Tikėjimo išmėginimai nacistinėje Europoje

PAPASAKOJO ANTONAS LETONJA

1938 m. kovo 12 d. Hitlerio kariuomenė įžengė į Austriją. Per radiją grojo maršus, skambėjo politiniai šūkiai. Mano gimtinę Austriją užliejo patriotizmo banga.

HITLERIUI atėjus į valdžią Austrijoje vyravo pakili nuotaika. Daugelis tikėjosi, kad „tūkstantmetis reichas“ pašalins skurdą ir nedarbą. Pagauti patriotinės dvasios, apėmusios tautą, Hitleriui atiduodavo pagarbą net katalikų kunigai.

Tada buvau devyniolikmetis jaunuolis, tačiau Hitlerio pažadai manęs neviliojo. Netikėjau, kad kokia nors žmonių vyriausybė galėtų išspręsti žmonijos problemas.

Sužinau Biblijos tiesas

Gimiau 1919 m. balandžio 19 d. Donavice (Austrija). Buvau jauniausias iš trijų vaikų. Tėvas sunkiai dirbo anglių kasykloje. 1923 metais persikėlėme į Prancūziją, nes jis gavo darbą angliakasių miestelyje Ljevene. Dėl savo politinių įsitikinimų jis į religiją žvelgė įtariai, o mama buvo pamaldi katalikė. Vaikams ji skiepijo tikėjimą Dievu ir kiekvieną vakarą melsdavosi su mumis. Vėliau tėtis ėmė taip nepasitikėti religija, kad net uždraudė mamai eiti į bažnyčią.

Praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje susipažinome su jugoslavų kilmės jaunuoliu Vincentu Plataisu, kurį vadinome Vinku. Jis bendravo su Biblijos tyrinėtojais, kaip tada vadinosi Jehovos liudytojai. Netrukus vienas šių žmonių ėmė lankyti mūsų šeimą. Kadangi tėvas draudė mamai eiti į bažnyčią, ji pasiteiravo Vinko, ar galima Dievą garbinti namuose. Šis parodė Apaštalų darbų 17:24 (Brb), kur sakoma, jog Dievas „negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose“, ir paaiškino, kad visai tinkama jį garbinti namuose. Patenkinta atsakymu mama pradėjo lankyti sueigas Biblijos tyrinėtojų namuose.

Tėvas reikalavo mesti tas, kaip jis teigė, nesąmones. Kad nustotume bendrauti su Biblijos tyrinėtojais, sekmadieniais vertė mus eiti klausytis mišių. Mama griežtai atsisakė, todėl tėvas užsimanė, kad patarnaučiau prie altoriaus. Nors ir gerbė šį tėvo norą, ji nenustojo diegusi į mano širdį bei protą Biblijos principų ir vesdavosi į Biblijos tyrinėtojų sueigas.

 1928 metais Vinkas ir mano sesuo Jozefina, arba Pepi, kaip ją vadinome, parodė savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu. Vėliau jie susituokė. Kitąmet Ljevene jiems gimė dukrelė Fini. Po trejų metų Pepi ir Vinkas gavo kvietimą tarnauti visalaikiais tarnais Jugoslavijoje, kur liudytojų veikla buvo apribota. Nors kildavo nemažai sunkumų, jų džiaugsmas ir uolumas Jehovos tarnyboje nesumažėjo. Toks puikus pavyzdys ir mane paskatino tapti visalaikiu tarnu.

Dvasinis augimas

Deja, 1932 metais tėvai dėl nesutarimų išsiskyrė. Kartu su mama grįžau į Austriją, o vyresnysis brolis Vilhelmas (Vilis) pasiliko Prancūzijoje. Ryšys su tėvu po to beveik visiškai nutrūko. Jis liko priešiškas mums iki pat mirties.

Su mama apsigyvenome Austrijos kaimelyje Gamlice. Kadangi netoliese susirinkimų nebuvo, ji reguliariai aptardavo su manimi Biblija pagrįstus leidinius. Laimei, pastiprinti dvasiškai dusyk per mėnesį iš Graco atvažiuodavo Eduardas Vohincas, dviračiu sukardavęs į vieną pusę beveik 100 kilometrų!

1938-aisiais Hitleriui pradėjus terorą brolį Vohincą suėmė. Buvo skaudu sužinoti, kad jį nunuodijo dujomis Linco „eutanazijos institute“. Jo stiprus tikėjimas skatino mus toliau ištikimai tarnauti Jehovai.

1938-ieji — lemtingi metai

1935 metais Austrijoje liudytojų veikla buvo uždrausta. Kai 1938-aisiais šalį užėmė Hitlerio karinės pajėgos, mūsų tarnyba pasidarė itin rizikinga. Kaimynai žinojo, jog mes su mama esame Jehovos liudytojai, todėl stengėmės likti nepastebimi. Net nakvodavau daržinėje, kad naciams būtų sunkiau pačiupti.

1938 metų pradžioje jau turėjau pagrindinį išsilavinimą ir dirbau kepykloje. Kadangi nesakydavau „Heil Hitler“ ir nestojau į Hitlerio jaunimo organizaciją, iš darbo mane išmetė. Bet tada parodyti savo pasiaukojimą Dievui Jehovai vandens krikštu pasiryžau dar tvirčiau.

Abu su mama pasikrikštijome 1938 m. balandžio 8-ąją. Drauge su kitais septyniais liudytojais susirinkome naktį miške atokiame namelyje. Po krikšto kalbos paeiliui kas dešimt minučių nuėjome siauru takeliu į skalbyklą. Krikštijo išbetonuotoje duobėje.

1938 m. balandžio 10 d. buvo surengti fiktyvūs rinkimai dėl Austrijos prijungimo prie Vokietijos. Visoje šalyje kabojo plakatai su šūkiu: „Už Hitlerį!“ Kadangi ilgą laiką gyvenome Prancūzijoje, netekome pilietybės, ir niekas nereikalavo, kad balsuotume, — šios aplinkybės vėliau išgelbėjo mano gyvybę. Francas Gansteris iš Klagenfurto (pietinėje Austrijoje) reguliariai atnešdavo mums Sargybos bokštą. Taip prieš įsiplieskiant Antrajam pasauliniam karui galėjome pasisemti stiprybės iš Dievo Žodžio.

Mano brolis Vilis

Ketveriais metais vyresnis brolis Vilis nepalaikė ryšio su mama ir manimi nuo tada, kai prieš devynerius metus palikome Prancūziją. Nors vaikystėje mama mokė Biblijos tiesų, jis turėjo klaidingų iliuzijų, kad šlovingos ateities raktas — Hitlerio politinė  programa. 1940-ųjų gegužę Prancūzijos teismas nuteisė Vilį kalėti dvejus metus už nelegalią nacistinę veiklą. Bet netrukus šalį užgrobė Vokietija ir brolis išėjo į laisvę. Ta proga Vilis atsiuntė iš Paryžiaus atviruką. Buvo džiugu sužinoti, kad jis gyvas, tačiau sukrėtė tai, kuo tapo.

Kadangi Vilis gerai sutarė su SS (Schutzstaffel, Hitlerio elitiniai apsaugos būriai), per Antrąjį pasaulinį karą galėjo dažnai pas mus apsilankyti. Jis žavėjosi Hitlerio karine sėkme. Beveik visi mano mėginimai papasakoti apie Biblija pagrįstą viltį baigdavosi žodžiais: „Niekai! Pažvelk į Hitlerio žaibišką karą. Vokiečiai netrukus taps pasaulio viešpačiais!“

Kai 1942-ųjų vasarį Vilis parvyko atostogų ir pasiūliau jam Jehovos liudytojų išleistą knygą „Priešai“, didelei nuostabai, perskaitė ją vienu prisėdimu. Brolis ėmė suprasti, kad Hitlerio režimas pasmerktas žlugti. Suvokė, jog rėmė tironišką santvarką, todėl nusprendė tuoj pat ištaisyti savo klaidą.

Vilis palaiko Biblijos tiesą

Kai po mėnesio Vilis vėl apsilankė pas mus, buvo visiškai pasikeitęs. Jis kalbėjo:

„Antonai, aš einu netinkamu keliu!“

„Vili, — atsakiau, — tai suvokei šiek tiek per vėlai.“

„Ne, — tarė jis, — dar ne vėlu! Biblijoje liepiama, ‘daryti, tai ką reikia, tol, kol esame gyvi’, ir dėkui Dievui, aš vis dar gyvas!“ (Mokytojo 9:10)

„O ką ketini daryti?“ — paklausiau.

„Na, neketinu toliau tarnauti kariuomenėje. Nutrauksiu ryšius su naciais ir pažiūrėsiu, kas bus.“

Vilis tuojau pat iškeliavo į Zagrebą (Jugoslavija) dar sykį aplankyti sesers Pepi. Ten lankė uždraustas Jehovos liudytojų sueigas ir po kurio laiko slapta buvo pakrikštytas. Pagaliau sūnus palaidūnas sugrįžo! (Luko 15:11-24)

Bėgdamas nuo nacių Vilis bandė kirsti Prancūzijos sieną ir patekti į Šveicariją, bet jį sulaikė Vokietijos karo policija. 1942 m. liepos 27 d. karo lauko teismas už pabėgimą skyrė jam mirties nuosprendį. Man leido aplankyti brolį Berlyno Tėgelio karo kalėjime. Buvau nuvestas į mažytę kamerą. Netrukus įėjo Vilis, grandine prirakintas prie sargybinio. Išvydęs jį tokį susigraudinau. Apsikabinti nebuvo leista ir turėjome vos 20 minučių atsisveikinti.

Pastebėjęs mano akyse ašaras Vilis tarė: „Antonai, kodėl verki? Tau reikėtų džiaugtis! Esu labai dėkingas Jehovai, kad padėjo vėl atrasti tiesą. Jei mirčiau už Hitlerį, neturėčiau jokios vilties. Tačiau esu tikras, kad netekęs gyvybės dėl Jehovos būsiu prikeltas ir vėl pasimatysime!“

Atsisveikindamas Vilis mums rašė: „Mūsų brangusis Dievas, kuriam tarnauju, teikia man visa, ko reikia, ir, žinoma, palaikys iki galo, kad galėčiau ištverti ir pasiekti pergalę. Kartoju: patikėkite, jog nesigailiu dėl to ir likau tvirtas Viešpatyje!“

Kitą dieną, 1942-ųjų rugsėjo 2-ąją, Brandenburgo kalėjime (netoli Berlyno) Viliui įvykdė mirties bausmę. Jam buvo dvidešimt septyneri. Jo pavyzdys rodo, kokie teisingi žodžiai, užrašyti Filipiečiams 4:13: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“

Vinkas liko ištikimas iki galo

Kai 1941 metais Vokietija įvedė kariuomenę į Jugoslaviją, Pepi, jos vyras Vinkas ir dvylikametė dukrelė Fini turėjo grįžti namo į Austriją. Dauguma Austrijos liudytojų buvo įkalinti ar laikomi koncentracijos stovyklose. Kadangi Pepi su vyru ir dukra neturėjo pilietybės, kitaip sakant, nebuvo Vokietijos  piliečiai, juos išsiuntė priverstiniams darbams į vieną pietinės Austrijos fermą netoli mūsų namų.

Vėliau 1943 m. rugpjūčio 26 d. gestapas (slaptoji nacių policija) suėmė Vinką. Kai Fini pabandė atsisveikinti su tėčiu, policijos viršininkas taip smogė jai, kad ši nuskriejo į kitą kambario galą. Gestapas dažnai kvosdavo ir žiauriai mušdavo jį, o vėliau uždarė į Štadelhaimo kalėjimą Miunchene.

1943-ųjų spalio 6 d. policija mane suėmė darbovietėje ir išsiuntė į tą patį kalėjimą, kur laikė Vinką. Kadangi laisvai kalbėjau prancūziškai, teko versti karo belaisviams iš Prancūzijos. Per pasivaikščiojimus aptvertoje kalėjimo teritorijoje galėdavau su Vinku pasikalbėti.

Galiausiai Vinką nuteisė mirti. Jį kaltino biblinės literatūros tiekimu liudytojams ir finansine parama bendratikėms, kurių vyrai kalėjo koncentracijos stovyklose. Perkėlė į tą patį kalėjimą netoli Berlyno, kur buvo įvykdyta mirties bausmė Viliui. Ten 1944-ųjų spalio 9 d. Vinkui nukirto galvą.

Paskutinis Vinko susitikimas su žmona ir dukra buvo nepaprastai skaudus. Jis negalėjo jų net apkabinti, nes buvo sumuštas ir surakintas. Savo tėtį Fini paskutinį kartą matė, kai jai buvo 14 metų. Ji vis dar prisimena ir paskutinius jo žodžius: „Rūpinkis mama, Fini!“

Po tėvo žūties Fini atplėšė nuo motinos ir perdavė nacistų šeimai, kad perauklėtų. Neretai ją smarkiai sumušdavo. Į Austriją įsiveržę Rusijos kareiviai sušaudė tą vokiečių šeimą, taip žiauriai besielgusią su mergaite. Šią šeimą jie laikė žinomais naciais.

Po karo mano sesuo tęsė visalaikę tarnybą. Kartu su antruoju vyru Hansu Forsteriu tarnavo Šveicarijos Jehovos liudytojų filiale iki pat mirties 1998-aisiais. Fini pasekė tėvų pėdomis ir dabar Šveicarijoje tarnauja tikrajam Dievui Jehovai.

Pagaliau laisvė!

1945 metų pradžioje bombardavo Miuncheną, taigi ir mūsų kalėjimą. Visas miestas pavirto griuvėsiais. Kai atėjo diena stoti prieš teismą, kalėjime buvau praleidęs jau 18 mėnesių. Tada liko vos pora savaičių iki oficialios karo pabaigos — 1945 m. gegužės 8 d. Teismo posėdyje manęs paklausė: „Ar nori tarnauti kariuomenėje?“

„Kaliniams draudžiama vilkėti uniformą ir sveikinti ‘Heil Hitler’“, — atsakiau. Kuomet pasiteiravo, ar norėčiau tarnauti Vokietijos kariuomenėje, pareiškiau: „Prašom įteikti šaukimą į kariuomenę ir aš pranešiu savo sprendimą!“

Po kelių dienų karas baigėsi ir mane paleido. Netrukus išvykau gyventi į Gracą, kur buvo įkurtas nedidelis 35 liudytojų  susirinkimas. Dabar šiame mieste sėkmingai darbuojasi aštuoni susirinkimai.

Meilinga padėjėja

Pasibaigus karui sutikau jauną mokytoją Heleną Dunst, buvusią nacistų partijos narę, visiškai nusivylusią nacizmu. Per pirmąjį mudviejų pokalbį ji pasidomėjo: „Kodėl tik liudytojai žino, kad Dievo vardas Jehova, o kiti to nežino?“

„Nes dauguma žmonių netyrinėja Biblijos“, — paaiškinau. Tada parodžiau Biblijoje Dievo vardą.

„Jei Biblijoje sakoma, kad Dievo vardas yra Jehova, apie tai reikėtų pranešti visiems!“ — sušuko ji. Helena pradėjo skelbti Biblijos tiesas ir po metų parodė savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu. 1948 m. birželio 5 d. mes susituokėme.

1953-ųjų balandžio 1-ąją tapome visalaikiais Jehovos liudytojų tarnais. Galiausiai mus pakvietė į Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą Pietų Lansinge (Niujorkas, JAV), į 31-ąją laidą. Ten džiaugėmės galėdami artimai susipažinti su bendramoksliais iš 64 šalių.

Baigus mokyklą mus paskyrė atgal į Austriją. Keletą metų lankėme susirinkimus ir stiprinome dvasiškai. Tada buvome pakviesti tarnauti Liuksemburgo Jehovos liudytojų filiale. Vėliau mūsų paprašė persikelti į Vienoje įkurtą Austrijos filialą. Ten 1972 metais ėmėme mokytis serbų ir kroatų kalbos, kad galėtume liudyti daugybei Vienoje dirbančių jugoslavų imigrantų. Dabar šiame mieste įkurti aštuoni susirinkimai serbų ir kroatų kalba, kuriuose renkasi atvykėliai kone iš visų Europos kraštų!

2001 m. rugpjūčio 27 d. Helena užmigo mirties miegu. Per 53 sėkmingos santuokos metus ji buvo patikima, gera padėjėja ir draugė. Prikėlimo viltis man dar niekad nebuvo tokia brangi kaip dabar.

Džiaugiuosi Dievo meile

Nors praradau nemažai artimų žmonių, esu patenkintas darbu Austrijos filiale. Neseniai parodoje „Užmirštos nacių režimo aukos“ teko garbė pasakoti tai, ką mačiau savo akimis. Pradedant 1997 metais ši paroda apkeliavo 70 Austrijos miestų. Gyvi liudininkai, mačiusieji nacių kalėjimus bei koncentracijos stovyklas, parodoje galėjo pasidalinti prisiminimais apie tikrųjų krikščionių tikėjimą bei drąsą nacių persekiojimo metu.

Man teko garbė pažinoti tokius ištikimus asmenis. Tuo jie aiškiai parodė, kokie teisingi žodžiai, užrašyti Romiečiams 8:38, 39: „Nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“

[Iliustracija 17 puslapyje]

Mūsų šeima 1930-aisiais (iš kairės): aš, Pepi, tėtis, Vilis, mama ir Vinkas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Mano brolis Vilis prieš pat egzekuciją

[Iliustracija 19 puslapyje]

Man ir Vinkui teko kalėti Štadelhaimo kalėjime Miunchene

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Vinko duktė Fini buvo apgyvendinta žiaurių nacistų šeimoje; ligi šiol ji ištikimai tarnauja Dievui

[Iliustracija 20 puslapyje]

Helena buvo gera draugė per visus 53 santuokinio gyvenimo metus

[Iliustracija 20 puslapyje]

Pasakoju parodoje „Užmirštos nacių režimo aukos“