Kiek juslių turime iš tikrųjų?

„Mes taip įspūdingai ir lengvai sąveikaujame su aplinka, kad sunku suvokti, jog net pats paprasčiausias mūsų pojūtis — tai didžiausio matematinio tikslumo procesas“ (SENSORY EXOTICA—A WORLD BEYOND HUMAN EXPERIENCE).

ĮSIVAIZDUOKITE, jog važiuojate dviračiu ramiu kaimo keliuku. Kojų receptoriai reguliuoja, kad pedalus mintumėte kaip tik tokia jėga, kokios reikia norimam greičiui. Pusiausvyrą palaikantys organai padeda sėdėti tiesiai, šnervės uodžia kvapus, akys mato vaizdus, ausys girdi paukščių giesmes. Ištroškę imate butelį su gėrimu — tai galite padaryti, nes pirštai turi lytėjimo receptorius. Skonio svogūnėliais ir šilumos bei šalčio receptoriais atpažįstate skysčio skonį, temperatūrą. Odos bei su kūno plaukeliais sujungti receptoriai nustato, kiek stiprus vėjo dvelksmas, ir drauge su akimis informuoja, kokiu greičiu važiuojate. Be to, oda jaučia aplinkos temperatūrą, drėgmę, o suvokdami laiką apytiksliai žinote, kiek trunka kelionė. Ilgainiui vidaus juslės privers pailsėti bei pavalgyti. Taip, gyvenimas — nuostabi jutimų simfonija!

Tik penkios juslės?

Kiek juslių veikė keliaujant dviračiu — ar tik įprastinės penkios: regos, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo? Enciklopedijoje Encyclopædia Britannica teigiama, jog šį sąrašą pateikė senovės filosofas Aristotelis, kurio „įtaka tokia stipri, kad iki šiol daugelis pripažįsta tik penkias jusles, tarsi kitų nė nebūtų“.

Tačiau, remiantis minėta enciklopedija, vien odos jautrumo tyrimai „akivaizdžiai rodo, kad žmogus turi daugiau negu penkias jusles“. Ką tai reiškia? Tam tikros funkcijos, anksčiau laikytos lytėjimu, dabar suprantamos kaip atskiri jutimai. Pavyzdžiui, skausmo receptoriai reaguoja į mechaninius, terminius bei cheminius veiksnius ir juos atskiria.  Kiti signalizuoja apie peršėjimą. Dar paaiškėjo, kad turime mažų mažiausiai dvejopų slėgio jutimo receptorių: vieni reaguoja į lengvą išorinės jėgos poveikį, kiti — į giluminį dirginimą. Be to, mūsų kūne yra platus diapazonas vidinių juslių. Koks jų vaidmuo?

Vidinės juslės

Vidinės juslės duoda žinoti, kokie pokyčiai vyksta pačiame kūne: signalizuoja apie alkį, troškulį, nuovargį, vidinį skausmą, poreikį kvėpuoti arba eiti į tualetą. Organizmo biologinis laikrodis bei vidiniai receptoriai primena apie nuovargį dienai baigiantis ar sutrikus paros ritmui, kai skrisdami lėktuvu kertame laiko juostas. Kadangi sąmoningai „jaučiame“ laiko tėkmę, kai kas siūlo į juslių sąrašą įtraukti ir laiko suvokimą.

Be to, turime vestibuliarinę, arba pusiausvyros, juslę, kurios mechanizmas yra vidinėje ausyje. Jis reaguoja į sunkio jėgą, pagreitį ir sukimąsi. Galiausiai — kinesteziją, raumenų įtempimo juslę, leidžiančią net užmerkus akis suprasti, kaip juda ir kokioje padėtyje yra mūsų galūnės.

Žinoma, juntamasis suvokimas būdingas ne tik žmonėms. Gyvūnų juslės irgi labai įvairios, kartais iš tikrųjų nuostabios, kokių neturime net mes. Kitame straipsnyje kai kurias panagrinėsime. Taip pat atidžiau patyrinėsime save ir tas unikalias savybes, kurios žmogų išskiria iš kitų žemės būtybių.

[Rėmelis/iliustracijos 4 puslapyje]

Žmogaus lytėjimo juslės stebuklas

Žmogaus ranka turi ypač ištobulintą lytėjimo juslę. Kaip rašoma žurnale Smithsonian, tyrinėtojai nustatė, jog ranka galima apčiuopti vos trijų mikrometrų aukščio taškelį. (Žmogaus plauko skersmuo 50—100 mikrometrų.) Tačiau „liesdami ne taškelį, o nelygų paviršių, pajausime vos 75 nanometrų aukščio nelygumus“ (nanometras — tūkstantoji mikrometro dalis)! Toks nepaprastas jautrumas aiškinamas tuo, kad kiekvieno piršto galiuke yra maždaug 2000 lytėjimo receptorių.

Lytėjimo juslė svarbi taip pat sveikatai bei savijautai. „Kito žmogaus glamonės atpalaiduoja hormonus, kurie palengvina skausmą ir praskaidrina mąstymą“, — rašoma žurnale U.S.News & World Report. Kai kas net teigia, kad jei kūdikis nepatirtų meilių glamonių, tai kliudytų jam augti.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 3 puslapyje]

Akis: The Complete Encyclopedia of Illustration/J. G. Heck; ausis ir vidinė ausis: © 1997 Visual Language; ranka: The Anatomy of Humane Bodies, with figures drawn after the life by some of the best masters in Europe... Oxford, 1698, William Cowper