Kaip nelaimė pakeitė mano gyvenimą

PAPASAKOJO STENLIS OMBEVA

1982-aisiais mane partrenkė didžiuliu greičiu lėkęs automobilis. Gydžiausi ir netrukus vėl ėmiausi įprastų darbų, nors dėl tarpslankstelinio disko išvaržos skausmas tarp kaklo ir krūtinės ląstos vis kartodavosi. Praėjo 15 metų, ir štai tada mane užklupo pats sunkiausias tikėjimo išbandymas.

PRIEŠ tą nelaimingą atsitikimą, o ir kurį laiką po jo, buvau kupinas energijos. Mėgau mankštintis: savaitgaliais bėgdavau 10—13 kilometrų, žaisdavau skvošą, be to, dirbau daug jėgų reikalaujantį fizinį darbą. Dalyvavau Jehovos liudytojų Karalystės salių ir didžiulės Asamblėjų salės statyboje savo gyvenamame mieste Nairobyje (Kenija).

Paskui, 1997-aisiais, krūtinę ėmė skaudėti be perstojo, sopuliai sustiprėjo. Medicininis tyrimas parodė, kad iš vietos pasislinkęs tarpslankstelinis diskas spaudžia stuburo smegenis. Tai buvo minėtos avarijos padarinys.

Prieš pablogėjant sveikatai dirbau pardavėju. Kompanija apmokėjo šeimos sveikatos draudimą. Atrodė, verslo pasaulyje turiu puikių perspektyvų. Tačiau 1998-ųjų viduryje mano kūnas nuo krūtinės iki pėdų pradėjo stipriai užtirpti. Sveikata kasdien ėjo prastyn.

Netrukus praradau darbą ir visas lengvatas. Dukroms Silvijai ir Vilhelminai tada  buvo 13 ir 10 metų. Man likus be darbo, teko gyventi iš žmonos Džois uždarbio. Naujos aplinkybės privertė atsisakyti visko, be ko galėjome apsieiti. Bet, kas būtiniausia, turėjome.

Apima neviltis

Reikia pripažinti, pamažu suvokęs, kokia sunki mano būklė, puoliau į neviltį, tapau egoistiškas ir liguistai jautrus. Kartais supykdavau bei suirzdavau dėl smulkmenų. Nedaug trūko iki depresijos. Šeimoje visi jautėme įtampą. Žmona ir dukros nežinojo, kaip elgtis.

Tuo metu man atrodė, kad tokie jausmai pagrįsti. Greitai priaugau svorio. Turėjau didelių bėdų su žarnyno darbu ir šlapimo nelaikymu. Dažnai jausdavausi labai sutrikęs. Pilnomis ašarų akimis vienas tūnodavau kur nors kampe. Tarpais apimdavo toks pyktis, kad atrodydavau kone juokingai. Supratau, jog į savo padėtį reaguoju netinkamai.

Kaip Jehovos liudytojų susirinkimo vyresnysis, dažnai bendratikiams patardavau niekada dėl jokių kančių nekaltinti Jehovos. Dabar pats ne kartą klausiau: ‘Kodėl Jehova leido, kad man taip atsitiktų?’ Nors kitiems sustiprinti ir padrąsinti naudodavausi citatomis iš Rašto, pavyzdžiui, 1 Korintiečiams 10:13, jaučiau, jog tai, ką patiriu, pakelti per sunku!

Keblumai dėl gydymo

Surasti tinkamą gydymą pasirodė nelengva. Per vieną dieną apsilankydavau pas fizioterapeutą, manualinės terapijos bei akupunktūros specialistą. Jei ir palengvėdavo, tai tik labai trumpam. Konsultavausi su keletu gydytojų, tarp jų su chirurgu ortopedu bei neurochirurgu. Visi sutarė vienu klausimu: palengvinti skausmą ir pašalinti tarpslankstelinio disko išvaržą įmanoma tik operacija. Medicinos specialistus informavau: dėl Biblija pagrįstų įsitikinimų jokiu atveju nesutinku, kad man būtų perpilamas kraujas. (Apaštalų darbų 15:28, 29)

Pirmasis chirurgas pasakė, jog operuotų darydamas pjūvį nugaroje. Paaiškino, kad tokia procedūra gana rizikinga. Be to, negarantavo, jog nebus naudojama kraujo. Daugiau pas jį negrįžau.

Kitas tvirtino prie stuburo prieisiąs pro kaklą. Tai skambėjo siaubingai. Nors jis neprieštaravo mano nuostatai dėl kraujo, pageidavo, kad operacija būtų daroma tuoj pat, ir davė pasiūlymų. Pas jį irgi nebėjau.

Tačiau padedant vietos Jehovos liudytojų Ryšių su ligoninėmis komitetui pavyko rasti bendradarbiauti linkusį gydytoją. Šis chirurgas irgi rekomendavo panašią procedūrą kaip antrasis — pjūvis daromas kakle. Rizika, gydytojo tvirtinimu, turėtų būti minimali.

Nupasakotas detalus operacijos vaizdas man sukėlė siaubą. Labiausiai gąsdino, kad visa bus daroma arti tokių jautrių organų — plaučių bei širdies. Ar liksiu gyvas? Aišku, tokios neigiamos mintys baimės neslopino.

1998-ųjų lapkričio 25-ąją mane keturias valandas sėkmingai operavo Nairobio ligoninėje. Išėmė ir gabalą dubens kaulo. Jį suformavo, paskui metaline plokštele bei varžtais prijungė prie pažeistos vietos. Tai padėjo, tačiau nevisiškai. Vaikščiojau labai sunkiai. Dar ir dabar tebekamuoja nuolatinis tirpulys.

Teigiamas požiūris

Kaip minėjau, daugybę laiko praleidau  grauždamasis ir liūdėdamas dėl savo varganos būklės. Keista, tačiau dauguma medicinos personalo mane girdavo už ramumą ir optimizmą. Kodėl jiems toks atrodžiau? Tie žmonės matė, kad nors kentėjau stiprius skausmus, vis tiek kalbėdavau jiems apie savo tikėjimą Dievu.

Net pykdamas ir jausdamas apmaudą dėl to, ką tenka patirti, vis tiek pasitikėjau Jehova. Tų negandų metu jis visada mane palaikė — ir taip stipriai, jog kartais gėdijausi savęs. Tvirtai nusprendžiau skaityti ir apmąstyti Šventojo Rašto eilutes, kurios, kaip žinojau, mano aplinkybėmis turi paguosti. Štai keletas:

Apreiškimo 21:4: „Jis [Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ Apmąstant Biblijos pažadą apie naują pasaulį, kur nebebus ašarų ir skausmo, tikrai palengvėdavo.

Hebrajams 6:10: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui.“ Nors tapau fiziškai neįgalus, žinojau, kad Jehova įvertins mano pastangas jam tarnauti.

Jokūbo 1:13: „Ir nė vienas gundomas tenesako: ‘Aš esu Dievo gundomas.’ Dievas negali būti  gundomas į pikta ir pats nieko negundo.“ Kaip teisinga! Nors Jehova leido man kentėti, jis tikrai nesukėlė tų kančių.

Filipiečiams 4:6, 7: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ Malda padėjo man atgauti taip reikalingą dvasios ramybę, kad elgčiausi supratingiau.

Šias Rašto vietas cituodavau padrąsinti kitiems sielvartaujantiems žmonėms ir jos tikrai jiems padėdavo! Tačiau dabar man tapo aišku, kad tuomet iki galo nesuvokdavau jų vertės. Kad suprasčiau, kas yra nuolankumas, ir išmokčiau visiškai pasitikėti Jehova, turėjau taip pasiligoti.

Kita paguoda

Krikščionių broliją daugelis laiko ramsčiu bei paspirtimi sunkumuose. Tačiau kaip dažnai savo brolių bei sesių krikščionių pakankamai neįvertiname! Tiesa, bendratikių galimybės kartais ribotos, bet jie visada pasirengę ateiti į pagalbą. Tuo įsitikinau ir aš. Dažnai matydavau juos prie savo lovos ligoninės palatoje, kartais net labai ankstų rytą. Broliai siūlėsi netgi padėti apmokėti mano gydymo sąskaitas. Aš be galo dėkingas visiems, kurie užjautė bėdoje ir pagelbėjo.

Mūsų susirinkime liudytojai žino, kad dabar pajėgiu nedaug. Šiuo metu tarnauju pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju ir kiti krikščionių vyresnieji man labai padeda. Niekad nenustojau darbuotis skelbimo tarnyboje. Tuo laiku, kai sveikata buvo labiausiai pašlijusi, dviem žmonėms padėjau apsispręsti pasiaukoti Jehovai. Vienas iš jų dabar tarnybinis padėjėjas Nairobio Jehovos liudytojų susirinkime.

Nerandu žodžių atsidėkoti savo žmonai, palaikiusiai per visus išmėginimus. Ji iškentė mano pyktį, nuotaikų kaitą, nenuosaikumą ir nusivylimą. Visada ramino ir guodė, kai raudojau ar kenčiau skausmą. Žmonos stiprybė ir gebėjimas nelaimės akivaizdoje atgauti fizines bei dvasines jėgas stebina mane lig šiol. Ji įrodė, jog yra „tikras draugas... visuomet“. (Patarlių 17:17, NW)

Dukros irgi išmoko gyventi su mano negalia. Jos gelbsti kiek sugebėdamos. Mergaitės supranta mano poreikius ir pasirūpina mano patogumais, kai mamos nėra šalia. Silvija tebėra mano „lazda“, padeda vaikščioti po namus, kai silpnai jaučiuosi.

O jaunėlė Mina? Prisimenu, kartą parkritau ir nepajėgiau atsikelti. Namie buvo tik ji. Sukaupusi visas jėgas dukra mane pakėlė ir lėtai nuvedė į kambarį. Ji lig šiol nesupranta, kaip tai pavyko. To drąsaus poelgio niekad nepamiršiu.

Kova su savo negalia — sunkiausia, ką teko patirti. Grumiuosi ligi šiol. Niekas mano gyvenimo ir tikėjimo neišbandė taip stipriai. Daug ko išmokau apie nuolankumą, supratingumą ir įsijautimą. Visiškas pasitikėjimas Jehova padėjo sėkmingai ištverti sunkumus.

Supratau, kokie teisingi apaštalo Pauliaus žodžiai: „Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.“ (2 Korintiečiams 4:7) Didžiulę paguodą teikia Dievo pažadas dėl būsimo „naujo dangaus ir naujos žemės“. (2 Petro 3:13) Meldžiu, kad Jehova ir toliau stiprintų, kol laukiu naujojo pasaulio, nes tebesu silpnas ir savo jėgomis nedaug ką tegaliu nuveikti.

[Iliustracijos 20 puslapyje]

Krikščioniška veikla ir šeima padeda man ištverti