Biblijos požiūris

Kas yra materializmas?

ŽMONĖS iš prigimties linkę į dvasinius dalykus ir turi poreikį garbinti Dievą. Vis dėlto esame sukurti iš materijos, tad turime fizinių reikmių, gebėjimą mėgautis materialiais dalykais. Kai kurie krikščionys labai turtingi. Bet ar vien tai byloja apie materializmą ir dvasingumo stoką? Antra vertus, ar neturtingi žmonės mažiau linkę į materializmą, o labiau į dvasinius dalykus?

Tikriausiai sutiksite, kad materializmas siejamas ne su turtų ar nuosavybės turėjimu. Toliau pateikti Biblijos pavyzdžiai padės suprasti, kas iš tiesų yra materializmas ir kaip išvengti pavojų, kuriuos jis kelia asmens dvasingumui.

Jie buvo turtingi ir gerbiami

Bibliniais laikais kai kurie ištikimi Dievo tarnai buvo turtingi ir gerbiami. Štai Abraomas „turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso“. (Pradžios 13:2) Jobas buvo „žymiausias Rytuose“, nes laikė didžiules galvijų bandas ir valdė daug tarnų. (Jobo 1:3, Brb) Izraelio karaliai, tokie kaip Dovydas ir Saliamonas, įsigijo gausybę turtų. (1 Metraščių 29:1-5; 2 Metraščių 1:11, 12; Mokytojo 2:4-9)

Pirmojo amžiaus krikščionių susirinkime taip pat buvo pasiturinčių. (1 Timotiejui 6:17) Lidija vadinama „prekiautoja purpuru iš Tiatyrų miesto, Dievo garbintoja“. (Apaštalų darbų 16:14, Jr) Purpuras ir juo dažyti drabužiai buvo brangūs, įperkami tik įžymiems, turtingiems. Taigi Lidija tikriausiai buvo pasiturinti.

Ir priešingai, kai kurie biblinių laikų ištikimi Jehovos garbintojai gyveno labai vargingai. Stichinės nelaimės, artimojo mirtis, nelaimingi atsitikimai kartais šeimas nuskurdindavo. (Mokytojo 9:11, 12, Brb) Stokojantiesiems turėjo būti iš tiesų nelengva matyti kitus mėgaujantis turtais. Bet netgi tada jie neturėjo teisės nuspręsti, kad pasiturintieji yra materialistai arba kad neturtingieji daugiau tarnauja Dievui. Kodėl? Apsvarstykime, kur glūdi materializmo šaknys.

Meilė pinigams

Pagal vieną žodyną, materializmas — tai „susirūpinimas materialiniais dalykais arba dėmesio sutelkimas į juos, o ne į intelektinius ar dvasinius“. Taigi apie materializmą byloja troškimai: kam teikiame pirmenybę,  į ką nukreipiame savo gyvenimą. Tai aiškiai matyti iš dviejų toliau pateiktų biblinių pavyzdžių.

Jehova griežtai įspėjo Baruchą, tarnavusį pranašo Jeremijo sekretoriumi. Dėl tuometinės padėties Jeruzalėje ir artimo bendravimo su daugelio nemėgstamu Jeremiju tikriausiai jis buvo neturtingas. Vis dėlto Jehova pareiškė: „Tu geidi sau didelių dalykų? Negeisk!“ Baruchas galbūt palinko į materializmą — ėmė rūpintis turtais ar kitų materialiniu saugumu. Jehova priminė Baruchui, kad išgelbės jį per būsimą Jeruzalės nuniokojimą, bet jo nuosavybės neišsaugos. (Jeremijo 45:4, 5, Jr)

O Jėzus papasakojo palyginimą apie žmogų, kuris irgi buvo susirūpinęs materialiniais dalykais — sutelkė dėmesį į turtus, užuot naudojęs juos praplėsti tarnybą Dievui. Turtuolis tarė: „Nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius... Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ Bet, pasak Jėzaus, „Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. (Luko 12:16-21)

Ką abu pavyzdžiai rodo? Jie padeda suprasti, jog ne tas materialistas, kas turi daug turto, o tas, kuris jiems teikia pirmenybę. Apaštalas Paulius pareiškė: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių.“ (1 Timotiejui 6:9, 10) Sunkumai kyla dėl troškimo gyventi turtingai ir meilės materialiems dalykams.

Reikia ištirti save

Krikščionys stengiasi nepatekti į materializmo spąstus, kad ir kokia būtų jų finansinė padėtis. Turtai apgaulingi ir gali nustelbti dvasingumą. (Mato 13:22) Dėmesys tada nepastebimai nukrypsta nuo dvasinių dalykų į materialius, o to pasekmės būna liūdnos. (Patarlių 28:20; Mokytojo 5:9)

Todėl krikščionys turėtų save ištirti, kam teikia pirmenybę ir į ką sutelkia dėmesį. Dvasingi asmenys — nesvarbu, mažai ar daug materialinių vertybių turi — stengiasi laikytis Pauliaus perspėjimo nesudėti vilčių „į netikrus turtus, bet į gyvąjį Dievą, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui“. (1 Timotiejui 6:17-19)