridengti blogiui. Taigi vyriausybės pareigą apsaugoti piliečius suderinti su kiekvieno asmens teise į privatumą nėra taip paprasta.

Privatumas ar saugumas

Pasaulį sukrėtę 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai pakeitė daugelio žmonių požiūrį į vyriausybės teisę kai kuriais atžvilgiais pažeisti asmens privatumą. „Rugsėjo 11-oji pakeitė viską, — žurnalo BusinessWeek korespondentui pasakė vienas buvęs JAV Federalinės prekybos komisijos narys. — Teroristai veikia visuomenėje, kuri gina jų privatumą. Jeigu jiems demaskuoti būtina vienaip ar kitaip pažeisti žmonių privatumą, dauguma nedvejodami pasakys: ‘Ką gi, prašom!’“ Žurnale rašoma: „Apklausos po rugsėjo 11-osios rodo, jog 86% amerikiečių remia idėją plačiau naudoti veido atpažinimo sistemas, 81% nori kruopštesnės banko ir su kreditinėmis kortelėmis atliekamų operacijų kontrolės, o 68% pritaria minčiai įvesti valstybinį asmens liudijimą.“

Kai kurių Vakarų šalių [Europos bei Amerikos] vyriausybių nuomone, tokiame asmens liudijime turėtų būti savininko pirštų atspaudai ir kompiuterinė tinklainės skleistinė. Taip pat turi būti prieinamos žinios apie bet kokį piliečio įvykdytą kriminalinį nusikaltimą bei finansinę padėtį. Asmens liudijimo informaciją susieti su kreditinės kortelės duomenimis ir palyginti su veido atpažinimo kamerų užfiksuotu vaizdu techniškai įmanoma. Taigi nusikaltėlius bus galima suimti kai tik jie įsigis priemonių nusikaltimui.

Jei tokie asmenys bandytų išsisukti slėpdami bombas, šaunamuosius ginklus ar peilius po drabužiais arba net už tvirtų namo sienų, vis tiek bus sučiupti. Kai kurių saugumo institucijų turimais prietaisais įmanoma aptikti bet kokį paslėptą po drabužiais daiktą. Naudodami neseniai sukonstruotą radiolokacijos įrangą policininkai gali atpažinti judančius arba tik kvėpuojančius asmenis gretimame kambaryje. Bet ar dėl geresnių galimybių sekti nusikaltimų tikrai mažėja?

Ar stebėjimo kameros atgrasina nusikaltėlius?

Kai Australijoje, nuošaliame Borko mieste, staiga nepaprastai padaugėjo nusikaltimų, čia įrengė keturias vidinės televizijos kameras. Nusikaltimų labai sumažėjo. Tačiau toks sėkmingas šis metodas pasirodė ne visur. Siekiant sumažinti nusikaltimų Glazge (Škotija) 1994-aisiais buvo įrengtos 32 vidinės televizijos  kameros. Škotijos biuro centrinio tyrimų skyriaus duomenimis, kitais metais tam tikrų nusikaltimų sumažėjo. Tačiau, kaip pažymėta ataskaitoje, „nusižengimų dorovei, tarp jų prostitucijos atvejų, padaugėjo 120, nusikaltimų, susijusių su nesąžiningumu — 2185, įvairių kitų (įskaitant susijusius su narkotikais) — 464“.

Net jeigu dėl sekimo kurioje nors vietovėje nusikaltimų padaroma mažiau, bendras jų skaičius gali nė kiek nesumažėti. The Sydney Morning Herald atkreipė dėmesį į reiškinį, kurį policija ir kriminologai vadina „slinktimi“. Laikraštis rašė: „Nusikaltėliai, matydami, kad tam tikroje vietoje juos gali aptikti stebėjimo kameros arba policijos patruliai, persikelia kitur.“ Gal tai primena, kas prieš daugelį metų užrašyta Biblijoje: „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų.“ (Jono 3:20)

 Deja, teisėsauga net pačiu sudėtingiausiu radiolokatoriumi ar sekimo rentgenu sistema negali atskleisti, kas žmogaus mintyse, jo širdyje; o kad sumažėtų nusikaltimų, neapykantos bei smurto, reikia kovoti būtent su tuo.

Tačiau vieno stebėtojo akys mato viską — jos įžvelgia daug giliau, nei įmanoma bet kokia ligi šiol žmogaus išrasta technika. Tad kieno esame stebimi ir kaip teigiamai tai gali veikti mūsų elgseną, aptarsime kitame straipsnyje.

[Anotacija 6 puslapyje]

„Teroristai veikia visuomenėje, kuri gina jų privatumą“

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

Kiek slapti jūsų sveikatos duomenys?

Daugelis gal mano, kad jų sveikatos duomenų — tai, kas registruojama apsilankius pas gydytoją ar ligoninėje, — slaptumas garantuotas. Tačiau slaptumą ginanti organizacija — Teisių į privatumą informacinė agentūra perspėja, kad „toks saugumo jausmas gali būti klaidingas“. Knygoje Database Nation—The Death of Privacy in the 21st Century Simsonas Garfinkelis rašo: „Šiais laikais asmens sveikatos duomenys turi didelę paklausą... Jais naudojasi darbdaviai bei draudimo kompanijos spręsdamos, ką priimti į darbą arba apdrausti, taip pat ligoninės, na ir religinės organizacijos prašydamos aukų. Ieškodami galimų pirkėjų, informaciją apie sveikatą masiškai superka net prekybininkai.“

Be to, kaip pažymi Garfinkelis: „Išlaikyti slaptumą neleidžia tvarka, kad į ligoninę patekusio paciento kortelė prieinama 50—75 žmonėms.“ Kai kur ligoninėse slaptumo nesąmoningai nesilaiko patys pacientai: pasirašo kokius nors atsisakymo arba sutikimo dokumentus. Teisių į privatumą informacinės agentūros teigimu, tokiu atveju „medicinos personalui sudaromos sąlygos informaciją apie jūsų sveikatą perduoti draudimo kompanijoms, valdžios įstaigoms ir kitoms institucijoms“.

[Rėmelis/iliustracijos 8 puslapyje]

Privatumas ir komerciniai interesai

Nuo nepageidaujamo išviešinimo ypač neapsaugoti tie, kurie naudojasi interneto paslaugomis. Teisių į privatumą informacinė agentūra konstatuoja: „Iš tikrųjų tokiõs interneto paslaugõs, kuria naudojantis būtų garantuotas visiškas slaptumas, nėra... Interneto vartotojai gali išrinkti jiems reikalingą informaciją bei atskirus dokumentus... arba tik peržiūrėti. Daugelis jų tikisi, kad tokie veiksmai liks nepastebėti. Taip nėra. Įmanoma užregistruoti daugelį vartotojo veiksmų, pavyzdžiui, kokių naujienų agentūrų ar rinkmenų informacija naudojosi, kurioje svetainėje lankėsi... Žinios apie tai, kuo abonentas domisi, ... yra vertingas potencialių pajamų šaltinis... Jos naudingos pardavėjams, norintiems sudaryti panašių pomėgių bei elgsenos tinklalapio vartotojų sąrašą.“

Kaip dar jūsų pavardė gali atsidurti tiesioginių prekybos sandėrių korespondencijos sąrašuose? Taip galėtų atsitikti tuomet, kai:

▪ Užpildote gaminio garantijos arba registracijos dokumentus.

▪ Tampate kokių nors klubų, organizacijų, labdaros įstaigų nariu arba aukojate jiems pinigų.

▪ Užsiprenumeruojate žurnalų, užsisakote knygų arba muzikos įrašų.

▪ Jūsų pavardė ir adresas yra telefonų knygoje.

▪ Dalyvaujate loterijose arba konkursuose.

Be to, kai pagal debetinę ar kreditinę kortelę, čekių knygelę atsiskaitote maisto prekių parduotuvėje, per nuskaitymo įrenginį leisdama pirktų prekių sąrašą kompanija gali su juo susieti pavardę bei adresą. Taip sukaupta išsami informacija apie pirkimo įpročius gali būti panaudota prekybos tikslams. *

[Išnaša]

[Iliustracijos 6, 7 puslapiuose]

Ar dėl sekimo nusikaltimų mažėja?