Gyvybę gelbsti skrandis!

JI NEGREITA. Daugelio manymu, negraži. Bet kokį turi skrandį! Kas tai? Ogi ilgaspyglė ežiažuvė. Kaip rašoma žurnale Natural History, kilus pavojui šios būtybės „išvaizda nepaprastai pasikeičia“. Jos maždaug 50 centimetrų ilgio kūnas pučiasi, „kol patrigubėja ir tampa standžiu, beveik taisyklingos formos rutuliu, apsišarvavusiu dygliais; būdama tokio pavidalo greit nepaplauksi, užtat puikiai gali įvaryti baimę užpuolikams“.

Žuvis išsipučia siurbdama vandenį į skrandį, — jo tūris padidėja beveik šimtą kartų! Taip nuostabiai pasikeisti ežiažuvei padeda paprastos, dailios klostės.

Natural History straipsnyje aiškinama, jog ežiažuvės skrandis susideda iš klosčių. Didžiausios — maždaug trijų milimetrų pločio, „jų viduje yra kitos, vis mažesnės, ir galiausiai tokios smulkios, kad begalima įžiūrėti tik pro mikroskopą“.

Žinoma, plečiantis skrandžiui, turi plėstis ir oda. Plečiasi ji dvejopai, nes yra dviejų skirtingų sluoksnių. Vidinis — panašiai kaip skrandis, sudarytas iš klosčių, išorinis — elastingas. Pastaroji ypatybė gelbsti odą nuo susiraukšlėjimo, antraip ežiažuvei subliūškus jos hidrodinaminės savybės pablogėtų.

Kad žuvis apsigintų nuo plėšrūnų, vien išsipūsti nepakanka. Odai išsitempus, tuojau pat atsikiša dygliai. Todėl jei plaukiodamas po vandeniu pamatysi ežiažuvę, neliesk! Taip pat saugokis jos burnos, nes žuvis gali įkąsti iki kaulo!

Kai Dievas klausinėjo Jobą apie savo kūrinius, Jobas atsakė: „Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tą gali įvykdyti.“ (Jobo 42:2) Taip, net išsipūtusi mažytė ilgaspyglė ežiažuvė, vargu ar galinti laimėti plaukimo lenktynes arba tapti grožio konkurso nugalėtoja, vis tiek puikiai liudija apie Dievo kuriamąją galią bei išmintį. (Romiečiams 1:20)

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 31 puslapyje]

Viršuje: Photo by John E. Randall; apačioje: © Jeff Rotman