Prarasta vaikystė

„Vaikui iš visų žmogaus teisių svarbiausia yra teisė į vaikystę“ (iš knygos „The Hurried Child“).

TURBŪT sutiksite, kad kiekvienam vaikui reikia laimingos, rūpesčių neaptemdytos vaikystės. O kiek berniukų ir mergaičių, kurių vaikystė visai ne tokia! Tik pagalvokite: per karus sudūžta tūkstančiai, galbūt milijonai vaikiškų svajonių. Ir ne vienam gyvenimą nuo jaunumės apkartina vergovė, smurtas.

Daugumai iš mūsų net sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi gatvėje gyventi priverstas vaikas, kuriam čia saugiau negu namie. Tokiame amžiuje, kai labiau už viską reikia tėvų meilės ir priedangos, jam tenka mokytis visokių gatvės gudrybių, kad nepatektų į piktavalių žmonių rankas. Šiais neramiais laikais dažnai taip jau nutinka, jog prarandama vaikystė.

„O kad galėčiau grįžti į vaikystę!“

Karmen, kuriai dabar dvidešimt dveji, vaikystė buvo nelengva. * Jai su seserimi teko sprukti nuo žiauraus tėvo, abejingos motinos ir gyventi gatvėje. Nors tokių bėglių tyko visokie pavojai, abiem mergaitėms pavyko išsisaugoti.

Šiaip ar taip, Karmen negali pasakyti turėjusi vaikystę ir dėl to jai skaudu. „Buvau kūdikis, o paskui iš karto peršokau į 22 metus, — apgailestauja ji. — Dabar jau esu ištekėjusi ir auginu vaiką, bet pačiai taip norisi pasijusti maža mergaite ir pažaisti su lėlėmis. Trokštu tėvų meilės ir glamonių. O kad galėčiau grįžti į vaikystę!“

Karmen su seserimi ne išimtis. Juk begalė vaikų panašiai kenčia: gyvena gatvėje ir iš esmės neturi vaikystės. Daugelis tokių beglobių, kad pragyventų, daro nusikaltimus. Remiantis naujienų agentūrų ir statistikos duomenimis, nusikaltėliais tampa net visai maži. Negana to, kiek paauglių gimdo vaikus, pačios tebūdamos vaikai!

Užslėpta socialinė krizė

Neverta stebėtis, jog vis daugiau vaikų auga pas globėjus. Laikraščio The Weekend Australian vedamajame kartą buvo rašoma: „Nejučia kilo vaikų globos krizė. Iširusių šeimų atžalomis nesirūpinama, kaip derėtų.“ Laikraštis dar pridūrė: „Vieni beglobiai nesulaukia socialinių darbuotojų dėmesio ištisus mėnesius, net metus, kiti kilnojami iš vietos į vietą neranda nuolatinių namų.“

 Štai vienai trylikametei per trejus metus teko pagyventi — ar bent naktį pernakvoti — 97 šeimose. Ji ligi šiol prisimena, kokia atstumta ir nesaugi jautėsi. Daugelis globotinių, kaip ir ji, vaikystę tiesiog praranda.

Taigi ne veltui specialistai šiandien kalba apie šį vis dažnesnį liūdną reiškinį — prarandamą vaikystę. Tokių skaudžių faktų akivaizdoje tėvai galbūt lengviau atsikvėps pagalvoję, kad savo pačių atžalas aprūpina būtiniausiais dalykais ir pastoge. Bet esama ir kitokio pavojaus. Vaikystė, nors ir ne visai prarasta, kartais būna skubota. Kaip suprasti? Prie ko tai veda?

[Išnaša]