Sirija mena turtingą praeitį

ĮRAŠO KALBA

Sirija mena turtingą praeitį

KADAISE ji stovėjo vienoje senojo pasaulio sankryžų — čia susieidavo karavanų keliai, vedę nuo Viduržemio jūros link Kinijos ir iš Egipto į Anatoliją. Jos žemę trypė Akado, Babilono, Egipto, Persijos, Graikijos, Romos armijos. Vėliau — turkai ir kryžiuočiai. O mūsų laikais dėl valdžios čia kovėsi Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos armijos.

Nūdien dalis šio regiono tebevadinama taip, kaip ir prieš tūkstančius metų, — Sirija. Nors šalis matė didelių permainų, joje vis dar ryškūs istorijos pėdsakai. Sirija ypač domina Bibliją tyrinėjančius žmones, nes glaudžiai siejasi su jos istorija.

Damaskas — senovės miestas

Iš pradžių pasižvalgykime po Sirijos sostinę Damaską. Tai vienas seniausių nuolat gyvenamų pasaulio miestų. Antilibano priekalnyje, Barados upės slėnyje išsidėstęs Damaskas ilgus šimtmečius buvo svetinga oazė didžiulės Sirijos dykumos pakraštyje. Ten veikiausiai užsuko ir patriarchas Abraomas, keliaudamas į pietus, Kanaano link. Šiame mieste jis priėmė tarnauti „damaskietį Eliezerą“. (Pradžios 15:2)

Po maždaug tūkstančio metų Cobos karaliai sirai kovojo su pirmuoju Izraelio karaliumi Sauliumi. (1 Samuelio 14:47) Antrasis Izraelio karalius Dovydas irgi kariavo su Aramo (hebrajiškas Sirijos pavadinimas) karaliais, juos nugalėjęs „įrengė įgulas tarp Damasko aramėjų“. (2 Samuelio 8:3-8) Taip Izraelis bei Sirija ilgam tapo priešais. (1 Karalių 11:23-25)

Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje nesantaika tarp sirų ir žydų, matyt, jau buvo išblėsusi. Tuo metu Damaske net veikė kelios žydų sinagogos. Tikriausiai prisimeni, kad tarsietis Saulius (vėliau Paulius) keliavo į Damaską iš Jeruzalės, kai buvo atverstas į krikščionybę. (Apaštalų darbų 9:1-8)

Šiuolaikiniame Damaske nerasi jokių Abraomo apsilankymo arba pergalingo Dovydo žygio pėdsakų. Tačiau senojo romėnų miesto griuvėsiai bei pagrindinė senamiesčio gatvė, romėnų vadinama Via Rekta (Tiesioji), išlikę. Kaip tik viename jos namų Ananijas ir rado Saulių, stebuklo Damasko prieigose paskatintą atsiversti į krikščionybę. (Apaštalų darbų 9:10-19) Nors dabartinė gatvė nė kiek neprimena senosios, apaštalas Paulius savo įspūdingą veiklą pradėjo čia. Tiesioji gatvė baigiasi prie Rytinių vartų. Namai ant miesto sienų padeda geriau suprasti, kaip Pauliui pavyko išsigelbėti nuleistam pintinėje pro angą sienoje. (Apaštalų darbų 9:23-25; 2 Korintiečiams 11:32, 33)

Palmyra — istorinė oazė

Pavažiavus kokias tris valandas į šiaurryčius nuo Damasko yra nuostabi archeologinė vieta — Palmyra, Biblijoje vadinama Tadmoru. (2 Metraščių 8:4) Šią oazę, esančią pusiaukelėje tarp Viduržemio jūros ir Eufrato upės, drėkina požeminiai šaltiniai, atitekantys iš kalnų šiaurėje. Senovės prekybos kelias tarp Mesopotamijos ir vakarų kraštų ėjo palei derlingąjį pusmėnulį, vadinasi, toli į šiaurę nuo Palmyros. Tačiau I a. p. m. e. dėl politinės suirutės šiaurėje visi pradėjo naudotis trumpesniu — pietiniu keliu. Todėl Palmyra suklestėjo.

Ši vietovė galėjo praversti kaip buferinė zona rytuose, tad Roma prisijungė ją prie imperijai priklausančios Sirijos provincijos. Bet ilgainiui Palmyra tapo laisvu miestu. Abipus kolonomis puoštos gatvės stovėjo didingos šventyklos, masyvios arkos, pirtys, teatras. Abiejose gatvės pusėse pėstieji vaikščiojo grįstais portikais, bet ji pati buvo negrįsta — taip patogiau kupranugarių vilkstinėms. Į Palmyrą užsukdavo karavanai, traukiantys prekybos keliais — tarp Kinijos ir Indijos rytuose bei graikų ir romėnų pasaulio vakaruose. Čia keliautojams tekdavo mokėti mokesčius už šilką, prieskonius ir kitas prekes.

Trečiajame mūsų eros amžiuje Palmyrai pasiekus šlovės viršūnę mieste gyveno apie 200000 žmonių. Tuo metu ambicinga jos karalienė Zenobija susirėmė su Roma ir 272 metais pralaimėjo. Taip nesąmoningai ji išpildė dalį pranašystės, užrašytos pranašo Danieliaus prieš kokius 800 metų. * (Danieliaus 11 skyrius.) Zenobijai pralaimėjus Palmyra dar kurį laiką gyvavo kaip Romos imperijos strateginis postas, tačiau buvusios galios bei didybės niekada nebeatgavo.

Tolyn palei Eufratą

Pavažiavus dykuma tris valandas į šiaurryčius nuo Palmyros, patenkame į Deir az Zaurą. Pro jį srūva galingasis Eufratas. Ši istorinės reikšmės upė išteka iš Anatolijos (Turkijos azijinė dalis) rytuose dunksančių kalnų, Sirijos teritoriją pasiekia kiek į šiaurę nuo Karkemišo, tada savo vandenis plukdo pietryčių kryptimi į Iraką. Netoli Irako sienos išlikę dviejų senovės Sirijos miestų griuvėsiai.

Už šimto kilometrų į pietryčius Eufrato vingyje guli senosios tvirtovės Dūra Europo liekanos. Dar už 25 kilometrų — Mario miesto griuvėsiai. Kadaise klestėjusį prekybinį miestą XVIII a. p. m. e. sunaikino Babilono karalius Hamurabis. Karaliaus rūmų archyvuose aptikta mažiausiai 15000 molinių lentelių su išraižytais tekstais. Tie dokumentai aiškiau nušvietė istoriją.

Hamurabio kariai, niokodami miestą, nugriovė viršutines sienas, o apatinius kambarius užvertė plytomis ir žemėmis. Tai apsaugojo freskas, statulas, keramikos bei kitus meno dirbinius. Juos 1933 metais atkasė Prancūzijos archeologų grupė. Radiniai eksponuojami Damasko ir Alepo muziejuose, taip pat Luvre, Paryžiuje.

Senovės miestai šiaurvakarių Sirijoje

Kildami Eufratu į šiaurvakarius pasiekiame Alepą (Chalebą). Kaip ir Damaskas, jis laikomas vienu seniausiu nuolat gyvenamu miestu pasaulyje. Dengti turgūs — čia bene gyviausi Vidurio Rytuose.

Šiek tiek į pietus nuo Alepo įsikūręs Tel Mardichas. Ten anksčiau plytėjo miestas valstybė Ebla — stiprus prekybos centras, viešpatavęs šiaurinėje Sirijos dalyje III tūkstantmečio p. m. e. pabaigoje. Ebloje buvo atkasti babiloniečių deivės Ištarės šventyklos griuvėsiai, taip pat karaliaus rūmai, o jų archyvuose rasta per 17000 molinių lentelių. Meno dirbiniai iš Eblos eksponuojami Idlibo, už 25 kilometrų esančio miestelio, muziejuje.

Į pietus, prie Damasko kelio įsikūrusi Chama, Biblijoje vadinama Hamatu. (Skaičių 13:21) Per ją vingiuoja Oronteso upė, todėl Chama — vienas gražiausių Sirijos miestų. Toliau stovi Ras Šamra (anksčiau Ugaritas). III—II tūkstantmetyje p. m. e. šis prekybos uostas klestėjo ir buvo pasinėręs į Baalo bei Dagono garbinimą. Blogą to įtaką atskleidžia nuo 1929 metų prancūzų archeologų vis atkasamos molinės lentelės bei išraižyti bronzos dirbiniai. Dabar galime geriau suprasti, kodėl Dievas išnaikino Baalą garbinusius kanaaniečius. (Pakartoto Įstatymo 7:1-4)

Taip, mūsų laikų Sirijoje vis dar galime išvysti įdomios praeities pėdsakų.

[Išnaša]

^ pstr. 12 Žiūrėk straipsnį „‘Tamsiaplaukė Sirijos dykumos valdovė’“ 1999 m. sausio 15 d. Sargybos bokšto numeryje. Žurnalą leidžia Jehovos liudytojai.

[Žemėlapis 24, 25 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

VIDURŽEMIO JŪRA

‐‐ Ginčijamos sienos

EGIPTAS

IZRAELIS

JORDANIJA

LIBANAS

SIRIJA

DAMASKAS

Barada

Orontesas

Chama (Hamatas)

Ugaritas (Ras Šamra)

Ebla (Tel Mardichas)

Alepas (Chalebas)

Karkemišas (Džerablusas)

Eufratas

Zenobija

Deir az Zauras

Dūra Europas

Maris

Palmyra (Tadmoras)

IRAKAS

TURKIJA

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Damaskas (apačioje), Tiesioji gatvė (viršuje)

[Iliustracija 25 puslapyje]

Širšių lizdo formos namai

[Iliustracija 25 puslapyje]

Ugaritas

[Iliustracija 25 puslapyje]

Chama