Biblijos požiūris

Ar yra neatleidžiama nuodėmė?

AR GALI būti sunkesnė bausmė už mirtį? Taip — mirtis be prikėlimo vilties, jei esi padaręs neatleidžiamą nuodėmę. Jėzus pasakė, jog yra tokia nuodėmė, kuri „nebus atleista“. (Mato 12:31)

Tačiau Biblijoje kalbama apie Dievo atlaidumą. Nors žmonės būna linkę jausti pagiežą ir neatleisti, Dievas yra „labai atlaidus“. (Izaijo 55:7-9) Iš tikrųjų jis atsiuntė į žemę brangiausia, ką turėjo, — savo Sūnų, kaip permaldavimą, vertingą auką, kuri išdildytų mūsų nuodėmes. (Jono 3:16, 17; Apaštalų darbų 3:19; 1 Jono 2:1, 2)

Dievas savo nustatytu laiku prikels daugybę asmenų, kurie padarė sunkių nuodėmių, bet už ankstesnius poelgius jie nebebus atskaitingi. (Apaštalų darbų 24:15; Romiečiams 6:23) Iš tiesų Jėzus paaiškino, jog „kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti“, išskyrus neatleidžiamą nuodėmę. (Mato 12:31) Todėl gali kilti klausimas, kokį baisų nusikaltimą žmogus turi padaryti, kad Dievas neatleistų?

Kai atgaila nebeįmanoma

Jėzus perspėjo apie sąmoningą „piktžodžiavimą dvasiai“. Už tą nuodėmę nėra atleidimo „nei šiame, nei būsimajame gyvenime“. (Mato 12:31, 32) Padariusieji tokią nuodėmę nebus prikelti.

Piktžodžiavimas dvasiai — ką tai reiškia? Jis kyla iš širdies ir atskleidžia piktavališką požiūrį bei ketinimus. Nuodėmę ypač apsunkina tai, kad priešinamasi Dievo šventajai dvasiai sąmoningai. Galima pailiustruoti pavyzdžiu: kai kuriose šalyse, įvertinant įvykio motyvus bei aplinkybes, už pirmojo ir antrojo laipsnio žmogžudystę baudžiama skirtingai — mirties bausmė taikoma tik už tyčinę žmogžudystę.

Anksčiau buvęs piktžodžiautojas apaštalas Paulius sakė: „Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo.“ (1 Timotiejui 1:13) Nusidėti šventajai dvasiai reiškia priešintis jai sąmoningai. Vadinasi, širdis tokia nedora, kad nebegali pasikeisti.

 Matyt, Paulius turėjo omenyje būtent tokią nuodėmę, kai rašė: „Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę“ „ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai“. (Hebrajams 6:4-6 BD, Brb) Be to, apaštalas pabrėžė: „Jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai darome nuodėmes, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebelieka.“ (Hebrajams 10:26, kursyvas mūsų)

Perspėti dėl neatleidžiamos nuodėmės Jėzų paskatino kai kurių jo meto religinių vadovų elgesys. Tačiau šie ne tiktai nepaisė perspėjimo, bet ir nužudė Jėzų. Vėliau tie religiniai vadovai sužinojo neginčijamų įrodymų apie stebuklą, padarytą veikiant šventajai dvasiai. Jiems buvo pasakyta, kad Jėzus prikeltas iš mirties! Taigi paaiškėjo, kad Jėzus tikrai yra Kristus! Vis dėlto jie nuodėmingai priešinosi šventajai dvasiai, papirko Romos kareivius, kad šie apie Jėzaus prikėlimą skleistų melą. (Mato 28:11-15)

Perspėjimas tikriesiems krikščionims

Kodėl tikrieji krikščionys atidžiai įsiklauso į perspėjimą apie neatleidžiamą nuodėmę? Todėl, kad netgi Dievą bei jo dvasios veikimą gerai pažįstančio žmogaus širdis gali pasidaryti pikta. (Hebrajams 3:12) Turėtume būti atsargūs ir nemanyti, kad mums taip negali atsitikti. Pagalvokime apie Judą Iskarijotą. Jis pirma ištikimai sekė Jėzumi, buvo vienas iš 12 jo išrinktų apaštalų, taigi pasižymėjo dorumu. Vis dėlto Judas kažkuriuo momentu leido savyje kilti nuodėmingoms mintims bei troškimams ir galiausiai buvo jų užvaldytas. Vienu metu, net matydamas neįtikimus Jėzaus stebuklus, vogė pinigus. Paskui už pinigus sąmoningai išdavė Dievo Sūnų.

Kai kurie buvę ištikimi krikščionys irgi sąmoningai atsitraukė nuo Dievo galbūt kuo nors pasipiktinę, dėl išdidumo ar godulystės ir tapo atskalūnais, kovotojais prieš šventąją dvasią. Jie sąmoningai priešinasi akivaizdžiam tos dvasios veikimui. Ar šie asmenys padarė neatleidžiamą nuodėmę? Aukščiausiasis Teisėjas yra Jehova. (Romiečiams 14:12)

Gerai darome, jei užuot teisę kitus, patys saugomės slaptų nuodėmių, kurios palengva gali užkietinti širdį. (Efeziečiams 4:30) Guodžia tai, kad Jehova noriai atleidžia net sunkias nuodėmes, jeigu atgailaujame. (Izaijo 1:18, 19)

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Kai kurie fariziejai padarė neatleidžiamą nuodėmę