Ežys — spygliuotasis laukų ir miškų gyventojas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRITANIJOJE

TAINO slėnį Anglijos šiaurėje gaubė baltas rūkas. Vakaro tyloje toli girdėjosi kovų kranksėjimas. Žingsniavau miško takeliu. Staiga dėmesį patraukė lengvas šiugždesys. Jis sklido iš nukritusių lapų, mirguliuojančių raudona, ruda ir geltona spalvomis. Upelio, palei kurį ėjau, išdžiūvusiame krante, siaurame plyšyje, šmėstelėjo pora trumpų, laibų užpakalinių kojyčių.

Įsižiūrėjęs atidžiau išvydau ežį, rūpestingai rengiantį žiemos būstą. Gyvūnėlis jau buvo prisinešęs lapų, sausos žolės bei paparčių. Jis klojosi patalą, kur miegos visą šaltą žiemą.

Šio mažo patrauklaus kalvų, laukų ir miškų ežiuko nesupainiosi su jokiu kitu gyvūnu. Galvą ir kaklą dengia šiurkštūs rusvai balti plaukai, bet, aišku, labiausiai į akis krinta apsauginiai spygliai gelsvais galais. Maždaug dviejų centimetrų ilgio, smaili jie spinduliškais kuokštais kyšo iš šiurkštaus kailio ir dengia beveik visą kūną. Kiekvienas 22—24 išilginius griovelius turintis spyglys iš pusrutuliško pagrindo auga beveik stačiu kampu. Prie pat odos baigiasi smarkiai išlenktu siauru kakleliu. Todėl krisdamas iš aukštai ežys gali likti gyvas, nes spygliai pakrypę taip, kad nepradurtų odos. Kokia nuostabi konstrukcija!

Pajutęs pavojų ežys pasiruošia gynybai susiriesdamas į kamuolį. Stiprūs raumenys tarsi minkštõs odos krepšio užrišimo virvelė iš visų pusių aptempia kūną spygliuotu kailiu. Ši apsauginė  mantija paslepia galvą, uodegą, kojas ir papilvę. Tokioje padėtyje gyvūnas gali išbūti gana ilgai.

Temstant ežys paprastai pajunta alkį. Jo vakarienė — vabzdžiai bei kirmėlės — kartais paįvairinama pelėmis, varlėmis, žiurkėmis, driežais arba net riešutais ir uogomis. Ežio jautri klausa. Taip pat gera uoslė; tai galima numanyti žvilgtelėjus į jo smailą snukutį ir drėgnas šnerves.

Gamtos bei kiti priešai

Be rudųjų lapių ir barsukų, ežiai priešų turi nedaug. Barsukas stipriomis priekinėmis letenomis gali lengvai jį ištiesti nesusižalodamas į spyglius. Daugybę kartų esu radęs ežio kailį — barsuko vakarienės likučius. Lapė taip įveikti nesugeba, bet kartais bando įridenti ežį į vandenį; čia jam belieka arba išsitiesti, arba paskęsti. Tačiau būdamas geras plaukikas ežys visada pasinaudos proga smukti į plyšį tarp uolų arba šmurkštelėti į urvą upės krante lapei nespėjus su juo susidoroti.

Čigonai bei dar kai kurios tautos ežius maistui kepa molyje. Kaip rašo Žanas Polis Klėberas knygoje The Gypsies (Čigonai), laužant atvėsusį molį kartu išsitraukia ir spygliai, lieka mėsa — „didelis skanėstas“. Gaila, kad šiais laikais daugybė ežių dėl intensyvaus eismo žūsta po ratais keliuose. Atrodo, ypač jie nesaugūs, kai pabudę iš žiemos miego  leidžiasi ieškoti maisto. Bet jei nelaimingų atsitikimų ar žūties nuo priešų ežys išvengia, jis gali gyventi maždaug šešerius metus ir užaugti iki 25 centimetrų ilgio.

Kaip ežiai veisiasi, žiemoja ir maitinasi

Ežiai poruojasi gegužės—liepos mėnesiais, per sezoną du kartus. Nėštumas trunka nuo keturių iki šešių savaičių. Patelė atsiveda tris keturis jauniklius; kiekvienas sveria mažiau nei 30 gramų. Iki dviejų savaičių ežiukai būna akli ir kurti, todėl labai pažeidžiami. Paskiau švelnius plaukelius pamažu keičia spygliai. Tada mažyliai jau geba susiriesti, o iki tol ginasi kitaip — sunerimę staiga šokteli į orą ir smarkiai sušnypščia. Tokia nelaukta reakcija atbaido daugelį plėšrūnų.

Žiemą ežio organizmas naudoja riebalus, sukauptus šiltu metų laiku. Kūno temperatūra labai nukrinta, kvėpavimas pasidaro vos juntamas. Gyvūnas turi specialią žiemos miego liauką, kuri reguliuoja kūno šilumą. Kai miegant temperatūra pernelyg sumažėja, liauka ima gaminti daugiau šilumos. Tada gyvūnas prabunda ir pasiieško šiltesnės, geriau apsaugotos vietos. Per žiemos miegą ežio ryšys su aplinkiniu pasauliu niekada nenutrūksta visiškai. Į bet kokį netoliese pasklidusį garsą jis reaguoja lengvu raumenų trūkčiojimu.

Uždarytas sode ežys tuoj pat lipa siena, tvora ar net nutekamuoju vamzdžiu, nes ieškodamas maisto jis turi nukeliauti gana toli. Dėl tos priežasties gyvūnas nėra lengvai prijaukinamas. Iš tikrųjų taip netgi geriau, mat natūralioje aplinkoje ežiai dažniausiai turi blusų. Tačiau mielų, patrauklių ežių klajonės po Britanijos kaimus — vienas iš įdomių reiškinių, už kurį visada jaučiu dėkingumą mūsų Kūrėjui Dievui Jehovai.

[Iliustracija 15 puslapyje]

Į kamuolį susirietęs ežys

[Iliustracija 16 puslapyje]

Ežys Beatričės Poter iliustracijoje iš 1905 m. išleistos jos pasakų knygos „The Tale of Mrs. Tiggy-Winkle“

[Iliustracija 16 puslapyje]

Vienos savaitės ežiukas

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Pietų Afrikos nykštukinis ežys