Auksaspalvis vaisius ir jo įdomi praeitis

IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO FIDŽYJE

NUSIKELKIME į 1789-uosius. Neaprėpiamas vandenynas blaško nelyginant skiedrelę 7 metrų ilgio atvirą valtį su žmonėmis. Keleiviai nusilpę iš alkio ir nuovargio: ištisas dienas jie semia iš valties vandenį, galynėdamiesi su didžiulėmis bangomis bei stipriu vėju. Dar reikia įveikti daugiau kaip 5000 kilometrų neištyrinėto, bekraščio vandenyno, nusėto klastingais koraliniais rifais. Maisto atsargos menkos: kiekvieno vyro dienos davinys — vos 30 gramų duonos (džiūvėsių) su trupučiu vandens. Vilties išgyventi, regis, tikrai maža.

Kiek daugiau kaip prieš savaitę, laive kilus maištui, vyrus susodino į valtį ir paliko dreifuoti vandenyne. Paskui vienas jų žuvo užpuolus vietiniams gyventojams. Teko plaukti  per smarkias audras ir vos pavyko pabėgti nuo kanojomis persekiojančių čiabuvių iš Žmogėdrų salyno, kaip jis tuomet buvo vadinamas.

Kas išviliojo tuos vyrus iš namų Anglijoje, žemėje su tvarkingais vaismedžių sodais bei daržais, į tokias tolimas ir pavojingas vietas Ramiojo vandenyno pietuose? Troškimas parsigabenti nuostabųjį duonmedį. Leiskite paaiškinti to gražaus medžio su maistingais vaisiais vaidmenį šioje istorijoje ir ankstesnėse didvyriškose atradimų kelionėse.

Galbūt supratote, kad vyrai valtyje, apie kuriuos pasakojome, yra išlikusieji po liūdnai pagarsėjusio maišto Bounty laive. 215 tonų svėręs Didžiosios Britanijos karo laivas, vadovaujamas kapitono Viljamo Blajaus, iš Anglijos plaukė į Taitį. Atplaukęs į salą Blajus turėjo paimti labai neįprastus „keleivius“ — beveik 1000 duonmedžio sodinukų. Šie vazonuose susodinti augalai, įkurdinti naujoje vietoje — britams priklausiusiose Karibų jūros salose — už kelionę būtų atsilyginę maistingais auksaspalviais vaisiais.

 Tokio projekto imtasi sero Džozefo Bankso patarimu Britanijos vyriausybei, kuri tuo laiku skubiai ieškojo naujo maisto šaltinio vergams, dirbantiems cukranendrių plantacijose. Banksas, dirbęs Kju botanikos sode netoli Londono (Anglija), anksčiau, kaip botanikas, buvo plaukiojęs Ramiajame vandenyne su kapitonu Džeimsu Kuku. * Abu jie įžvelgė, jog duonmedis — gana perspektyvus augalas.

Nors pats Banksas su Blajum nekeliavo, jis parengė planus, kaip per visą ilgą kelionę rūpintis gabenamais augalais; ypač atkreipė dėmesį į gėlo vandens poreikį. Kai kurių rašytojų nuomone, maištauti jau ir taip nepatenkintus jūreivius galbūt paskatino dėmesys medeliams ir tai, kad būtent jiems buvo eikvojamas komandai skirtas vanduo. Ankstyvą 1789-ųjų balandžio 28-osios rytą, grasinant kardu, Blajus su 18 jam ištikimų vyrų buvo palikti plūduriuoti vandenyne netoli Tongos kranto. Džiūgaujantys maištininkai duonmedžio sodinukus greičiausiai pasmerkė žūčiai išmesdami už borto.

Tačiau Blajus nebuvo iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Jis pradėjo „jūros istorijoje žymiausią kelionę atvira valtimi“, kaip ji vėliau buvo pavadinta. Septynias varginančias savaites maža valtele Blajus keliavo 5800 kilometrų į šiaurės vakarus: praplaukė dabartinį Fidžio salyną, rytinę Naujosios Olandijos (dabar Australija) pakrantę ir galiausiai išsilaipino Timoro saloje.

Grįžęs į Angliją Blajus buvo paskirtas vadovauti dar dviem laivams ir tuoj vėl iškeliavo į Taitį duonmedžių. Šį kartą, 1792-aisiais, į  Sent Vinsento ir Jamaikos salas Vest Indijoje jis sėkmingai atgabeno maždaug 700 vazonuose susodintų augalų. Čia duonmedžiai tarpsta iki šiol ir po savo žalių lapų karūnomis nokina auksaspalvį derlių.

Nors pasakojimas apie Blajaus kelionę — tai tikras epas apie išlikimą bei atradimus, duonmedžio istorijoje tai visai nesenas įvykis. Jeigu šis medis prakalbėtų, kokias tūkstantmečių senumo istorijas galėtų papasakoti apie tai, kaip senovės jūreiviai gabeno jį didžiųjų geografinių atradimų laikais!

Pirmosios duonmedžio kelionės

Archeologų nuomone, į Ramiojo vandenyno vakarinę dalį buvo keliaujama nuo senų senovės; paskutinioji tokių kelionių banga prasidėjo maždaug 1500 m. p. m. e. * Lapitai dviejų korpusų kanojomis plaukdavo iš Pietryčių Azijos į dabartinę Indoneziją, Naująją Gvinėją, Naująją Kaledoniją, Vanuatu bei Fidžį ir net pasiekdavo Ramiojo vandenyno centrinę dalį. Tai buvo tikrai nuostabūs laivybos žygdarbiai, turint omenyje, kad tarp salų tekdavo nuplaukti kartais šimtus kilometrų atviru vandenynu.

Dviejų korpusų lapitų kanojose, pritaikytose plaukioti vandenyne, vietos užtekdavo ne tik daugybei žmonių, bet ir naminiams gyvuliams, maisto atsargoms, taip pat jomis gabendavo įvairias sėklas, auginius bei sodinukus vazonuose. Pasklidę po Ramųjį vandenyną lapitai šiauriau atrado Melanezijos, Polinezijos bei Mikronezijos salas, o piečiau — Naująją Zelandiją ir tame salyne apsigyveno. Tarsi potvynio bangos jie veržėsi pirmyn ir galiausiai pasiekė tolimą Velykų salą bei Havajus. * Kur tik plaukdavo šie žmonės, tarp pačių garbingiausių „keleivių“ būdavo ištvermingasis duonmedis.

Universalus ir maistingas

Šiais laikais duonmedis Fidžyje bei daugelyje kitų pasaulio šalių labai vertinamas dėl maistingų ir pigių vaisių. Kai kurios veislės labai atsparios ir produktyvios: net esant ne itin palankioms oro sąlygoms maždaug 50 metų veda derlių triskart per metus. Vaisiaus minkštimas iš pažiūros primena duoną. Skonis skiriasi nelygu veislė, tačiau apskritai panašus tiek į duonos, tiek į bulvės. Vaisių galima virti, troškinti, kepti; dažnai iš jo ruošiamas desertas. Sudžiovinę ir sugrūdę gausime miltus kepiniams, o raugintas minkštimas tinkamas vartoti net kelerius metus.

Suvyniota į duonmedžio lapus ir iškepta žuvis arba vištiena būna sultinga, išlaiko aromatą. Valgomos taip pat ir nuluptos riešutų skonio sėklos. Kartais renkami sakai, panašūs į kramtomąją gumą — jie patinka vaikams. Štai kiek daug naudos iš vieno medžio! Taigi nesunku suprasti, kodėl duonmedį taip vertina kai kurie Ramiojo vandenyno salų gyventojai.

Fidžyje gyvenanti Ledua pasakoja, kad užsiminus apie duonmedį atgyja tiek malonūs, tiek nemalonūs vaikystės prisiminimai. Jos šeima turėjo penkis didžiulius duonmedžius. Šluoti kieme nukritusius lapus buvo Ledua pareiga — darbas, kurio nemėgo. Bet po pamokų ji su savo broliais bei seserimis rinkdavo vaisius ir kiek pajėgdami pardavinėdavo po namus. Tėvai tuos pinigus panaudodavo, kad šeima galėtų dalyvauti krikščionių asamblėjose: maistui, mokesčiui už autobusą arba naujam apavui.

Galbūt ir jūs gyvenate vienoje iš daugybės šalių, kurioje auga šis daug matęs „keleivis“, vadinamas Artocarpus altilis. Galimas daiktas, anksčiau nelaikėte to nuostabaus augalo dideliu turtu ar net vertingu arba gražiu. Tačiau Ramiojo vandenyno salų gyventojams duonmedžio vardas primena didelius laivybos žygdarbius, lapitų bei kapitono Blajaus keliones ir atradimus.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 25 puslapyje]

Dosnus medis

Subrendęs duonmedis — įspūdingas visžalis medis. Jo tėvynė — Malaizijos miškai. Duonmedis priklauso šilkmedinių šeimai, todėl yra giminingas figmedžiui ir šilkmedžiui. Gali užaugti iki 12 metrų; leidžia atžalas, kurios nupjaunamos ir sodinamos. Žiedus, atskirai vyriškus ir moteriškus, krauna kekėmis, o jų apdulkinimas bei sėklų sėja natūraliomis sąlygomis priklauso nuo nedidelių vaisėdžių šikšnosparnių. Vaisiai išauga apvalūs arba ovalūs, nestambaus meliono dydžio; jų žievė žalia, o vidus — nuo kreminės iki aukso spalvos.

Duonmedžio lapai yra labai dideli, žvilgantys, tamsžaliai, teikia malonų pavėsį nuo karštos atogrąžų saulės. Iš minkštos, lengvos medienos gaminami baldai, kanojos, o iš požievio kartais audžiamas Ramiojo vandenyno salose žinomas audinys — tapa. Pieningos sultys — lateksas vertingos kaip nepralaidus vandeniui mišinys, kai kur naudojamas kaulų lūžiams gipsuoti ar net kaip klijai paukščiams gaudyti.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Roberto Dodo paveikslas, vaizduojantis maištą „Bounty“ laive

[Šaltinio nuoroda]

National Library of Australia, Canberra, Australia/Bridgeman Art Library

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Duonmedžio vaisių galima paruošti įvairiai