Ryškiaspalviai šokėjai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KENIJOJE

BAISUS triukšmas. Nuošalus ežeras net aidi nuo nesiliaujamo, pašėlusio klegesio. Po mirguliuojantį ryškiai žalią vandenį braido tūkstančiai rausvų paukščių. Padangėje irgi pilna šių grakštuolių. Sukdami virš vandens jie plaka orą ilgais, plonais sparnais, kuriuose sumirga tamsiai raudonos plunksnos. Kvapą gniaužia matant šitą švytintį paukščių pulką! Tai rožiniai Rytų Afrikos lūžių zonos flamingai — bene didžiausias stebuklas paukščių pasaulyje.

Ilgakojė elegancija

Nuo senų laikų žmonės grožisi dailiu ir trapiu flamingo stotu. Ilgakaklių paukščių atvaizdai aptinkami iškalti akmenyje ir egiptiečių hieroglifuose. Flamingo išvaizda tokia neįprasta ir graži, kad egiptiečiai jį laikė įsikūnijusiu dievu Ra. Laibą, lenktu kaklu, plonomis, grakščiomis kojomis flamingą matome ir primityviuose urvų piešiniuose.

Mūsų dienomis Afrikoje, Eurazijoje, Karibų jūros salose ir Pietų Amerikoje veisiasi  keturių rūšių flamingai. Smulkiausias yra mažasis flamingas. Jis labai gražus: tamsiai rožinės plunksnos, ryškiai raudonos kojos. Didysis flamingas dvigubai didesnis už mažąjį ir išstypsta iki beveik pusantro metro. Tačiau vienas bruožas visų flamingų vienodas ir malonus pažiūrėti — per vidurį kiek sulinkęs snapas.

Ruošdamasis pakilti paukštis grakščiai mosuoja sparnais ir bėga per vandenį, kol nutaikęs momentą atsiplėšia nuo žemės. Ištiesęs ilgą kaklą, galvą bei kojas jis grakščiai sklando padangėje. Rytų Afrikos lūžių zonoje gyvena apie keturi milijonai flamingų.

Gležnas paukštis, ekstremalios sąlygos

Daugybė flamingų gyvena sūriuosiuose lūžių zonos ežeruose, o šie yra ypatingi. Juose tiek daug natrio karbonato, jog vanduo atrodo alyvuotas ir kiek degina odą. Temperatūra šioje vietovėje gali pakilti iki 65 laipsnių Celsijaus. Nuo burbuliuojančio ežero kyla stiprus sulfanilamidų bei druskos kvapas, — karštas oras juo smelkte persmelktas. Šarminių junginių bei druskų koncentracija vandenyje tokia didelė, kad medžiagos kristalizuojasi ir nukloja pakrantę kietomis, baltomis nuosėdomis.

Toks vanduo tikrai nepalankus gyvybei tarpti. Vis dėlto kai kas čia gyvena,  pavyzdžiui, mikroskopiniai melsvai žali dumbliai (Myxopgyceae). Karštõs atogrąžų saulės šildomas šarminis vanduo dumbliams puikiai tinka. Jų priauga tiek, kad ežero vanduo pažaliuoja. Šių ežerų virtinės puošiami slėniai ir kalnai, besidriekiantys per visą Rytų Afrikos lūžių zoną, atrodo lyg puikus smaragdų vėrinys.

Nuostabu, kad tokios ekstremalios sąlygos nebaisios gležniems flamingams. Jie čia jaučiasi visai puikiai. Šarminis vanduo nekenkia ilgoms kojoms, o plėvėti pirštai neleidžia nugrimzti į minkštą, klampų dumblą. Mažasis flamingas gerai prisitaikęs gyventi tokioje grėsmingoje aplinkoje. Jo snapas turi daugybę plokštelių, pro kurias išfiltruojami mikroorganizmai, besitelkiantys 5—7 centimetrai nuo vandens paviršiaus. Maitindamasis flamingas laiko snapą nuleidęs vandenin posnapiu į viršų. Paukštis liežuviu varo vandenį į snapą ir išstumia jį pro plokšteles, kurios išfiltruoja bei sulaiko smulkius organizmus.

 Spalvingos tuoktuvių ceremonijos

Ryto saulė nušviečia žalius ežero vandenis ir tarsi pakelia didžiulę scenos uždangą. Auksinėje šviesoje išryškėja didelis būrys flamingų. Jie primena liepsneles, degančias ant ežero paviršiaus. Paukščiai glaudžiai susispietę, ištiesę kaklus žingsniuoja grupėmis, į šonus kraipydami snapus.

Būreliams prasilenkiant jų plunksnos saulės spinduliuose sužėri kontrastingų raudonos bei rožinės spalvų mozaikomis. Paukščiai šokinėja plačiai išskleisdami sparnus ir jų sodrios spalvos pasimato visu gražumu. Puikuodamiesi jie bėginėja po vandenį, pakyla į orą, vėl leidžiasi. Šis ritualas tęsiasi ir tęsiasi. Flamingai taip susispaudę, jog pakilti po vieną negali. Paukštis turi laukti, kol pirmiausia tai padarys kraštiniai. Gagendami ir džiaugsmingai klegėdami jie kelia kurtinantį triukšmą.

Paskui, užslinkus tamsai, visas būrys pakyla ir nuskrenda. Išsidėstę ilgomis virtinėmis arba „V“ raide jie lekia šimtus kilometrų, kol pasiekia tikslą — sūrųjį ežerą, tinkantį jaunikliams perėti bei auginti. Įdomu, kad perėti vienu metu išskrenda visų Rytų Afrikos lūžių zonos ežerų flamingai.

„Bjaurusis ančiukas“

Lizdus flamingai krauna nuošaliuose, neprieinamuose ežeruose. Toks atsiskyrimas būtinas, nes perinti kolonija labai jautri. Pabaidyti paukščiai gali palikti kiaušinius ir niekad negrįžti.

Perinčioje kolonijoje darbas virte verda. Tėvai su įkarščiu puola krauti lizdų. Palenkę ilgus kaklus semia dumblą, renka mėšlą bei plunksnas ir iš viso to sulipdo kokių 40 centimetrų aukščio kauburį. Viršuje lieka nedidelė duobelė, sauganti kiaušinį nuo sūraus šarminio vandens. Greitai išsirita šimtai tūkstančių jauniklių. Tėvai be perstojo lakioja pirmyn atgal maitindami bei globodami amžinai alkanas atžalas.

Jaunikliams paūgėjus tiek, kad gali vaikščioti, tėvai juos palieka ir nuskrenda į kitą ežero galą, kur gausiau dumblių. Čia, toli nuo savo mažylių, jie pasimaitins ir atgaus jėgas. Tuo tarpu jaunikliais rūpinasi likę keli suaugę flamingai. Paskui „auklės“ veda jaunus triukšmadarius per druskos plotus pas tėvus. Keista, bet per visą tą sumaištį šie lengvai atpažįsta savo atžalas ir toliau juos globoja.

Jaunikliai tikri nevėkšlos ir nė iš tolo neprimena didingų tėvų. Jų kojytės bei kaklas trumpi, snapas tiesus, o plunksnos baltos. Tiktai po kurio laiko kojos pradeda tįsti, kaklas ilgėti, riestis, snapas linkti žemyn, kol pasidaro tik flamingams būdingas kampas. Prireiks poros trejų metų nedailiems paukščiukams virsti nuostabiais ryškiaspalviais flamingais. Tada jie susiporuos ir įsilies į didelį rožinių flamingų būrį, puošiantį Rytų Afrikos lūžių zonos sūriuosius ežerus.

Flamingų grakštumas bei dailumas akivaizdžiai liudija apie protingą Kūrėją. Šie mieli sparnuočiai natūralioje aplinkoje džiugina mūsų akį ir ausį. Be to, sustiprina dėkingumą ir meilę nuostabiam Kūrėjui, Jehovai Dievui.

[Iliustracija 17 puslapyje]

Didieji flamingai

[Iliustracija 17 puslapyje]

Mažieji flamingai

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Jaunikliai nė iš tolo neprimena didingų savo tėvų