Jaunimas klausia:

Kodėl aš — įvaikis?

„Tai tartum lėtinė liga. Tai širdies negalia, kurios nepagydysi“ (Robertas).

TAIP savo gyvenimą apibūdino kūdikystėje įsūnytas vyras. Jis dar pridūrė: „Beveik kasdien ramybės neduoda klausimai: kas mano tikroji šeima? kur ji? kodėl paliko mane?“

Čantjel, kurios tėvas buvo įsūnytas, sielojasi, kad nežino, kas jos tikrieji seneliai. Ji sako: „Jaučiuosi apvogta, nes neturiu dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių.“ Tokie jausmai kamuoja ne visus įvaikius. Bet kai kuriuos kamuoja. Kodėl?

Dėl ko kyla pyktis

Vaiko širdyje gali kilti sumaištis sužinojus, kad jis yra atskirtas nuo tikrųjų tėvų. Katrina, kurią įdukrino visai mažą, pasakoja: „Aš niršau, nes nežinojau, kodėl tikroji mama atsisakė manęs. Maniau, gal buvau negraži ir nemiela. Jei tik ji būtų suteikusi man šansą, neabejoju, kad būtų galėjusi didžiuotis manimi. Vien pagalvojusi apie motiną dar labiau supykdavau.“

Katrinos santykiai su įtėviais taip pat pasidarė įtempti. „Maniau, kad įtėviai atėmė mane iš tikrosios mamos, — tęsia ji. — Tad išliedavau pyktį ant jų.“ Taip, kartais įvaikintieji jaučia apmaudą.

Toks priešiškumas pavojingas. Kaip matyti iš Katrinos atvejo, rūstis kai kada išliejamas netinkamai arba ne ant tų žmonių. Biblijoje patariama: „Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio.“ (Psalmyno  37:8) Kaip tai įmanoma? Dievo Žodyje taip pat sakoma: „Įžvalgus žmogus nesikarščiuoja.“ (Patarlių 19:11, Brb) Įsigilinus į savo padėtį pyktis gali praeiti. Kaip?

Pakeisk klaidingą nuomonę

Įžvalgumas padės ištirti, kokios mintys kursto tavyje piktumą. Pavyzdžiui, jei esi įvaikis, ar manai, jog buvai atiduotas kitai šeimai dėl to, kad kuo nors nepatikai? Taip atrodė Katrinai. Bet ar visada tai tiesa? Galbūt neįmanoma sužinoti, kodėl tėvai taip pasielgė, tačiau tikrai vertėtų vengti tokių pesimistiškų prielaidų. Dėl ko gi tėvai dažniausiai paveda savo atžalų globą kitiems? Jie mãno, jog neturi pasirinkimo.

Pagalvok apie Mozę. Biblijoje, Išėjimo knygos antrame skyriuje, pasakojama, kad Egipto faraonui įsakius išžudyti izraelitų kūdikius berniukus Jochebeda tris mėnesius slėpė savo naujagimį Mozę. Vėliau tai tapo nebeįmanoma, bet ji vis tiek norėjo išsaugoti sūnelį nuo žūties. Tad „nebegalėdama ilgiau jo slėpti, paėmė papiruso pintinę ir apglaistė ją bitumu bei derva. Paguldžiusi į ją kūdikį, padėjo tarp nendrių Nilo pakrantėje“. (Išėjimo 2:3)

Motinai šitaip palikti savo kūdikį, be abejo, buvo nepaprastai sunku. Bet ar ji turėjo kitą išeitį? Meilė sūnui paskatino Jochebedą daryti tai, kas, jos manymu, geriausia vaikui. Įdomu, kad jos dukra stovėjo šalimais, kol pamatė, kaip brolį saugiai ištraukė iš vandens. Tikriausiai taip darė susirūpinusios mamos paprašyta.

Žinoma, ne visada sūnų ar dukrą atiduoti kitų globon priverčia tokios kritiškos aplinkybės, tačiau motyvai dažniausiai panašūs. Robertas pasakoja: „Aš — nesantuokinis vaikas. Jei mama būtų mane pasilikusi, tai būtų labai apsunkinę jos namiškius, nes namuose augo daugiau vaikų. Matyt, ji nusprendė, kad geriausia man bus gyventi kitoje šeimoje.“

Priežastys, kodėl vaikai atiduodami kitiems, išties labai įvairios. Bet iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog taip atsitinka nebūtinai  dėl to, kad mama nekenčia savo kūdikio ar mato jame kokį nors trūkumą. Dažnai motina nuoširdžiai tiki, jog kita šeima vaiku pasirūpins geriau.

Svarbiausia — esi mylimas

Jei įsigilinsi, kodėl tave įvaikino, tai padės suprasti dar kai ką. Prisimink Mozę. „Jį pasiėmė auginti faraono duktė ir augino kaip savo pačios sūnų.“ (Apaštalų darbų 7:21, Brb) Kas paskatino faraono dukterį priglausti hebrajų vaiką, kurį žinojo esant pasmerktą mirčiai? „Berniukas verkė, ir jai pagailo jo“, — sakoma Biblijoje. (Išėjimo 2:6, Jr) Taigi Mozę įvaikino iš meilės, o ne dėl to, kad buvo nekenčiamas ar atmestas.

Daugelis įvaikių vėliau suvokia, jog tikrieji tėvai jų nepaliko šiaip sau (nors mūsų laikais dažnai atsitinka ir taip), o atidavė į globos įstaigą, kur jais tinkamai pasirūpino. Paskui kažkas juos įvaikino, nes pamilo ir panoro globoti. Gal panašiai atsitiko su tavimi? Jei pamąstysi apie tau skirtą meilę ir vertinsi ją, širdgėla atlėgs.

Be to, tikriausiai esi mylimas ne vien tave priėmusios šeimos. Jei priklausai krikščionių susirinkimui, paramos susilauksi iš daugybės tave mylinčių dvasinių motinų, tėvų, seserų ir brolių. (Morkaus 10:29, 30) Krikščionys vyresnieji bus tau kaip „pastogė nuo vėjo, prieglobstis nuo audros... Lyg vandens srovės dykumoje, lyg milžinės uolos šešėlis saulės tviskinamoje šalyje“. (Izaijo 32:2) Nesivaržyk kreiptis į brandžius krikščionis ir išsipasakoti. Tegul jie žino, ką galvoji ir jauti.

Roberto manymu, svarbu užmegzti tvirtus ryšius su krikščionių susirinkimo nariais. „Vis dar jaučiu tuštumą, — prisipažįsta Robertas, — tačiau dvasinės šeimos meilė stumia ją iš mano širdies.“

Tu gali būti laimingas

Tad nedaryk klaidingų išvadų ir nepasiduok nevilčiai. Negalvok, kad jei esi įvaikintas, tai nebūsi laimingas. Tokios neigiamos mintys gniuždo. (Patarlių 24:10, Skv) Be to, taip manyti nėra jokio pagrindo.

Atmink, kad Mozė gerai išnaudojo turimas galimybes. Biblijoje sakoma: „Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.“ (Apaštalų darbų 7:22) Dar svarbiau — jis taip priėmė į širdį dvasinį mokymą, kad dangiškasis Tėvas, Jehova, jam tapo visiškai realiu. (Hebrajams 11:27) Ar jo gyvenimas buvo vykęs?

Mozė vėliau vadovavo didžiulei tautai — galbūt trims milijonams ar daugiau žmonių. Jis buvo pranašas, teisėjas, karo vadas, istorikas, Įstatymo sandoros tarpininkas ir parašė penkias pirmąsias Biblijos knygas. Jobo knygos ir 90-os psalmės parašymas paprastai irgi priskiriamas Mozei. Taip, jis nugyveno prasmingą gyvenimą. Daugybė įvaikių irgi patiria sėkmę, tad gali ir tu.

Robertas išaugino du vaikus ir šiuo metu tarnauja krikščionių susirinkimo vyresniuoju. Prisimindamas laiką, kai gyveno su įtėviais, jis sako: „Išmokau būti dėkingas už turimas palaimas ir nesutelkti dėmesio į tai, ko negaliu pakeisti.“

Jei esi globotinis ar įvaikis, kartais tave gali trikdyti pesimistiškos mintys. Tačiau stenkis galvoti apie teigiamus dalykus. Filipiečiams 4:8, 9 žadama, kad „ramybės Dievas bus su [tavimi]“, jei ‘nepaliausi mąstyti’ (NW) apie tai, kas patinka Dievui. Ką dar galėtum daryti, kad gyvenimas su įtėviais būtų laimingas? Tai bus aptariama kitame šios serijos straipsnyje.

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Jei esi įvaikintas, tai rodo, jog kažkas tave pamilo ir panoro globoti